Tuo metu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) profesorius Artūras Stimbirys sako, kad šia tema atlikti tyrimai prieštarauja vieni kitiems: argumentų yra įvairiausių, o teisingo atsakymo, koks skerdimas geriausias, nėra.
Kaip DELFI jau skelbė, Lietuvoje svarstoma įteisinti ritualinį gyvulių skerdimą, kuris atitiktų žydų ir musulmonų tradicijas. Ritualinis skerdimas – galvijo skerdimas be svaiginimo jam nuleidžiant kraują iš venų ir arterijų. Tikimasi, kad įteisintas ritualinis skerdimas atvers galimybes eksportuoti mėsą į arabų šalis ir Izraelį. Tai mėsos perdirbėjams tapo itin aktualu Rusijai uždraudus vakarietiškų maisto ir žemės ūkio produktų importą. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, gyvūnai turi būti skerdžiami juos prieš tai apsvaiginus.
Profesorius: pasakyti, kur slypi tiesa, sudėtinga
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Veterinarijos akademijos Maisto saugos ir kokybės katedros profesorius A. Stimbirys sako, kad šia tema Europoje nėra atlikta daug studijų, o esamos prieštarauja viena kitai.
„Vieni sako, kad yra gerai ekonomiškai – žydai, musulmonai skerdžia ritualinio skerdimo būdu. Kiti sako, kad tai blogai – pirma, gyvulys patiria stresą, antra, skausmą, trečia, kada perpjauna venas ir gerklę, į plaučius gyvulys pritraukia kraujo ir tokiu būdu uždūsta“, – aiškina A. Stimbrys.
Pasak profesoriaus, pasakyti, kur slypi tiesa, sudėtinga. Jis atkreipia dėmesį, kad pagal Europos Sąjungos teisę, ritualinis skerdimas galimas, tik reikia priimti atitinkamus teisės aktus. Europa pasidalijusi į dvi dalis: pavyzdžiui, Švedijoje, Norvegijoje ritualinis skerdimas neleidžiamas, Prancūzijoje, Danijoje galimas.
Pasak A. Stimbrio, yra ir socialinių, religinių aspektų – šalyse, kur gyvena daug musulmonų, pavyzdžiui, Prancūzijoje, yra specialios vietos galvijams skersti. Tokių šalių tradicijos reikalauja, kad gyvuliai būtų skerdžiami be apsvaiginimo.
„Argumentų yra įvairiausių. Tie, kurie gina ritualinį skerdimą, sako, kad tai trunka labai trumpai. Štai literatūroje rašoma, kad avių kraujo nuleidimui pakanka 3-20 sekundžių, per jas gyvulys netenka sąmonės ir jam didelė žala nepadaroma. Galvijams kartais prireikia iki 2 minučių“, – dėstė LSMU profesorius. Ritualinio skerdimo šalininkai aiškina, kad skerdžiant su apsvaiginimu, gyvulys dvigubai kenčia skausmą: vieną kartą, kai svaiginamas elektra ar specialiais prietaisais, antrą – kai jam nuleidžiamas kraujas.
Šiuo klausimu A. Stimbrys su kolega diskutavo Turkijoje. Pašnekovas iš Turkijos pateikė argumentus, kad Turkijoje naudojant elektrinius svaiginimo prietaisus sunku parinkti tinkamą srovės stiprumą ir įtampą. Veršiukui įtampos gali būti per daug ir jis iš karto bus užmuštas, o buliui ar karvei neužteks ir gyvulys jaus skausimą. „Diskusija labai sudėtinga ir pozicijos, kad geriau taip ar kitaip, turbūt nėra“, – apibendrina pašnekovas.
Jo asmenine nuomone, skerdžiant ritualiniu būdu, gyvulys vis tik spėja pajausti skausmą. Tačiau yra argumentų, kuriais įrodinėjama, kad skausmo pajusti nespėjama. A. Stimbrys svarsto, kad galbūt skerdžiant su apsvaiginimu skausmas trunka trumpiau.
