Teisininko komentaras. Kada teismai skiria suėmimą, o kada – ne

 (16)
Nieko nestebina, kad žiniasklaidos pranešimai apie teisėsaugos institucijų, o labiausiai – teisėjų veiksmus baudžiamosiose bylose kelia itin didelį visuomenės susidomėjimą, reakciją, kuri, kaip bebūtų gaila, dažniausiai yra neigiama.
<font color="#6699CC"><strong>Teisininko komentaras.</strong></font> Kada teismai skiria suėmimą, o kada – ne
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Pastaruoju metu Lietuvos žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo kritiškų pranešimų apie teismų sprendimus į laisvę paleisti asmenis, iki teismo ar teismo proceso metu laikomus suėmime.

Tokių publikacijų „tonas“ ir po straipsniais rašomi komentarai gana gerai atspindi didžiosios dalies visuomenės nuomonę, kad asmuo, įtariamas ar kaltinamas padaręs sunkų ir (ar) labai sunkų nusikaltimą, neturėtų būti paleidžiamas iš suėmimo iki teismo nuosprendžio priėmimo, o priešingai pasielgę teisėjai neabejojant laikomi vienaip ar kitaip neteisėtai paskatintais taip pasielgti.

Tokia viešoji nuomonė kelia didelį susirūpinimą todėl, kad žiniasklaida yra ypatingai aktyvi informuodama visuomenę apie neva „ydingą“ teismų praktiką bei pasitelkia ne tik faktus, bet ir asmenines tam tikrų sprendimų interpretacijas suėmimų klausimu. Toks elgesio modelis gali paskatinti įvairių su teismų nepriklausomumu ir nešališkumu susijusių sąmokslo teorijų plėtojimą.

Tačiau viešojoje erdvėje diskutuojant tokiomis temomis, rodos, visiškai pamirštama, kokia yra suėmimo kaip pačios griežčiausios kardomosios priemonės esmė ir paskirtis, taip pat faktas, kad ši priemonė taikoma asmeniui, kurio atžvilgiu dar nėra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, taigi, pagal demokratinėse valstybėse galiojančią nekaltumo prezumpciją, jis laikomas nekaltu.

Svarbu nepamiršti ir to, kad kažkur greta šių diskusijų, priimamų sprendimų, gyvena žmogus, kurio pagrindinės laisvės yra itin griežtai suvaržomos, o tokie suvaržymai ir suėmimo metu, ir ateityje neabejotinai turi neigiamų pasekmių jam ir niekuo dėtai jo šeimai, artimiesiems bei tam tikra prasme – ir visai visuomenei.

Tad šiame straipsnyje norėtųsi trumpai aptarti kardomosios priemonės – suėmimo paskirtį, taikymo pagrindus bei sąlygas ir kai kuriuos teismų praktikos šioje srityje aspektus.

Kam reikalingas suėmimas?

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) XI skyriuje įtvirtintos kardomosios priemonės (iš viso septynios), kurios gali būti taikomas įtariamam, kaltinamam nusikalstamos veikos padarymu asmeniui.

Griežčiausia iš šių kardomųjų priemonių yra suėmimas, kurio esmė ta, kad asmuo nustatytam laikotarpiui yra sulaikomas ir gyvena tardymo izoliatoriuje ar kitoje įkalinimo įstaigoje, numatytoje Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme. Būtent dėl savo pobūdžio suėmimas visuotinai laikomas griežčiausia kardomąja priemone, kuri turi būti skiriama tik išimtiniais atvejais ir tik tuomet, kai kitomis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų kardomųjų priemonių tikslų. Šie tikslai yra tokie:

• užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo dalyvavimą procese,
• netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą,
• užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.

Suėmimą įtariamajam (kaltinamajam) gali skirti tik ikiteisminio tyrimo teisėjas arba teismas.

Skiriant suėmimą turi egzistuoti bent vienas iš keturių BPK įtvirtintų pagrindų:

1) turi būti pagrįstas manymas, kad įtariamasis bėgs ar slėpsis,

2) trukdys procesui,

3) darys naujus nusikaltimus arba

4) turi būti gautas prašymas įtariamąjį išduoti užsienio valstybei.

Dovile Murauskienė
Dovile Murauskienė
© NTA

Šių pagrindų požymiai ir kriterijai yra išaiškinti teismų praktikoje, kuri per daugiau nei dešimt metų nuo BPK įsigaliojimo keitėsi. Toliau aptarsime įvykusius esminius pokyčius.

Apie teismų praktiką

Ilgą laiką teismų praktikos formavimuisi didelę įtaką darė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“.

