Į Europos Sąjungos (ES) policijos misiją Afganistane (EUPOL) išvykau 2009 m. liepos 1 d. Reziduoju Goro provincijos sostinėje Čagčarane, kur įsikūrusi Lietuvos vadovaujamos Goro provincijos atkūrimo grupės (PAG) stovykla, – gyvenu už tų pačių spygliuotų vielų ir tų pačių betoninių tvorų, kur ir mūsų kariai.
Mano pareigos – nacionalinis ekspertas teisės klausimais. Dirbame kaip ir Lietuvoje – nuo 8 iki 17 val. Skirtumas toks, kad dirbame 6 dienas, o ilsimės kaip musulmonai – tik penktadienį. Tačiau „on duty“ (angl. budintysis) esame 24 val. per parą. Jei įvyksta užpuolimas ar koks nors kitas incidentas, nedelsdami privalome užsidėti šarvines liemenes ir šalmus, slėptis bunkeriuose ir vykdyti visus kariškių nurodymus. Jei incidentas įvyksta už PAG ribų, konsultuojame policiją ir prokurorus tyrimo klausimais. Tačiau apie išvykimą į įvykio vietą ar teisines konsultacijas nakties metu negali būti jokių kalbų, tai būtų per daug pavojinga.
Nusikaltimai oficialios teisėsaugos nepasiekia
Atsakyti į klausimą, kokie nusikaltimai Afganistane yra populiariausi, sudėtinga. Goro provincijoje, kurioje gyvena virš 600 tūkst. žmonių, per metus registruojama apie 150 nusikalstamų veikų – tiek, kiek Vilniuje per vieną savaitgalį... Akivaizdu, kad ten fiksuojama ir tiriama nusikaltimų mažuma. Dažniausi – nužudymai, užpuolimai, plėšimai. Yra šiek tiek narkotikų gabenimo per Goro provinciją bylų.
Šiuo metu sunkiausia tirti nužudymų bylas. Per paskutinį pusmetį Gore žuvo apie 20 policininkų, sukilėliai sušaudė septynis mašinoje buvusius kelių policininkus, miesto prieigose surengė pasalą ir sušaudė kovos su terorizmu vadą...
Specifinis nusikaltimas Afganistane – svetimavimas. Formaliai tai nesantuokiniai santykiai su bet kuriuo priešingos lyties atstovu, tačiau Gore dažniausiai už tai teisiamos moterys ar visai mergaitės – bėglės, kurios norėdamos išvengti priverstinių santuokų su daug vyresniais vyrais, ar neapsikentusios žiauraus elgesio, bėga iš namų. Sugautos būna baudžiamos už pasikėsinimą svetimauti. Logika tokia – pabėgai nuo savo šeimos, kuri nori tave ištekinti, vadinasi, bėgai pas kitą vyrą... O bausmės žiaurios. Nuolat stengiamės įtikinti vietinę valdžią švelninti bausmes ar lygtinai paleisti iš kalėjimo vietines moteriškes, kur jos 3-5 metus kali baisiomis sąlygomis.
Mačiau video įrašus, kur vyrai viešai diržais nuplakė dvi jaunas mergaites. 13 ir 14 metų afganistanietės apie porą šimtų kilometrų kalnais ir bekelėmis bėgo nuo nelegalių, priverstinių santuokų. Jos kirto kitos provincijos sieną, kur jas pagavo tenykštė gentis, parvežė namo ir pareikalavo didelės išpirkos. Mergaičių gentis sumokėjo už jas, nes tai yra garbės reikalas, o bėglės sulaukė žiaurios bausmės – vidury kaimo trys vyrai jas 20 minučių plakė diržais. Tai vienas iš tradicinės afganistaniečių bausmės, nepasiekusios oficialios teisėsaugos, pavyzdžių.
Didžioji dalis provincijos teritorijos yra nekontroliuojama vyriausybės, todėl čia klesti genčių vadų įtaka ir kontrolė. Viskas išsprendžiama tradicine teise. Informacija apie nusikalstamą veiką oficialios teisėsaugos nepasiekia. Per mokymų kursus afganistaniečiams kalame į galvas, kad yra Konstitucija ir įstatymai, kurių privalu laikytis. Afganistano konstitucija formaliai leidžia tradicinę teisę, tačiau tik tuo atveju, jei to santykio nereglamentuoja įstatymas.
Stovyklą „nušluotų“ per pusdienį
Centrinėje Afganistano dalyje įsikūrusi Goro provincija dėl savo geografinės padėties ir menkai išvystytos infrastruktūros yra palyginti saugi, tačiau čia jau taip pat pastebėta sukilėlių judėjimo. Anksčiau pagrindinės kovos su sukilėliais vyko Pakistano pasienyje, ypač Talibano „gimtinėje“ –Helmande ir Kandahare. Kai kovotojus iš ten išgujo, jie sulindo pas mus į kalnus, kur dėl nedidelės tarptautinių pajėgų įtakos jaučiasi saugūs, nes mūsų PAG už sienų nelenda. Numanome, kad kalnuose įsitvirtinusios gana didelės sukilėlių pajėgos, kurios jau po truputį aktyvėja ir pradeda rengti puolimus.