LSMU profesorius atkreipia dėmesį, kad lietuviai iki šiol nemato bėdos karvę ar veršiuką truputį apsvaiginti ir tada nuleisti kraują, o kiaulę pjauti duriant į širdį ir tada nuleidžiant kraują. Pasak A. Stimbrio, vis dėlto Europa niekur nedings: musulmonų daugėja ir turi būti gerbiamos jų tradicijos. Be to, Rusijai paskelbus mėsos produktų embargą, išgyventi reikės.
Medžiotojas: gyvūnai labiau kankinasi medžiojant nei skerdžiant
Medžiotojas Ignas iš Dzūkijos tvirtina: medžioklės metu gyvūnai kankinasi kur kas labiau nei jiems nuleidžiant kraują skerdimo metu. Kad pašautas gyvūnas žūtų, reikia pataikyti tiesiai į smegenis, o tai labai sudėtingas šūvis. Nepataikius gali būti nutrauktas, pavyzdžiui, šerno snukis. Kol gyvūnas nugaiš, labai kamuosis.
„Visi papjauti gyvūnai miršta kur kas greičiau, garbingiau ir ne taip skausmingai“, – tikino Ignas.
Pasak medžiotojo, gyvūnų skerdimas Lietuvoje tradicinis ir gyvuoja iki šių dienų: beveik kiekviena kaimo troba augina kiaulę, kuri, atėjus rudeniui, paskerdžiama maistui. Tai pagrįsta kultūriškai ir tradiciškai. Skersti kiaulę tekę ir Ignui.
„Aš, kaip žmogus, kuris esu žudęs gyvūną maistui, pritariu, kad gyvūnas turi patirti kuo mažiau kančių. Tai etiška ir bendražmogiškai reikalinga, visiškai pritariu dabar vykstančiai diskusijai“, – kalbėjo pašnekovas.
Igno teigimu, gyvūnas auginamas tam, kad būtų suvalgytas: niekas užaugintų kiaulių į mišką nepaleidžia. Pasak Igno, gyvūnui Lietuvos kaime visą laiką teikiama derama pagarba: prieš skerdimą jis laikomas švariau, nuplaunamas, nežudomas ten, kur yra kitų gyvūnų. Trečia – gyvūnui stengiamasi suteikti kuo mažiau skausmo, tad jis turi būti nužudytas maksimaliai efektyviai.
Kaip skerdžia
„Kitas būdas – pririšamos užpakalinės gyvūno kojos, perpjaunama arterija, tokiu būdu gyvūnui nukraujavus, jis apsilpsta ir nugaišta. Jo širdis veikia, greitai išpumpuoja kraują, smegenys negauna kraujo ir gyvūnas nugaišta. Tai greita mirtis, manau, 10 sekundžių klausimas“, – kalbėjo Ignas.
Klausimas, kiek gyvūnas patiria kančių. Jo teigimu, pjautinė žaizda gyvūnui nėra tokia skausminga, kadangi gyvūno organizmas natūraliai išskiria adrenaliną. Tai nėra kankinanti ilga mirtis, kaip, pavyzdžiui, būna vilkui pjaunant avį.
Kiti skerdikai gyvuliui duria į širdį, o paskui nuleidžia kraują. Tačiau tokiu atveju kraujas išbėga ne taip efektyviai. „Mano nuomone, tai visą laiką buvo ir šiandien yra ritualas. Būdai, kuriais mūsų protėviai, tėvai ir mes šiandien tą darome, tikrai labai humaniški, išskyrus atvejus, kada tai daro nemokšos“, – dėstė medžiotojas.
Jis kritikuoja gyvūno apsvaiginimą kūju: tą padaryti reikia tiksliai. Be to, kas žino, kas tuo metu vyksta gyvūno organizme.
