Gydytojui psichoterapeutui Eugenijui Laurinaičiui Lietuvos teismų sistema puikiai pažįstama: beveik 7 metus aktyviai dalyvavęs teisėjų vertinimo ir atrankos procesuose, E. Laurinaitis reikšmingai prisidėjo prie teismų sistemos tobulinimo.
Eugenijus Laurinaitis
© TEISMAI.LT

Vasarą Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos (Komisija) pirmininko kadenciją baigęs E. Laurinaitis šįkart su mumis dalijasi darbo teismų sistemoje patirtimi, atskleidžia teisėjo profesijos atstovų tykančius pavojus ir svarsto apie visuomenėje vyraujančio kritiško požiūrio į teismus priežastis.

– Dirbote tobulinant daugelį pretendentų į teisėjus atrankos procesų, pirmininkavote beveik 1 000 atrankų, kai kuriuos pretendentus matėte tikrai ne kartą. Kokią patirtį įgijote eidamas Komisijos pirmininko pareigas ir padėdamas šalies vadovei atrinkti teisėjo pareigas eiti tinkamiausius žmones?

– Įdomu iš labai arti pažinti teisėjais dirbančius ir jais tapti norinčius žmones, patį teisėjo, teisėjo padėjėjo darbą ir jame tykančius pavojus. Supratau, kad dirbant teisėju pavojinga subiurokratėti ir pasidaryti raidės vergu ar perdegus pradėti dirbti automatu. Taip pat rizikinga užriesti nosį: juk teisėjų darbe sprendžiami labai svarbūs dalykai, neretai šie žmonės tarsi tampa kitų gyvenimų lėmėjais.

– Gal galėtumėte išskirti šalį, į kurią Lietuvos teismų sistema atrankų į teisėjus klausimais turėtų lygiuotis?

– Įvairiose šalyse esama labai skirtingų ir puikiai veikiančių teisėjų atrankos sistemų, todėl sunku nuspręsti, į ką būtų verta lygiuotis. Per mano pirmininkavimo kadenciją prezidentė teisėjais paskyrė daugiau kaip 98 proc. Komisijos siūlytų kandidatų. Manau, kad šis faktas rodo, jog dabartinė Lietuvoje egzistuojanti sistema veikia gerai.

– Nors šiandien net neįsivaizduojame teisėjo, kuris nebūtų baigęs universiteto ir įgijęs magistro ar socialinių mokslų daktaro laipsnių, sovietų laikais aukštojo išsilavinimo nereikėjo: teisėju tapti galėjo kone kiekvienas, ištikimas sovietų valdžiai. Priminkite, kokie reikalavimai kandidatams į teisėjus keliami šiandien?

– Žinoma, šiais laikais viskas pasikeitę ir negali būti jokių kalbų apie ištikimybę valdžiai. Kaip žinoma, šiandien kiekvienas pretendentas į teisėjus turi turėti magistro diplomą ir išlaikyti išties sudėtingą pretendentų į teisėjus egzaminą. Kai teisėjai siekia būti perkelti į aukštesnės pakopos teismus, išsilavinimo reikalavimas nublanksta prieš teisinio darbo kokybės reikalavimą. Teisinio darbo kokybę vertiname remdamiesi formaliais kriterijais, statistika (atsižvelgiame į nagrinėjamų bylų kiekį, nagrinėjimo trukmę ir pan.), o per pokalbį su pretendentu bandome išsiaiškinti, kas už tų skaičiukų slypi: juk kartais mažiau bylų išsprendžiantis teisėjas iš tiesų nagrinėja pačias sudėtingiausias bylas.

– Ar sunku tapti ir būti teisėju?

– Patekti į teisėjų luomą šiandien labai sunku. Anksčiau tapęs teisėju galėdavai likti ramus visą gyvenimą, o šiandien teismų sistemoje jau atsiradusi galimybė būti nušalintam. Teisėjai motyvuojami neužmigti ant profesijos laurų: jie turi stengtis, dirbti, rodyti rezultatus, nes tik taip įmanoma kopti karjeros laiptais. Būna ir taip, kad teisėjai patys palieka šį luomą. Kodėl jie taip elgiasi? Galbūt toks elgesys signalizuoja apie teismų sistemos trūkumus? Su išsižadančiaisiais teisėjo profesijos derėtų labai išsamiai pasikalbėti, atlikti tyrimą.

– Ar teisėjų luomas egzistuoja ir kitose šalyse?

– Panašaus likimo šalyse, pvz., Lenkijoje, teisėjai turi panašių privilegijų, pati teismų sistema taip pat panaši į mūsų sistemą. Kiek kitaip, pvz., Didžiosioje Britanijoje, kur teisėjų statusas labai aukštas.

– Kokios asmeninės savybės, gebėjimai, Jūsų nuomone, yra svarbiausi norinčiajam tapti teisėju ar tapus teisėju siekti karjeros teismų sistemoje?