Šiame Senato nutarime, be kita ko, buvo išaiškinta, kad vien tik gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė gali būti pakankamas pagrindas manyti, kad, būdamas laisvėje, asmuo gali bėgti, slėptis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo.

Tačiau po kelerių metų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje savo nutartyje nurodė, jog tiesiogiai remtis Senato nutarimais nėra teisinio pagrindo, nes jie nėra bylų nagrinėjimo teisės šaltinis.

Pagal Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį precedento reikšmę turi teismų sprendimai konkrečiose bylose. Toks aiškinimas atitinka konstitucinę doktriną (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai), pagal kurią „...teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo sąlyga“, o teismų praktika gali būti formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas.

Remdamasis tokiais nacionalinių teismų išaiškinimais bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (pagal ją suėmimas negali būti nuolat tęsiamas remiantis tik formaliais teiginiais, kad asmuo gali bėgti/slėptis tik dėl to, jog yra įtariamas (kaltinamas) sunkių nusikalstamų veikų padarymu ir dėl to jam gresia griežta bausmė (Letellier prieš Prancūziją; Clooth prieš Belgiją; Miuler prieš Prancūziją; Jėčius prieš Lietuvą; Ilijkov prieš Bulgariją; Bykov prieš Rusiją)), Lietuvos apeliacinis teismas per pastaruosius kelerius metus ėmė formuoti naują praktiką dėl minėto pagrindo nustatymo.

Pagal šią naujai formuojamą praktiką vien tik gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė negali būti lemiantis kriterijus nustatant suėmimo paskyrimo ar jo termino pratęsimo pagrindą.

Šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į kitas Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes.

Kada galima suimti?

Taikant suėmimą taip pat būtinos dvi sąlygos:

• suėmimui keliamų tikslų neturi būti įmanoma pasiekti kitomis kardomosiomis priemonėmis,

• už nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas asmuo, turi būti numatyta griežtesnė negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Kalbant apie suėmimo taikymo terminus, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BPK yra įtvirtinta bendroji taisyklė, pagal kurią suėmimas negali būti taikomas ilgiau kaip šešis mėnesius. Konkretų suėmimo terminą nustato ikiteisminio tyrimo teisėjas, tačiau iš karto suėmimas negali būti paskirtas ilgesniam kaip trijų mėnesių terminui. Taip pat numatoma minėtos bendrosios taisyklės išimtis: ikiteisminio tyrimo metu suėmimas gali būti pratęsiamas iki aštuoniolikos mėnesių (arba dvylikos mėnesių nepilnamečiams) tais atvejais, kai byla pripažįstama ypatingai sudėtinga ar didelės apimties.

Griežčiausia kardomoji priemonė – išimtiniais atvejais

Bylos ypatingas sudėtingumas ir didelė apimtis paprastai siejami su dideliu skaičiumi padarytų nusikalstamų veikų, įtariamųjų ar nukentėjusiųjų bei liudytojų, dalies proceso dalyvių gyvenimu užsienio valstybėse, poreikiu versti dokumentus iš užsienio kalbų, ilgalaikių ekspertizių atlikimu ir kitomis aplinkybėmis.

Minėtasis didžiausio suėmimo taikymo termino apribojimas – aštuoniolika mėnesių (arba dvylika mėnesių nepilnamečiams) – nėra absoliutus. Šis apribojimas išnyksta bylai patekus į teismą – tuomet suėmimas gali būti tęsiamas neribotą laikotarpį.

Toks reglamentavimas Žmogaus teisių stebėjimo instituto 2012 metais pristatytame tyrime „Sulaikymo ir suėmimo reglamentavimo ir taikymas Lietuvoje“ (toliau tekste – tyrimas) bei moksliniuose darbuose vertinamas itin neigiamai, kadangi sudaro prielaidas asmens, kuris dar nėra pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, laisvę suvaržyti neribotam laikotarpiui.

Šis laikotarpis gali būti toks pat ar net ilgesnis, negu jam gresianti laisvės atėmimo bausmė. Toks ilgalaikis asmens laisvės suvaržymas ne tik pažeidžia jo teisę į laisvę, bet ir paneigia bet kokią laisvės atėmimo bausmės prasmę: suėmimo laikotarpis yra įskaitomas į paskirtą laisvės atėmimo bausmę, todėl galima situacija, kai asmuo atlieka visą jam priklausančią bausmę dar prieš pripažįstant jį kaltu dėl atitinkamos nusikalstamos veikos.

<font color="#6699CC"><strong>Teisininko komentaras.</strong></font> Kada teismai skiria suėmimą, o kada – ne
© DELFI (V.Kopūsto nuotr.)

