Kai suėmimas tampa atpildo forma: ar tikrai teisėjai bijo visuomenės?

 (42)
„Žmonėms patinka, kai žmones suima“, – taip taikliai šiandieninę situaciją apibūdino teisėjas, kalbintas Žmogaus teisių stebėjimo instituto tyrime apie suėmimo taikymą Lietuvoje. Suėmimas – tai įkalinimas dar nesant teismo nuosprendžio, siekiant užtikrinti, kad įtariamasis nepabėgtų, netrukdytų tyrimui ar nepadarytų naujų nusikaltimų.
Kai suėmimas tampa atpildo forma: ar tikrai teisėjai bijo visuomenės?
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Įstatymas leidžia suimti žmogų tik išimtiniais atvejais, jei kitomis priemonėmis negalima užtikrinti netrukdomo ikiteisminio tyrimo ir teismo proceso. Tad visų pirma turėtų būti pasitelkiamos švelnesnės alternatyvos – namų areštas ar užstatas. Deja, realybė yra kiek kitokia.

Prilygstame Kazachstanui – straipsnių komentatoriams tai patinka

Suėmimas kasmet taikomas keliasdešimt kartų dažniau nei namų areštas, daugiau nei dešimt kartų dažniau nei užstatas ir netgi dažniau nei asmens dokumentų paėmimas. Taigi manant, jog egzistuoja tikimybė, kad žmogus gali bėgti nuo teisingumo, problema paprastai sprendžiama jį uždarant, o ne mėginant atgrasyti švelnesnėmis priemonėmis.

Prokurorų entuziazmą prašyti skirti suėmimą skatina stiprus teismų polinkis šią priemonę taikyti – tenkinama per 95 proc. prokurorų prašymų, o sėkmingai apskundžiama mažiau nei 10 proc. suėmimo atvejų. Pagal šį skaičių pirmaujame Europoje ir prilygstame Kazachstanui. Turint omenyje tai, kad suėmimas skiriamas gerokai dažniau nei jam artimos alternatyvos, sunku patikėti, jog visais 95 proc. atvejų jis buvo būtinas, bent jau vertinant iš žmogaus teisių perspektyvos.

Tačiau plačiosios visuomenės ir žiniasklaidos tokios dvejonės nekankina. Jei didesnio visuomenės dėmesio sulaukusioje byloje suėmimas neskiriamas ar jo taikymas nutraukiamas, netrukus pasipila apie teisėjų atlaidumą nusikaltėliams šaukiančios antraštės. Jas savo ruožtu papildo dar mažiau subtilūs skaitytojų komentarai.

Žiniasklaidos įtaka verčia rinktis saugesnį variantą

2014 m. Žmogaus teisių stebėjimo instituto tyrimas parodė, kad suėmimo taikymą, be kitų priežasčių, lemia ir teisėjų patiriamas spaudimas. Praktikoje neretai sunku tiksliai įvertinti įtariamojo pabėgimo ar naujų nusikaltimų darymo riziką. Tačiau numatyti nesėkmingo sprendimo pasekmes nesunku: pabėgus laisvėje paliktam įtariamajam, teisėjas sulauks gerokai daugiau priekaištų ir galbūt žiniasklaidos ir visuomenės pasmerkimo nei skirdamas suėmimą, kurį vėliau panaikins aukštesnės instancijos teismas. Be to, pastarasis scenarijus, atsižvelgus į statistiką, kai tenkinama mažiau nei 10 proc. skundų, apskritai nėra labai tikėtinas.

Taigi nenuostabu, jog dažnai nelinkstama rizikuoti ir pasirenkamas sprendimas, kuris saugesnis pačiam sprendžiančiajam. Žinoma, saugesnis nereiškia teisingas.

Atsiriboti nuo tokio spaudimo ir per jį žiniasklaidos daromos įtakos sprendimams yra labai sunku. Visuomenė ir žiniasklaida dažnai neskiria laisvės atėmimo bausmės nuo suėmimo ir nesupranta jo paskirties. Nesuvokiamas ir skirtumas tarp įtariamojo ir nuteistojo. Todėl švelnesnių nei suėmimas priemonių taikymas traktuojamas kaip nuolaidžiavimas nusikaltėliams.

