Tiek teisininkai, tiek psichologai politikų siūlymus grąžinti mirties bausmę laiko nesąžiningu politikavimu ir sąmoningu visuomenės klaidinimu.
Teisininkė, tarptautinės teisinių paslaugų kompanijos „Teisės tarnai“ vadovė Rasa Vaičekauskytė mano, kad svarbiau yra kalbėti ne apie griežčiausios bausmės taikymą, bet apie prevenciją, nagrinėti ne nusikaltimų pasekmes, o priežastis, suprasti, kas skatina žmones žudyti ir kaip tam užkirsti kelią.
Ši mintis nėra nauja. Apie tai, kad geras įstatymų leidėjas labiau rūpinasi nusikaltimų prevencija, o ne nubaudimu už nusikaltimus jau prieš kelis šimtmečius kalbėjo filosofas Šarlis Monteskjė, kuris pridūrė, kad „bausmės, šalindamos vienas negeroves, sudaro sąlygas didėti kitoms“.
Bausmė padidina agresiją
Teisininkės R. Vaičekauskytės nuomone, įvedus mirties bausmę nusikalstamumas šalyje nesumažėtų.
Jai pritaria ir psichologė, psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos centro INVITO vadovė Marija Vaštakė. Anot psichologės, daugelis psichologinių ir sociologinių tyrimų įrodė, kad mirties bausmė nusikalstamumo nesumažina. Tose šalyse, kur taikoma mirties bausmė, nusikaltimų rodiklis lieka nepakitęs, o neretai jis dar ir padidėja.
„Istoriškai buvo susiformavusi nuomonė, kad mirties bausmė turi psichologinę įtaką asmeniui, sukeldama jam mirties baimę ir stabdanti nuo nusikalstamumo. Ilgą laiką ši nuostata nebuvo giliai analizuojama. Tačiau pradėjus atlikinėti įvairius tyrimus buvo nustatyta, kad mirties bausmė neturi prevencinio poveikio. Ji nesumažina nusikalstamumo, o mirties bausmę panaikinus nusikalstamumo lygis nepakyla“, – pastebėjo M. Vaštakė.
Psichologinį mirties bausmės poveikį tyrinėję mokslininkai nustatė, kad mirties bausmė netgi duoda priešingų rezultatų – ji visuomenėje padidina bendrą agresijos ir žiaurumo lygį. Kiekviena mirties bausmė atneša po 2-3 naujus nusikaltimus.
„Daugybė tyrimų įrodė, kad mirties bausmė visuomenės neišvalo nuo nusikaltimų ir antisocialių asmenybių dėl to nesumažėja. Atvirkščiai – mirties bausmė yra kerštas. Į nusikaltėlio agresiją visuomenė atsako taip pat agresija – mirties bausme. Tai skatina tolimesnį nusikalstamumą, agresijos augimą. Tai, kad šalyje yra mirties bausmės vykdymo vieta, joje dirbantys darbuotojai, mirties bausmės vykdytojai, dehumanizuoja valstybę“, – mano psichologė.
Psichopatų nesumažės
R. Vaičekauskytę piktina politikų, kurie turi ne tik atsižvelgti į visuomenės nuomonę, bet ir ją formuoti bei užtikrinti balansą tarp šių dviejų veiksmų, neatsakingos kalbos apie mirties bausmės grąžinimą. Jos nuomone, tokiais vien žmonių jausmais paremtais pareiškimais kai kurie politikai siekia pasikelti savo reitingus.
Teisininkė suabejojo, kad politikai taip kalba vien dėl neišmanymo – juk kiekvienas turi kompetentingų patarėjų, be to, kai kurie taip pasisakę asmenys patys yra teisininkai.
Pasak R. Vaičekauskytės, ne vienas kriminologinis tyrimas įrodė, kad mirties bausmė, sankcijų už nusikalstamas veikas didinimas nemažina nusikalstamumo.
„Juk asmuo, kuris smurtauja, žudo, vagia, nusikaltimo metu tikrai negalvoja apie jo laukiančią bausmę, pavyzdžiui, kad kankindamas ar kitaip itin žiauriai nužudydamas auką bus baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba kalėjimu iki gyvos galvos. Todėl noriu pažymėti, kad sergančią visuomenę reikia gydyti, o ne didinti sankcijas“, – aiškino teisininkė.
