Šių metų sausį Seimo kanceliarija sulaukė eksparlamentarės advokatės prašymo „atsiskaityti su kliente N. Venckiene ir pervesti nesumokėtą darbo užmokestį į jos sąskaitą banke“.
Prašoma sumokėti atlyginimą už tą laiką, kai N. Venckienė nustojo lankyti Seimo posėdžius, iki tol, kol buvo panaikintas jos Seimo nario mandatas, t. y . maždaug už metus. Kaip teigiama rašte, jeigu Seimas to nepadarys, jis bus paduotas į teismą.
Ar laimėtų N. Venckienė bylą, jeigu kreiptųsi į teismą? Pateikiame Vytauto Sinkevičiaus, Mykolo Romerio universiteto profesoriaus, komentarą.
Seimo statute numatyta, kad „Seimo nariui, be svarbios pateisinamos priežasties nedalyvavusiam daugiau kaip pusėje Seimo posėdžių, kuriuose iš anksto buvo numatytas ir numatytu laiku įvyko balsavimas dėl teisės aktų priėmimo, to mėnesio atlyginimas mažinamas vienu trečdaliu“ (15¹ str. 1 d.). Taigi, jeigu Seimo narys nedalyvauja daugiau kaip pusėje Seimo posėdžių ar, pavyzdžiui, praleidžia visus tam tikro mėnesio Seimo posėdžius, pagal Seimo statutą jam vis tiek turi būti mokami du trečdaliai atlyginimo. Būtent šia Seimo statuto norma remiamasi, kai teigiama, kad N. Venckienei turi būti sumokėtas negautas atlyginimas už tą laiką, kai ji nelankė Seimo posėdžių. Dar pabrėžiama, kad Seimo statutas turi įstatymo galią, o įstatymus reikia vykdyti.
Jeigu byla pasiektų teismą, ar jis turėtų taikyti nurodytąją Seimo statuto normą ir nuspręsti, kad Seimas turi sumokėti N. Venckienei jos reikalaujama atlyginimą? Manyčiau, kad negalėtų. Teismas negalėtų remtis vien Seimo statutu, jis pirmiausia turėtų išsiaiškinti, ar Konstitucija leidžia mokėti atlygimą Seimo nariui, kuris nelanko Seimo posėdžių, taip pat Seimo komitetų, komisijų ir kitų Seimo struktūrinių padalinių, kurių narys jis yra, posėdžių.
Pagal Konstituciją Seimo narys yra profesionalus politikas, t. y. toks Tautos atstovas, kuriam darbas Seime yra jo profesinė veikla. Konstitucijoje nustatyta, kad iš valstybės biudžeto atlyginamas Seimo nario darbas (60 str. 3 d.), taigi pagal Konstituciją atlyginimas mokamas ne už tai, kad asmuo yra Seimo narys, bet už jo darbą. Nors Seimo nario darbas susideda iš įvairių darbų, pavyzdžiui, įstatymų projektų rengimo, susitikimų su rinkėjais ir kt., svarbiausia Seimo nario pareiga (svarbiausias darbas) – dalyvauti Seimo, jo komitetų, komisijų posėdžiuose. Ypač Seimo posėdžiuose, nes juose priimami įstatymai.
Balsuodamas dėl atitinkamo įstatymo Seimo narys išreiškia savo, kaip Tautos atstovo, požiūrį į tai, ar įstatymas atspindi asmens, visuomenės, valstybės interesus, ar jis neriboja asmens daugiau, negu reikia įstatymo tikslams pasiekti, ir kt. Seimo narys, kartu su kitais Seimo nariais Seimo posėdžiuose balsuodamas už įstatymo projektą, Tautos valią paverčia valstybės valia.
Kito būdo išreikšti Tautos valią, paversti ją visiems privalomomis teisės normomis, nėra. Tai, kad Seimo narys elektroniniu paštu ar kitomis ryšio priemonėmis atsiunčia Seimui įstatymo ar kito teisės akto projektą, nereiškia, kad jis vykdo Konstitucijoje jam nustatytas pareigas. Visi Seimo nariai yra lygūs.
Įsivaizduokime, kas būtų, jeigu visi Seimo nariai elektroniniu paštu siųstų Seimui įstatymų projektus, o patys neatvyktų į Seimo ir jo komitetų posėdžius, nediskutuotų dėl pateiktų projektų, o svarbiausia, nedalyvautų Seimo balsavimuose, kai yra sprendžiama, ar priimti įstatymą. Kas tokiu atveju priimtų įstatymus?! Pagal Konstituciją tokia situacija negalima, Seimas renkamas tam, kad leistų įstatymus, atliktų kitas jam Konstitucijoje numatytas funkcijas.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra daug kartų konstatavęs, kad Seimo narys turi konstitucinę pareigą dalyvauti Seimo posėdžiuose, taip pat Seimo komitetų, komisijų ir kitų struktūrinių padalinių, kurių narys yra, posėdžiuose; konstatuota ir tai, kad jeigu Seimo narys ilgą laiką be pateisinamų priežasčių nedalyvauja Seimo, jo komitetų, komisijų ir kitų struktūrinių padalinių posėdžiuose, jis šiurkščiai pažeidžia Konstituciją, sulaužo priesaiką, o tai yra pagrindas apkaltos proceso tvarka panaikinti tokio Seimo nario mandatą.