Nepaisant pastarojo aspekto ir praktikai, ir mokslininkai vis dėlto sutaria, kad suėmimo skyrimo ir termino pratęsimo teisinis reglamentavimas iš esmės nėra ydingas; jis sudaro prielaidas šią griežčiausią kardomąją priemonę skirti išimtinais atvejais, įvertinus visas šiam klausimui reikšmingas aplinkybes, taip pat tęsiant šios priemonės terminą ganėtinai dažnai (ne vėliau kaip kas tris mėnesius) svarstyti, ar anksčiau egzistavusios aplinkybės nepakito ir ar nėra pagrindo taikyti švelnesnę kardomąją priemonę.

Tačiau praktika atskleidžia dvi esmines problemas: pirma, prokurorai pernelyg dažnai kreipiasi į teismus prašydami įtariamiesiems ar kaltinamiesiems skirti suėmimą, o teismai paprastai tokius prašymus tenkina; antra, asmenys laikomi suimti ilgą laiko tarpą, o teismai dažnai tik formaliai atsižvelgia į visas reikšmingas aplinkybes, todėl net praėjus ilgam suėmimo taikymo laikotarpiui, retai pakeičia šią kardomąją priemonę į švelnesnę.

Norint iliustruoti pirmosios paminėtos problemos mastą, galima remtis Žmogaus teisių stebėjimo instituto tyrimu, kuriame nurodyta, kad 2007–2011 metais skirta vidutiniškai 1815 suėmimų per metus. Tuo tarpu kitos teismo skiriamos asmens laisvę ar teisę į nuosavybę varžančios kardomosios priemonės – namų areštas ir užstatas – galinčios pakeisti suėmimą, tuo pačiu laikotarpiu vidutiniškai per metus buvo skirtos atitinkamai 69 ir 106 kartus.

Teisinis švietimas padėtų geriau suprasti žmogaus teisių esmę

Tokios situacijos priežastys galėtų būti paaiškintos taip: prokurorams, kontroliuojantiems baudžiamąsias bylas, ypač sudėtingas ir (ar) didelės apimties, yra patogu, kai įtariamajam (kaltinamajam) taikomas suėmimas. Kodėl?

Pirma, procesinius veiksmus tokio asmens atžvilgiu galima atlikti bet kuriuo patogiu metu, nereikia tokio asmens ieškoti ir kviesti šaukimu, derinti procesinių veiksmų laiką ir pan.; antra, asmenį, kuriam taikomas suėmimas, ypatingai pirmą kartą susidūrus su baudžiamuoju procesu, yra lengviau palenkti duoti išsamius parodymus apie tiriamą įvykį ar net pripažinti savo kaltę.

Antai advokatas R. Lideika nurodo, kad dažnai advokatai (gynėjai) susiduria su problema, kuomet suėmimas yra taikomas tik todėl, kad įtariamasis būtų palenkiamas prisipažinti esąs kaltas. Įtariamajam prisipažinus, suėmimas iš karto ar už kelių dienų keičiamas švelnesne kardomąją priemone (plačiau žr. Raimondas Lideika „Problema – suėmimo taikymo pagrįstumas“ Lietuvos advokatūra, 2009 metai, Nr. 2 (31)).

Žinoma, tokį prokurorų procesinį elgesį iš dalies „skatina“ ir ne visuomet iki galo principingi teismai, kurie ne visada iki galo įsigilindami ir neapsvarstydami kitų kardomųjų priemonių taikymo galimybės tenkina prokurorų pareiškimus ir skiria griežčiausią kardomąją priemonę, kurią, ilgainiui, vengia ir pakeisti. Kodėl? Neretai bijoma žiniasklaidos kritikos, visuomenės reakcijos (ypatingai – rezonansinėse bylose), vengiama prisiimti atsakomybę ir pan.

2013 metų vasario pabaigoje Seime vykusiojo apskritojo stalo diskusijoje minėtą tyrimą atlikęs K. Liutkevičius teigė, kad teismai patenkina 95 procentus prokurorų pareiškimų dėl suėmimų. Šių problemų sprendimo būdas iš esmės yra vienas – skatinti ir prokurorus, ir teismus itin nuodugniai svarstyti, ar konkrečiu atveju suėmimas yra išties vienintelė ir nepakeičiama kardomoji priemonė, ar vis tik galimos ir švelnesnės kardomosios priemonės, turint omenyje tai, kad žmogaus teisių apsauga demokratinėje valstybėje yra prioritetinė lyginant ją su viešuoju interesu, kuris, be abejonės, skatina teisėsaugos institucijas atlikti ikiteisminius tyrimus kaip įmanoma išsamiau ir greičiau.