„Nusikaltimus vykdo antisocialios asmenybės, pagal senąją terminologiją – psichopatai. Tokie žmonės turi didesnį polinkį į agresiją. Jie visiškai neturi empatijos, jų jausmai yra nuslopinti. Jie nejaučia gailesčio savo aukoms, taip pat nemyli savęs ir nevertina savo gyvenimo. Nusikaltimą jie dažniausiai padaro būdami afekto būsenoje, dažniausiai dėl jo nesigaili, neišgyvena gilaus kaltės jausmo. Todėl mirties bausmė nepakoreguos tokių asmenybių elgesio ir nesustabdys nusikalstamumo. Antisocialios asmenybės dažniausiai būna abejingos savo ateičiai, todėl mirties bausmė jų negąsdina“, – sakė psichologė.
Net iki 90 proc. asmenų nusikaltimus padaro afekto būsenoje ir jų neapgalvoja. Įvykdęs sunkų nusikaltimą asmuo supranta, kad jam nėra ko prarasti ir toliau daro tą patį. Net suvokdami, kad už tai laukia mirties bausmė, tokie asmenys nenustoja nusikalsti.
Svarbi prevencija
Bet negi bausmės kartu nėra ir nusikalstamumo prevencija?
„Taip. Nubaudimas ir prevencija vienas kitą papildantys veiksmai. Tai matyti ir pažvelgus į bausmės tikslus, įtvirtintus LR Baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalyje. Čia nurodyta, kad bausmės tikslai yra ir sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą“, – komentavo teisininkė.
Visgi pripažįstama, kad bausmės, kaip elgesio reguliatoriaus galimybės, deja, yra labai ribotos. Sumažinti nusikalstamumą šalyje gali padėti tik darni sistema – ne tik bausmės, bet ir prevencija.
R. Vaičekauskytė įstatymų leidėjams siūlo ypač orientuotis į ankstyvąją (prekriminalinę) prevenciją, taikomą iki nusikaltimo vykdymo. Ypatingas dėmesys, teisininkės nuomone, turėtų būti skirtas jauniems asmenims, ypač probleminiams vaikams, paaugliams, kurie formuojasi potencialiai kriminogeniškai grėsmingomis sąlygomis.
Reikšminga ir vėlyvoji, postkriminalinė, prevencija, kuria siekiama užkardyti galimą recidyvistą.
„Vis dėlto reikia pažymėti, kad bausmių vykdymo sistema taip pat reikalauja tobulinimo. Pokyčių jau yra, bet, nebijokime pripažinti, kad kalėjimas ar pataisos namai yra antroji nusikaltėlių kalvė“, – aiškino teisininkė.
Didina nesaugumo jausmą
Negi mirties bausmė išvis nėra efektyvi? „Be abejo, mirties bausmė neginčijamai yra efektyvi, ypač kalbant apie recidyvus. Tačiau ji efektyvi tik jos atlikimo momentu ir tik tam, kad patenkintų siekiančių tokios bausmės emocijas. Ko nori visuomenė? Teisingumo ir/arba keršto. Manau, kad grįždami prie mirties bausmės niekuo nesiskirsime nuo Baltarusijos“, – kalbėjo R.Vaičekauskytė, pridūrusi, kad mirties bausmė tėra židinys, kuriame vėl įsiplieskia smurtas.
Ir vis dėlto, nemaža visuomenės dalis pasisako už mirties bausmės grąžinimą. M.Vaštakės nuomone, tokius apklausų rezultatus lemia tai, kad visuomenė nežino, kokią įtaką mirties bausmė turi nusikaltimui. Dažnas žmogus nuomonę pakeičia gavęs daugiau informacijos apie tai.
M.Vaštakė atkreipė dėmesį ir į tai, kad mirties bausmė yra nepataisoma. Klaidos įmanomos ir teisėsaugoje, todėl yra didelė tikimybė, kad tokia griežčiausia bausmė bus skirta nekaltam žmogui. Taip jau yra buvę Didžiojoje Britanijoje, Pakistane bei Ukrainoje.
Mirties bausmė nepalengvina netgi aukų artimųjų skausmo.
„Žinojimas, kad agresorius negyvena, nepalengvina gedėjimo, nesuteikia ramybės ar greitesnio netekties priėmimo jausmo. Mirties bausmė nesukelia ir saugumo jausmo, jeigu žmonės labiau pasigilina į nusikaltėlių psichologiją, kitus veiksnius. Atvirkščiai, mirties bausmė gali sukelti nesaugumo jausmą, žinant kad per teisėsaugos pareigūnų klaidą kiekvienas galime tapti auka“, – sakė psichologė.
R. Vaičekauskytė taip pat mano, kad mirties bausmės sugrąžinimas Lietuvai nieko gera neduotų. Įvedusi mirties bausmę šalis rizikuotų sulaukti ir galimų sankcijų dėl tarptautinių įsipareigojimų nevykdymo.