N. Venckienės Seimo nario mandatas buvo panaikintas būtent dėl to, kad ji be pateisinamų priežasčių beveik pusmetį nedalyvavo Seimo, taip pat Seimo komiteto, kuriam priklausė, posėdžiuose. O štai dabar ji nutarė, kad atlyginimas už tai jai vis dėlto priklauso, nes tai numatyta Seimo statute, kuris turi įstatymo galią. Taip, Seimo statute tai numatyta, bet nenumatyta ir draudžiama Konstitucijoje.
Konstitucinis Teismas 2005 m. vasario 10 d. sprendime yra konstatavęs, kad „jeigu Seimo narys nedalyvavo Seimo, Seimo komiteto, kito struktūrinio padalinio, kurio narys jis yra, posėdyje, <....> minėtas laikas pagal Konstituciją nelaikytinas <...> laiku, kai Seimo narys dirbo Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalyje nurodytą Seimo nario darbą, atlyginamą iš valstybės biudžeto“.
Taigi Konstitucinis Teismas aiškiai konstatavo, kad jeigu Seimo narys nedalyvavo Seimo, Seimo komiteto, kito struktūrinio padalinio, kurio narys jis yra, posėdyje, už tą laiką jam atlyginimas negali būti mokamas. Deja, Seimo statute įtvirtinta kitokia taisyklė: Seimo nariui, be pateisinamos priežasties praleidusiam daugiau kaip pusę Seimo posėdžių ar, pavyzdžiui, nedalyvavusiam nė viename tą mėnesį vykusiame Seimo posėdyje, kuriame iš anksto buvo numatytas ir numatytu laiku įvyko balsavimas dėl teisės aktų priėmimo, vis tiek mokami du trečdaliai atlyginimo. Yra pagrindas teigti, kad toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, joje įtvirtintam atviros, darnios, teisingos visuomenės, teisinės valstybės ir teisingumo principams, konstitucinei Seimo nario atlyginimo sampratai.
Konstitucijos negalima aiškinti remiantis Seimo statutu, įstatymais ar kitais teisės aktais, nes taip būtų paneigtas Konstitucijos viršenybės principas. Konstitucija aiškintina remiantis tik ja pačia. Konstitucijos negalima aiškinti taip, kad tai būtų žalinga visuomenei; aiškinimas turi būti pagrįstas protingumo ir teisingumo kriterijais. Būtų absurdas teigti, kad Konstitucija esą įpareigoja Seimą sumokėti buvusiai Seimo narei už veiksmus, kuriais ji šiukščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką ir už tai apkaltos proceso tvarka buvo pašalinta iš Seimo nario pareigų (nagrinėjamu atveju, – už tai, kad nedalyvavo Seimo ir jo komiteto posėdžiuose).
„Iš neteisės teisė neatsiranda“, „asmuo, pažeidęs teisę, iš to negali turėti naudos“ – tai teisės aksiomos, kurių nereikia įrodinėti. Seimo statute nustatydamas Seimo nario atlyginimo mokėjimo tvarką, Seimas negali nepaisyti Konstitucijos ir to, kaip atitinkamas Konstitucijos nuostatas yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas.
Konstitucinio Teismo pateikta Konstitucijos nuostatų samprata suvaržo Seimą tuo aspektu, kad, leisdamas įstatymus ir kitus teisės aktus, taip pat ir Seimo statutą, Seimas juose negali įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, kuris nedera su Konstitucinio Teismo pateikta Konstitucijos nuostatų samprata.
Konstitucinio Teismo pozicija aiški: už laiką, kai Seimo narys be pateisinamos priežasties nedalyvavo Seimo, jo komitetų, komisijų ir kitų struktūrinių padalinių, kurių narys jis yra, posėdžiuose, atlyginimas negali būti mokamas. Vadinasi, Seimo statute negali būti nustatyta kitaip. Deja, nustatyta kitaip, negu reikalaujama Konstitucijoje.
Asmens teisės ir teisėti lūkesčiai gali atsirasti tik iš tokio įstatymo, Seimo statuto ar kito teisės akto, kuris neprieštarauja Konstitucijai. Tik tokias teises ir teisėtus lūkesčius gina ir saugo Konstitucija (ši taisyklė turi kai kurių išimčių, bet jos susijusios su kitomis teisinėmis situacijomis. – V. S.). Taigi, nors pagal šiuo metu galiojantį Seimo statutą formaliai leidžiama buvusiai Seimo narei reikalauti sumokėti jai atlyginimą už laiką, kai ji nedalyvavo Seimo, taip pat Seimo komiteto posėdžiuose, t. y. nevykdė Seimo nario konstitucinės pareigos, toks prašymas negali būti patenkintas, nes nurodytąją teisę nustatančios Seimo statuto normos, mūsų nuomone, akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai ir dėl to negali būti taikomos. Pagal Konstitucijos 7 str. 1 d. „negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, priešingas Konstitucijai“.
Konstitucijos 110 str. 2 d. nustatyta, kad tais atvejais, kai bylą nagrinėjantis teisėjas turi pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, jeigu N. Venckienė nutartų bylinėtis su Seimu dėl jai neva nesumokėto atlyginimo, bylą nagrinėjantis teismas turėtų pagrindą suabejoti, ar minėta Seimo statuto norma neprieštarauja Konstitucijai, ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Konstitucinio Teismo sprendimą galima numanyti, nes Seimo statute nustatytas teisinis reguliavimas, kaip minėta, nedera su Konstitucinio Teismo pateikta Seimo nario atlyginimo samprata. Jeigu Konstitucinis Teismas pripažintų, kad Seimo statute įtvirtintas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, – o tai, mūsų nuomone, yra akivaizdu, – N. Venckienei jos reikalaujamas atlyginimas nebūtų sumokėtas.