Be to, teismai, nagrinėdami prokuroro pareiškimus, visais atvejais turėtų siekti išgirsti prokuroro poziciją ne tik dėl to, kokios aplinkybės patvirtina galimybę taikyti suėmimą, bet ir kokios aplinkybės paneigia galimybę taikyti švelnesnes kardomąsias priemones.

Pagal dabartinę praktiką, prokurorai pareiškimuose pagrindžia tik suėmimo taikymo galimybę, todėl ir teismai, atrodytų, net ir neprivalo svarstyti galimybės taikyti švelnesnes kardomąsias priemones pačioje pradinėje stadijoje. Be abejonės, visuomenės teisinis švietimas ir geresnis informuotumas padėtų nugalėti nepagrįstą išankstinį nusistatymą paleidimų iš suėmimų atvejais bei geriau suprasti žmogaus teisių esmę.

Kita problema kalbant apie suėmimus yra jų taikymo trukmė. Kaip žinia, baudžiamųjų bylų (ypač sudėtingų), kuriose daugiau nei vienas įtariamasis (kaltinamasis), ar kai tiriama daugiau nei viena nusikalstama veika, ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo trukmė paprastai yra ganėtinai ilga.

Suėmimas – ne bausmė

Baudžiamųjų bylų tyrimo ir nagrinėjimo trukmės ilgėjimo tendencijos jau pačios savaime kelia nerimą, tačiau dar labiau neramina tai, kad neretai visą šį laikotarpį asmenims, suimtiems ikiteisminio tyrimo pradžioje, ši kardomoji priemonė taikoma visą ilgai trunkančio baudžiamojo proceso laikotarpį. Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, ir nacionalinių teismų formuojama praktika, yra ne kartą pažymėjęs, kad kuo ilgiau asmuo yra laikomas suėmime, tuo kruopščiau turi būti tikrinami ne tik įrodymai, pagrindžiantys asmeniui pareikštus įtarimus bei kaltinimus, bet ir konkretūs faktai, įrodantys būtinybę tokį asmenį laikyti suėmime.

Jeigu tokių faktinių duomenų nėra pakankamai, didėja tikimybė, kad ilgą laiką asmenį laikant suėmime, bus pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į laisvę ir saugumą. Atsižvelgiant į pakankamai ilgą suimtojo kalinimo laiką, tik išskirtinės priežastys gali pateisinti griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo tęsimą ilgą laiką Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 3 dalies požiūriu, pvz.:

• suimtas įtariamasis (kaltinamasis), būdamas piliečiu užsienio valstybės, neišduodančios savo piliečių kitų valstybių baudžiamajam persekiojimui, nepateikia patikimų garantijų, jog nepasislėps ir šaukiamas visada atvyks į teismą,

• kaltinamasis ilgai slapstėsi (užsienyje) arba kitaip vengė ikiteisminio tyrimo ir teismo proceso,

• kaltinamajam inkriminuojamų veikų pobūdis, intensyvumas kaltinamojo asmenybės bruožai rodo, jog toks asmuo, būdamas laisvėje, yra ypatingai pavojingas visuomenei ir naujų nusikaltimų darymo užkardymas kitomis švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis neįmanomas ar itin apsunkintas,

• kai byloje yra duomenų, jog būdamas laisvėje, kaltinamasis daro poveikį kitiems proceso dalyviams, nukentėjusiesiems, liudytojams, specialistams, naikina įrodymus ar juos klastoja ir pan.

Šiame kontekste norėtųsi pažymėti, kad suėmimas nėra realiai paskirta laisvės atėmimo bausmė ar atpildas už galimai padarytą nusikaltimą, todėl ir baudžiamojo proceso įstatyme numatyta šios kardomosios priemonės termino pratęsimo procedūra negali būti vien formalumas; kiekvieną kartą pratęsiant suėmimą nepriklausomai nuo to, kad tas teismas jau yra ne kartą tai padaręs (pratęsęs suėmimą), turi būti kruopščiai iš naujo vertinamos visos reikšmingos aplinkybės, vertinama situacija, susiklosčiusi čia ir dabar, o ne ta, kuriai esant suėmimas buvo paskirtas.

Todėl visuomenės pasipiktinimo neturėtų kelti tokie atvejai, kai teismai, įvertinę ilgą baudžiamojo proceso trukmę, ilgą suėmimo laiką, pakeičia net ir labai sunkiais nusikaltimais kaltinamam asmeniui taikytą suėmimą į švelnesnę kardomąją priemonę.