Deja, toks požiūris nesvetimas ir daliai baudžiamojoje sistemoje dirbančių žmonių. „Jis yra žulikas, o žulikas turi sėdėti“, – kažkada man paaiškino policijos tyrėjas, kai nukentėjęs nuo plėšimo ėjau atpažinti įtariamojo.

Čia ir yra problemos esmė. Įtariamasis, vos juo tapęs, visuomenės akyse visų pirma yra žulikas ir tik paskui kažkas kitas, pavyzdžiui, žmogus, kurio atžvilgiu padaryti neatsargūs ir skuboti sprendimai gali turėti neatitaisomos žalos tolesniam jo gyvenimui. O klausimų, ką su juo daryti, nekyla, nes visi žino, kad „žulikas turi sėdėti“.

Išeitis – viešumas

Mažai kam rūpi, kad nuo to blogiau ne tik tariamam žulikui, bet ir mums visiems. Tardymo izoliatoriuje laikomas žulikas kainuoja mums trumpuoju laikotarpiu – visi mokame už jo viešnagę laisvės atėmimo įstaigoje. O jei kalinimas užsitęsia, tai kainuoja ir ilguoju laikotarpiu. Mažai tikėtina, kad žulikas, ilgą laiką praleidęs kriminalinės subkultūros apsuptyje, išėjęs taps nežuliku. Veikiau iš žuliko mėgėjo jis taps žuliku profesionalu.

Padėtį blogina ir tai, kad žiniasklaida dažniausiai akcentuoja sensacingus ir šokiruojančius nusikaltimus. Šitaip formuojamas iškreiptas visuomenės požiūris į nusikalstamumo situaciją ir paskatinamos reakcijos, kai baudžiamosios teisės priemonės imamos suvokti ne kaip priemonė valdyti nusikalstamumą, o kaip atpildo forma. Paprastai tariant, valstybės vykdomas kerštas. O švelnesnių priemonių pasirinkimas šiame kontekste vertinamas kaip pataikavimas nusikaltėliams.

Tad nenuostabu, jog teisėjai mieliau renkasi žiniasklaidos ir visuomenės geidžiamas griežtas priemones. Tačiau taip neturėtų būti. Negalima pamiršti, kad suėmimas – tai įkalinimas, kuris prasideda dar iki teismo proceso ir tęsiasi jo metu. Ši priemonė ne be reikalo laikoma griežčiausia: net jei asmuo bus pripažintas kaltu, jis nepateks į sunkesnes sąlygas nei suėmimo metu. Netgi priešingai – daugelyje pataisos namų sąlygos yra geresnės nei, pavyzdžiui, Lukiškių tardymo izoliatoriuje.

Teisėjams galios patikimos tam, kad priimtų ne populiarius, o teisėtus ir teisingus sprendimus. Atlaikyti išorės spaudimą – darbo dalis. Kita dalis – gebėjimas paaiškinti nepopuliarius sprendimus ir to darymas. Todėl, visuomenėje vyraujant kaltės prezumpcijai ir teisiniam neraštingumui, tylėjimas tiesiog nėra geras pasirinkimas. Kaip yra sakęs Teisėjų tarybos pirmininkas Egidijus Laužikas, teisėjas turi gebėti paaiškinti, kodėl priėmė sprendimą, o ne bijoti dėl jo.

KOMENTARAI

Gyventojų nuomonė klausimu „Ką manote apie bausmes už nusikaltimus Lietuvoje? Ar jos tinkamos, ar per švelnios, ar per griežtos?“

Ramūnas, 39 m., Vilnius :

Pasaulyje atlikti tyrimai rodo, kad skiriant bausmes svarbiausia ne jų dydis, o neišvengiamumas. Bausmės dydis neapsprendžia to, ar bus daromi nusikaltimai, ar ne. Kalbėdami apie bausmes žmonės piktinasi ir lygtiniais paleidimais, ir tuo, kad valstybė turi išlaikyti gausybę kalinių. Čia įžvelgiu prieštaravimą. Į bausmes būtina pažvelgti sistemiškai. Svarbus ir bausmės individualizavimas. Pvz., Italijoje greitį viršijusiam turtingam žmogui skiriama didžiulė bauda, t. y. atsižvelgiama į jo aukštas pajamas. Gal ir mūsų šalyje taip galėtų būti? Kas vyksta po to, kai kokią nepasiturinčią moterį sulaiko ir nubaudžia už kontrabandą, skirdami jai didelę baudą? Ji neišgali susimokėti tos baudos, todėl vėl eina pardavinėti kontrabandinių cigarečių ir taip turime užburtą ratą.
 