– Bet kuris žmogus, besirengiantis spręsti kitų žmonių likimus, privalo turėti gana sunkiai apibūdinamą teisingumo jausmą. Juk kiekvienas tam tikrose situacijose jaučiame, kas yra teisinga, o kas – ne. Šį jausmą reikia kultivuoti ir neleisti, kad jį užgožtų teisėtumo raidė, nes teisėtumo raidė tėra kodeksas, neretai prasilenkiantis su gyvenimo realybe. Tik vadovaujantis teisingumo jausmu įvertinta teisėtumo raide galima priimti teisingus sprendimus ir išvengti skaudžių klaidų.

Teisėjui labai svarbu mokėti bendrauti su proceso dalyviais ir jiems paaiškinti savo sprendimo priėmimo priežastis. Juk tie, kurių likimą pakreipia teisėjo sprendimas, turi teisę suprasti, kodėl posūkis buvo į vieną ar kitą pusę. Dar vienas be galo svarbus dalykas yra mokėjimas dirbti ir ilsėtis: gerai dirbti gali tik tas, kuris moka gerai ilsėtis. Kaip įvertinti, ar gebame gerai ilsėtis? Kas rytą turime norėti eiti į darbą, o vakare turime norėti eiti namo. Tai iš tiesų labai sunkus streso įveikos menas, be kurio nė vienas Lietuvos teisėjas negalėtų susidoroti su jam tenkančiu išties dideliu darbo krūviu.

Komisijos posėdžiuose taip pat vertiname, kaip pretendentas geba valdyti stresą pokalbio metu. Jei jau Komisijos posėdis, kuriame pretendentas vertinamas, yra nepakeliamas stresas, tai kaip tuomet šis pretendentas galėtų įveikti teismo posėdžio, kuriame sprendžiamas žmogaus likimas, keliamą stresą?

– Kaip manote, ar teisėjams reikia psichologinio pasirengimo? Kaip vertinate psichologinės paramos liudytojams užtikrinimą Lietuvoje, lyginant su senosios demokratijos valstybėmis?

– Manau, kad teisėjas privalo turėti psichologinių žinių: teisės studijų programose privalo būti psichologijos ir psichiatrijos kursas. Taip galvoju jau vien dėl to, kad pagal dabartinį Psichikos sveikatos apsaugos įstatymą tam tikrais atvejais teismas yra įpareigotas spręsti, ar reikia pratęsti priverstinį gydymą psichikos sutrikimų turintiems pacientams, kurie šio gydymo atsisako, bet, remiantis teisės aktais, privalėtų būti gydomi. Teisėjai turi būti pasirengę apklausti pažeidžiamas nusikaltimų aukas, padėti pirmąkart į teismą patekusiems liudytojams byloje atskleisti tiesą.

Kalbant apie liudytojų apsaugą, kiek man žinoma, kaimyninėje Lenkijoje situacija labai panaši: kaip ir Lietuvoje tam skiriama vis daugiau dėmesio. Visiškai kitaip yra Skandinavijos šalyse: čia pažeidžiamų teismo proceso dalyvių apsauga yra labai aukšto lygio. Teko susidurti su kelių lietuvių merginų už pinigus, patekusių į teismo malūną, istorijomis: sutikusioms bendradarbiauti su Skandinavijos teisėsauga lietuvėms buvo sukurti visiškai nauji gyvenimai. Lietuvoje kol kas tenka dėti daug pastangų, kad padėtis pasikeistų.

– Nors Lietuvoje pasitikėjimas teismais auga, dalis visuomenės į teismus žvelgia nepalankiai. Kaip manote, kodėl? Kokia padėtis šalyse, kuriose demokratija ir objektyvaus teisingumo suvokimas turi gilesnes šaknis?

– Visuomenės požiūris į teismus iš dalies priklauso ir nuo tos šalies teismų sistemos. Mūsų valstybės teismų sistema labai skiriasi nuo senosios demokratijos šalių teismų sistemų, nes daugelyje jų yra prisiekusiųjų teismai. Tokiose šalyse patys piliečiai dalyvauja priimant teismo sprendimus, taigi negali patys savęs kaip sprendėjo blogai vertinti.

Jungtinėse Amerikos Valstijose teigiamą visuomenės požiūrį į teismus lemia ir tai, kad teisėjai yra ne skiriami, o renkami: žmonės patys išsirenka savo vertintojus, gali juos atšaukti. Mūsų teismų sistemoje piliečiai negali nei skirti, nei atšaukti teisėjų, todėl teisėjai gali atrodyti tarsi neliečiamas, nuo visuomenės nutolęs luomas.

Kiek kitaip visuomenė žvelgia ir į teisėjus ar kitus pareigūnus, kurie nebūtinai yra teisininkai. Štai Didžiojoje Britanijoje koroneris gali būti už tam tikrus nuopelnus visuomenei karalienės skiriamas ekspertas. Toks žmogus – gerai žinomas, todėl pasitikėjimas juo kaip teisėju formuojamas visiškai kitaip nei Lietuvoje, kur teisėjais tampa niekam nežinomi žmonės.