Suėmimą vis dažniau keičia į užstatą

Svarbu ir tai, kad, kaip rodo teismų praktika, tokie kaltinamieji, kurie ilgą laiką buvo suimti ir kurių bylų nagrinėjimas jau yra įpusėjęs, retai pasislepia nuo teismo. Norėtųsi pasidžiaugti, kad Lietuvoje vis dažniau suėmimas pakeičiamas į užstatą, kurio dydis paprastai būna ganėtinai didelis.

<font color="#6699CC"><strong>Teisininko komentaras.</strong></font> Kada teismai skiria suėmimą, o kada – ne
© DELFI

Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos apeliacinis teismas, ilgą laiką laikęsis pozicijos, kad, nagrinėjant skundus dėl suėmimo paskyrimo ar termino pratęsimo, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės pats paskirti kitos kardomosios priemonės, nors kartu pripažįsta, kad suėmimas yra per griežta kardomoji priemonė.

Kalbant apie suėmimo ir jo termino pratęsimo procesą, teismų praktikoje pastebima dar viena problema, susijusi su rungimosi principo pažeidimu. Problemos esmė ta, kad teisme nagrinėjant klausimą dėl suėmimo paskyrimo ar jo termino pratęsimo, gynėjai neretai pageidauja susipažinti su prokuroro teismui pateikta medžiaga. 

Tačiau ne visi teismai tokius gynėjų prašymus tenkina, tokiu būdu nepagrįstai ir grubiai suvaržydami įtariamojo (kaltinamojo) teisę į rungtynišką procesą. Ši teisė (susipažinti su teismui pateikta medžiaga), nors tiesiogiai ir neįtvirtinta Lietuvos Respublikos BPK, bet kyla iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 4 dalis numato, kad kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar suėmus, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl sulaikymo ar suėmimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį paleisti. Šio teismo sprendime Lamy prieš Belgiją pasakyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 4 dalis buvo pažeista tuo, kad įtariamojo gynėjui neleista susipažinti su bylos medžiaga, šis negalėjo argumentuotai paneigti sprendimus ar samprotavimus, kuriuos prokuratūra grindė remdamasi kai kuriais dokumentais. Tuo neužtikrinta priemonių lygybė ir buvo pažeistas rungtyniškumo principas.

Apibendrinant norėtųsi pažymėti, kad suėmimas kaip kardomoji priemonė savaime nėra smerktinas, be jo iš tiesų neišsiverčia nė viena demokratinė valstybė, tačiau jo taikymo praktika turi kisti prioritetu laikant žmogaus teises ir švelnesnių kardomųjų priemonių taikymo galimybių visokeriopą apsvarstymą prieš taikant šią kraštutinę priemonę.

Straipsnio autorė yra Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko padėjėja, M. Romerio universiteto doktorantė.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Teisė

Teisininko komentaras. Kaip apginti savo būstą nuo... tabako dūmų? (40)

Prasidėjus šiltajam metų sezonui gyventojai plačiai praveria langus ir džiaugiasi vasarinio oro gaiva, balkone mėgaujasi saulute ar migdo mažylius. Deja, šiais privalumais ne visiems tenka laimė pasidžiaugti.

Seimas pritarė teismų reformai – šalyje liks 12 didesnių teismų regionuose (16)

Seimas ketvirtadienį priėmė teismų reformą, pagal kurią šalyje liks 12 didesnių apylinkės teismų ir du apygardos administraciniai teismai. Numatyta, kad reorganizacija turės įvykti iki 2018 metų.

N. Numavičiaus žmona feisbuke sukėlė tikrą audrą dėl sekimo (358)

Didžiojoje Britanijoje gyvenančią prekybos centrų „Maxima“ akcininko Nerijaus Numavičiaus žmoną, žinomą ekonomistę Kaetaną Leontjevą-Numavičienę išgąsdino Seimo sprendimas leisti žvalgybos institucijoms atlikti slapto sekimo veiksmus bei klausytis pokalbių telefonu.

Rezonansinėje byloje Norvegija paprašė Lietuvos teismo pagalbos (5)

Kretingos rajono apylinkės teismas sėkmingai atsiliepė į tarptautinį teisinės pagalbos prašymą rezonansinėje aštuonmetės Monikos Sviglinskajos nužudymo byloje. Joje nusikaltimo padarymu kaltinamas Lietuvos pilietis Donatas Lukoševičius.

Klausk teisininko: ar galiu pasirinkti vyro pavardę be galūnės -ienė? (279)

Ar galima pasirinkti vyro pavardę be -ienė galūnės? Mano būsimas vyras yra Milius, ar galėsiu pasirinkti pavardę Milė? Ar būtina pasirinkti Milienė?