Problemų teisėjams, kaip taikyti vieną ar kitą įstatymą, neretai padaro patys įstatymų leidėjai, nežinia dėl ko neišgirdę teisės specialistų nuomonių, neįsigilinę ir painių, iki galo aiškiai nesuformuluotų įstatymų taikymo rebusus palikdami spręsti patiems teisėjams.

Panašiai nutiko, kai šių metų liepos pradžioje Seimas priėmė įstatymą Nr. XII-499, kuriuo LR baudžiamasis kodeksas buvo papildytas 64 (1) straipsniu.

„64 (1) straipsnis. Bausmės skyrimas bylą išnagrinėjus supaprastinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą

1. Baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas.“

Rodos, viskas labai gražu – priimdami šį įstatymo pakeitimą Seimo nariai tikėjosi, jog teisėjams bus mažiau vargo. Jei nusikaltimą padaręs asmuo pripažįsta savo kaltę ir nusikalstamos veikos nekelia jokių papildomų klaustukų, procesą galima užbaigti greitai, todėl bus sutaupoma ir laiko, ir lėšų. Na, o kaip kompensaciją prasižengėliui, pasiūlė pagrūmoti jam tik piršteliu, ypač jei šis mušasi į krūtinę tardamas: „Aš kaltas!“ (t. y. mažinti bausmę trečdaliu).

Tačiau šio naujojo straipsnio taikymas šalies apylinkių teismuose sukėlė nemažą sumaištį.

Vytautas Kriščiūnas
„Kai byla nagrinėjama šiuo metu teisme, nėra jokių kliūčių taikyti šį įstatymą ir teismai jau tą daro. Teismus užplūdo nuteistųjų pareiškimai ir prašymai peržiūrėti bylą ir, pasivadovavus BK 64 (1) str., sumažinti jau paskirtą ir atliekamą bausmę trečdaliu, – situaciją paaiškino Apylinkių teismų teisėjų sąjungos (ATTS) pirmininkas Vytautas Krikščiūnas. – Štai čia ir iškilo dilema. Daugumos teismų teisėjai šiuo metu vadovaujasi apygardų teismų vadovų žodiniu išaiškinimu, kad nebūtų užvedamos naujos bylos, o prašymai turi būti grąžinami nuteistiesiems be nagrinėjimo.

Tačiau su tokia pozicija nesutinka nei Vilniaus, nei Kauno, nei Klaipėdos, nei Šiaulių, nei Panevėžio apylinkių teismų teisėjai, nes, jų manymu, teismai tokiu atveju privalo atlikti BPK 362 (1) straipsnyje (Įstatymo, panaikinančio veikos nusikalstamumą, švelninančio bausmę arba kitokiu būdu lengvinančio veiką padariusio asmens teisinę padėtį, taikymo tvarka) nurodytus veiksmus, t. y. pakviesti į bylos nagrinėjimą nuteistąjį (jeigu jis yra laisvėje), jo gynėją, prokurorą ir išspręsti, ar yra visos BK 64 (1) straipsnio 1-oje ir 2-oje dalyje nustatytos sąlygos.

Jeigu jos yra, vadovautis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostata ir sumažinti paskirtąją bausmę trečdaliu. Apygardų teismų vadovai mano, kad įstatyme išreikšta mintis „tuo pačiu nuosprendžiu“ užkerta kelią taikyti BPK 362 (1) straipsnį, todėl reikia tokius prašymus grąžinti nenagrinėtus.“

Beje, kai kurie teisėjai ėmė nuogąstauti, kad, nutarus laikytis kitokios praktikos, nei nurodyta dabar, kai prašymai ir pareiškimai net nėra nagrinėjami (kai kurie nuteistieji reikalauja laikytis būtent BPK 362 (1) str. nurodytos tvarkos), nuteistajam atlikus daugiau bausmės, nei jis atliktų ją sumažinus trečdaliu pagal naująjį įstatymą, yra pagrindas pateikti ieškinius valstybei.

Negali nurodyti

Pasitaręs su kolegomis ATTS pirmininkas V. Krikščiūnas kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą (LAT), kad būtų išaiškinti šie neatitikimai.

Jonas Prapiestis
Į paklausimą atsakęs LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Jonas Prapiestis akcentavo: „(...) Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teismų praktika formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas. Nors pagal Konstituciją žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, apskritai yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose, aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai (ir tų teismų teisėjai) negali kištis į žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamas bylas, teikti jiems kokių nors privalomų ar rekomendacinio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan.; tokie nurodymai Konstitucijos atžvilgiu būtų vertintini kaip atitinkamų teismų (teisėjų) ultra vires (...). Tai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad teismai ir teisėjai neturi įgaliojimų nejurisdikcine tvarka teikti nurodymų, kaip turi būti nagrinėjamos bylos.“

Tačiau J. Prapiestis sutiko, jog minėtas įstatymas nėra vienareikšmis ir kad siūlomi BK ir BPK pakeitimai ar papildymai galimai prieštarauja šiuose kodeksuose įtvirtintiems principams ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Specialistai buvo prieš

Prieš priimant šį įstatymo projektą, nuomonę dėl BK 64 (1) straipsnio buvo išdėstę ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui pateikę Lietuvos teisės instituto Baudžiamosios justicijos tyrimų skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas Skirmantas Bikelis ir to paties skyriaus specialistas Darius Šneideris. Pasak S. Bikelio, atkreiptas dėmesys į įstatymo projekto logiką.

„Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 64 (1) straipsniu pakeitimo ir papildymo įstatymo projektu Nr. XIP-4760 siūloma papildyti galiojantį BK nustatant teismui pareigą baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitintu procesu ar sutrumpintu įrodymų tyrimu, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skirti bausmę, kuri tuo pačiu nuosprendžiu mažinama vienu trečdaliu, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Šiam įstatymo projektui nepritariame, – Teisės ir teisėtvarkos komitetui rašė teisės specialistai.

– Pirma, galiojančiame BK jau yra panaši norma 61 straipsnio 4 dalyje. Tad greičiau reiktų kalbėti šios normos tobulinimą, o ne naujos kūrimą. Antra, yra įprasta bausmės skyrimo taisykles formuluoti remiantis BK straipsnio sankcijoje numatytais, o ne teismo faktiškai paskirtais bausmių dydžiais, bausmių rūšimis (BK 55, 56, 61 str.). Pagrindo nukrypti nuo tokios normų formulavimo tradicijos nematome. Abejotina, kiek yra logiška skaidyti bausmės skyrimo procesą į du etapus.

LAT praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog bausmė skiriama atsižvelgus į aplinkybių visumą. Bausmės skyrimas keliais etapais pažeistų šį principą. Būtų neaišku, į kurią aplinkybių dalį teismas turėtų atsižvelgti pirmajame bausmės skyrimo etape, į kurią – antrajame (nors jau savaime toks bausmės skyrimo modelis, kai pradžioj atsižvelgiama tik į dalį aplinkybių, vėliau į likusias aplinkybes (šiuo atveju – į prisipažinimą) prieštarauja bausmės skyrimo proceso logikai). Be to, kiltų pavojus, kad į asmens prisipažinimą kaltu būtų atsižvelgiama du kartus: kaip į lengvinančią aplinkybę ir kaip pagrindą švelninti bausmę BK 64 (1) str. pagrindu.“

Teisės specialistai priminė, jog „teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais: pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes“ – LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2009 m. kovo 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77/2009; „Teismas, svarstydamas klausimą dėl bausmės atidėjimo vykdymo, turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo“ – LAT 2009 m. praktikos baudžiamosiose bylose aktualijos.

Tačiau į šią teisės specialistų nuomonę nebuvo atsižvelgta. Beje, kaip kalbama užkulisiuose, ne pirmą kartą „prastumiami“ tokie įstatymai, kuriuos vėliau tenka taisyti ar net keisti. Nors teigiama, kad prieš priimant įstatymus ar pataisas jų projektai yra atidžiai išnagrinėjami, daug diskutuojama, bet, deja, būna, kad įstatymas (ar pataisa) dienos šviesą išvysta toks, kokio „reikia“, o ne toks, kuris buvo priimtas bendru sutarimu.

Julius Sabatauskas
Praktiką formuos patys

Kodėl buvo priimtas būtent toks 64 (1) straipsnis, šių eilučių autorė pabandė išsiaiškinti su Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) pirmininku Juliumi Sabatausku. Iš pradžių teigęs, kad teisėjai per vėlai „atsibudo iš letargo miego“, nes įstatymo projektą rengė specialistai, o pastabas galėjo pareikšti visi, ir šis įstatymo projektas buvo derintas su Teisėjų taryba, kuri jokių pastabų neturėjo, J. Sabatauskas vis dėlto nutarė atidžiau pasigilinti į teisėjams kilusius neaiškumus dėl šio įstatymo taikymo.

Taigi TTK pirmininko nuomonė tokia: „Teisminę praktiką turėtų formuoti patys teismai. Šis 64 (1) straipsnis galioja tik padariusiems naujas nusikalstamas veikas. Įstatyme išreikšta mintis „tuo pačiu nuosprendžiu“ užkerta kelią taikyti BPK 362 (1) straipsnį, todėl prašymus peržiūrėti bylą reikia grąžinti nenagrinėtus.“

Anot TTK pirmininko, stengiamasi, kad įstatymai būtų aiškūs ir nesukeltų sumaišties – tam skiriama tikrai pakankamai laiko diskusijoms ir pastaboms išsakyti.

„Tačiau šį kartą apylinkių teismų teisėjai teisūs – naujasis straipsnis iškėlė nemažai klausimų“, – teigė J. Sabatauskas.

Beje, teisininkai prasitaria, jog tai ne pirmas kartas, kai priimant naujus įstatymus, rodos, įstatymų ir jų pataisų projektai analizuojami – ir diskutuojama, ir įsiklausoma į teisės specialistų bei praktikų nuomonę, bet galų gale įstatymas dienos šviesą išvysta toks, „kokio kažkam reikia“...