Kitų žmonių likimus sprendžiantis žmogus visuomet bus vertinamas pro didinamąjį stiklą. Psichologinės mūsų savybės kuria tokią nuostatą: mes niekuomet nemėgsime tų žmonių, kurie už mus sprendžia mūsų reikalus, nes manome, kad patys geriausiai žinome, kas mums yra geriausia. Nors iš tiesų taip toli gražu nėra.

– Kaip manote, ko reikėtų, kad mūsų šalyje visuomenės požiūris į teismus pasikeistų?

– Ne vienas mokslininkų tyrimas rodo, kad Lietuvoje požiūris į teismus po truputį gerėja. Tenka pripažinti, kad šis procesas niekuomet nevyks greitai ir jokios ypatingos priemonės jo nepaspartins. Teisėjai tiesiog turi dirbti kiek įmanoma kokybiškiau ir savo darbus mokėti pristatyti visuomenei bei jos nuomonę formuojančiai žiniasklaidai. Juk blogiausią nuomonę apie teismus skleidžia ne tiesiogiai su teismu susiduriantieji, o tie, kurių nuomonę kuria žiniasklaida. Žurnalistai visuomet ieškos sensacijų, jiems visada labiau rūpės viena klaida nei šimtas gerai išspręstų bylų. Taigi vienas pagrindinių Nacionalinės teismų administracijos ir pačios teismų savivaldos uždavinių yra tą šimtą gerai išspręstų bylų pristatyti visuomenei ir taip pamažu formuoti teigiamą teismų įvaizdį.

KOMENTARAS

Ivaras Arnstadas, Norvegijos teismų administracijos Komunikacijos ir tarptautinių santykių skyriaus vyriausiasis specialistas

Norvegijoje teisėjų atranką vykdo Teisėjų taryba. Kaip numatyta Norvegijos Konstitucijoje, pasitaręs su Valstybės taryba, teisėjus skiria Norvegijos karalius. Teismų įstatyme teigiama, kad teisėju skiriamas asmuo turi būti aukštos teisinės kvalifikacijos ir atitikti teisėjo asmenybei keliamus reikalavimus. Tačiau tai – ne viskas, ko reikia norint tapti teisėju: Teisėjų taryba, atrinkdama kandidatus, turi atsižvelgti į daugelį aspektų.

Teisėjai renkami ir skiriami pagal formalius kriterijus: atsižvelgiama į kandidatų išsilavinimą, egzaminų įvertinimus, vertinamas jų pilietiškumas ir ekonominė padėtis. Reikia paminėti, kad teisėju negali būti skiriamas asmuo, neturintis teisinio darbo patirties, t. y. pretendentas turi būti dirbęs advokatu ar prokuroru, dėstęs universitete ar dirbęs viešojoje įstaigoje. Pretendentas į teisėjus taip pat turi būti sąžiningas ir išmanyti etikos standartus. Be jokios abejonės, jis turi gebėti susidoroti su visų tipų bylomis, rašyti motyvuotus sprendimus, drąsiai vadovauti teismo posėdžiui ir mokėti bendrauti, elgtis su liudytojais bei nukentėjusiaisiais. Ne ką mažiau svarbios tokios asmeninės savybės, kaip nuolankumas, pagarba kitiems, gebėjimas dirbti greitai, produktyviai ir kruopščiai, komandoje ir individualiai.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Neseniai po rekonstrukcijos atidarytoje „Maximoje“ – sujudimas: evakuojami pirkėjai (136)

Vilniuje vos prieš dešimt dienų po keturis mėnesius trukusio atnaujinimo atidarytoje Mindaugo g....

Artėja visiškas Saulės užtemimas: kaip į tai reaguos gyvybė Žemėje (47)

Veikiausiai girdėjote, kad rugpjūčio 21 dieną įvyks Saulės užtemimas. Tūkstančiai žmonių...

Šią savaitę orai nelepins: skėčio reikės beveik kasdien

Šią savaitę skėčių beveik nepaleisime iš rankų, ypač savaitės pradžioje. Antroje savaitės...

Vilniaus oro uosto tako remontas – tik pradžia (26)

Laiku baigtas Vilniaus oro uosto tako remontas buvo tik pradžia – per artimiausius kelerius metus...

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (1149)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Šešis ne savo vaikus auginanti moteris: dabar apsisukti ir išeiti negaliu (6)

Pasibeldus į vieno iš „ SOS vaikų kaimo “ namelio duris, pirmasis mane lojimu pasitinka prie...

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (325)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (33)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Ar žinote, kuo gali baigtis per trumpos atostogos? (3)

Sakoma, dar­­bas iš bež­džio­nės pa­da­rė žmo­gų. O ką dar­bas be po­il­sio...

6 stiliaus patarimai moterims su didele krūtine (14)

Bičiulės su mažesne krūtine kas kartą varto akis, kai skundžiatės savo apvaliomis formomis? Jos...