Sergejus, 32 m., Vilnius:

Mano nuomone, visos bausmės Lietuvoje per švelnios. Tiems, kurie vairuoja neblaivūs, vairuotojo pažymėjimą reikėtų atimti iki gyvos galvos, o jei neblaivus vairuotojas eismo įvykio metu sužaloja žmogų, tai negali būti jokių lygtinių paleidimų. Jis turi realiai kalėti. Pvz., J. Radzevičiui reikėtų kalėti tuos 4 metus, o ne atleisti jį nuo bausmės atlikimo. Kyšininkavimo atveju, manau, reikėtų konfiskuoti visą to žmogaus turtą, o gal net ir jo giminių, jei jie padėjo tą kyšį kažkaip įteisinti ar registruoti. Jei sukčiaujama, kyšininkaujama, nepagrįstai išlaidaujama, tai nesąžininga, jei kaltinamieji susimoka baudas ir lieka laisvėje. Už pedofiliją tikrai visi turi sėsti į kalėjimą keleriems metams.

Jūratė, 45 m., Vilnius:

Manau, kad bausmės yra per griežtos ir jos turėtų būti daugiau auklėjamojo ir šviečiamojo pobūdžio, o ne tik baudžiamojo. Baudimas sukelia dar daugiau neigiamos reakcijos ir, žvelgiant psichologiniu aspektu, skatina atvirkštinį rezultatą. Sėdėjimas kalėjime – tarsi blogų dalykų mokymas. Manau, bausmė galėtų būti išreikšta ir per socialines garantijas, kad žmogus jaustųsi labiau gerbiamas visuomenėje. Žvelgiant per tokią prizmę, žmogų reikėtų mokyti gerų dalykų, o ne bausti jį už tai, ką jis jau padarė, nes iš tikrųjų jisai padarė dėl to, kad blogai jaučiasi.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Teisė

Klaipėdos prokurorė, įtariama, galėjo klastoti dokumentus (18)

Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė Rasa Morenienė, įtariama, ne tik piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, tinkamai neatliko pareigų, bet ir suklastojo dokumentus.

Šnipinėjimu Baltarusijai kaltinamam R. Lipskiui bausmė sugriežtinta (17)

Lietuvos apeliacinis teismas antradienį iki penkerių metų sugriežtino bausmę už šnipinėjimą Baltarusijai nuteistam buvusiam valstybės įmonės „Oro navigacija“ darbuotojui Romualdui Lipskiui.

Iš Baudžiamojo proceso kodekso norima išbraukti privataus kaltinimo galimybę (43)

Iš Lietuvos teisinės sistemos planuojama pašalinti galimybę asmeniui privataus kaltinimo tvarka kreiptis į teismą. Šios iniciatyvos autorių teigimu, dabar galiojantis privataus kaltinimo institutas nėra efektyvus.

A. Ramanausko-Vanago bylos kaltinamajam prašo skirti laisvės atėmimo bausmę (79)

Prokuroras kaltinamąjį vienoje iš partizanų vado Adolfo Ramanausko–Vanago sulaikymo bylų Stasį Šimkų prašo pripažinti kaltu padėjus vykdyti genocidą ir nuteisti jį septynerių metų laisvės atėmimo bausme.

Buvęs Pakruojo vicemeras R. Medzveckas lieka nuteistas už piktnaudžiavimą (8)

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gegužės 17 d. atmetė buvusio Pakruojo rajono vicemero Romo Medzvecko kasacinį skundą ir pažymėjo, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, praneša Specialiųjų tyrimų tarnyba.