Kalnuose, Pasabando ir Taivaros rajonuose, gali būti susibūrę apie 500-600 kovotojų. Manau, kad gerai paruoša 500 sukilėlių grupė mūsų PAG stovyklą „nušluotų“ per pusdienį. Automatą po lova slepia kiekvienas afganistanietis vyras. Čia kiekvienas kaimietis akimirksniu gali tapti kovotoju.
Provincijoje vykdoma nusiginklavimo programa, bet ji kol kas neturi didesnio pasisekimo, nes kaimietis neatiduos ginklo, kuris yra vienintelis jo saugumo garantas. Juk kas kitas jam užtikrins saugumą, jei ne jis pats?
Visureigių stiklo storis – 4 cm
Buvau PAG stovykloje, kai prie pat vartų susisprogdino savižudis. Prie Kabulo ten dirbančius kolegas „pasitiko“ pakelės mina. Kelis mūsų buvo apsupusi kovotojų minia, bazė buvo apšaudyta raketomis. Du Lietuvos karininkus apšaudė pistoletu ginkluotas, Afganistano policijos uniformą vilkintis vietos gyventojas. Goro provincijoje žuvo, amžiną jam atilsį, Lietuvos karys seržantas Arūnas Jarmalavičius. Ačiū Dievui, mūsų misijos dalyviai iki šiol nepateko į rimtas situacijas.
Saugumo tema yra itin pažeidžiama, nes pastaraisiais metais padaugėjo atvejų, kai kėsinamasi į Afganistane tarnaujančių karių ir vietos teisėsaugos pareigūnų gyvybę. Mums, EUPOL misijos pareigūnams, saugumo sumetimais, draudžiama išvažiuoti iš Čagčarano. Prokuratūroje ar teisme būname su šarvuota liemene, šalmu, medicininiu paketu ant kojos ir ginkluotu policininku už nugaros.
Į darbą policijoje važiuojame ne mažiau kaip dviem mašinomis, jose – ne mažiau kaip keturi žmonės. Vienas iš poros – būtinai ginkluotas. Mašinos – 5 tonas sveriantys, B6 šarvavimo klasės mersedesai. B6 saugumo klasė užtikrina apsaugą nuo didelio kalibro automatinių ginklų šūvių ir kitų kovinių ginklų. Stiklų storis siekia 4 centimetrus – mašina apsaugo nuo sukilėlių atakų. Būtent karinio visureigio šarvai Čagčarano priemiestyje po visureigiu sprogus savadarbiam sprogstamajam užtaisui, lietuvių ir ukrainiečių kariams išgelbėjo gyvybes.
Lietuvą pamatai kitomis akimis
Kadangi Gore praktiškai nėra jokios pramonės, žemdirbystė – akmens amžiaus lygio, viskas yra atvežama iš svetur, maisto produktai, drabužiai dažnai yra brangesni nei Lietuvoje. Kelių infrastruktūra yra viena iš didžiausių problemų Goro provincijoje – jų tiesiog nėra. Praėjusių metų pabaigoje Japonijos vyriausybės lėšomis buvo išasfaltuotos pirmosios dvi gatvės Čagčarane. Šiuo metu Japonijos ir kitų tarptautinių donorų lėšomis finansuojamas 14 kilometrų gatvių dangos tiesimas – tai vieninteliai asfaltuoti keliai visoje provincijoje.
Lietuvos žvyrkeliai yra idealūs lyginant su tuo, kas Gore vadinama keliais. Vietomis jie tiesiog baigiasi, dingsta, jų paprasčiausiai nėra. Atgabenti ką nors – sudėtinga. Įvažiavus į genties zoną, tave pasitiks vyrai su automatais ir pasiims savo duoklę. Kaip kalbama provincijoje, jei programos „Worl Food“ žmonėms pavykdavo į Čagčaraną iš regiono centro Herato, esančio už maždaug 300 kilometrų, atgabenti du trečdalius sunkvežimių, prikrautų labdarai skirtais produktais, vadinasi „pasisekė“... Deja ir ši programa savo veiklą čia nutraukė dėl per didelio pavojaus ir itin didelių transportavimo nuostolių.
Kas sunkiausia tarnaujant Afganistane? Didelis atstumas nuo savų vietų, draugų, šeimos. Jeigu mokslininkai išrastų teleportavimosi kabiną ir galėčiau greitai grįžti savaitgaliui namo, norėčiau pasilikti Čagčarane ilgesniam laikui, nes darbas yra išties įdomus, o patirtis – tiesiog neįkainojama. Nepažįstami žmonės, skirtingos kultūrinės terpės, skirtingi požiūriai į rangą – esi priverstas bendraudamas būti lankstus ir tolerantiškas.
Šių metų lapkričio 30-oji – paskutinė mano misijos Afganistane diena. Gruodžio 2 d. jau turėčiau grįžti į darbą Generalinėje prokuratūroje. Ilgą laiką praleidus agresyvioje aplinkoje pradedi kitaip mąstyti. Grįžęs į Lietuvą, džiaugiuosi ja.