XIII a. suvienyta mongolų imperija buvo užvaldžiusi beveik visą Rytų Europą. Lietuvos dk Gediminas pradėjo, o jo sūnus Lietuvos dk Algirdas pratęsė nemažos dalies Aukso Ordos totorių valdžioje buvusių Rusios žemių prijungimą prie Lietuvos. Tačiau už teisę jas valdyti Ordai teko mokėti duoklę. XIV a. 6-ajame deš. Aukso Ordoje prasidėjo tarpusavio kovos dėl valdžios: 1357 buvo nužudytas chanas Džanibekas ir valdžia ėmė eiti iš rankų į rankas. Tai sukūrė palankias sąlygas Lietuvos DK plėtrai rytuose.
1362 ar 1363 rudenį surinkęs Lietuvos DK kariuomenę ir ją papildęs kariais iš Kijevo žemių bei Voluinės, Lietuvos dk Algirdas iš Kijevo patraukė į vakarinę Podolę. „Podolės tėvonimis“ save vadinę totorių sritiniai kunigaikščiai – Kutlubugas, Kačubėjus ir Dimitras išstatė 3 totorių pulkus. 6 Algirdo pulkai išsirikiavo į gynybinę kelių eilių liniją taip, kad raiteliai negalėjo užeiti jiems iš užnugario. Totoriai buvo priversti pradėti mūšį visu frontu. Lengvai atrėmę puolimą, lietuvių kariai jiems sudavė stiprius smūgius centre ir kraštuose. Neilgas mūšis palaužė totorių pasipriešinimą, prasidėjo masinis bėgimas.
Po šios pergalės buvo galutinai įsitvirtinta Kijeve. Išvaręs iš jo Aukso Ordos baskakus, Lietuvos dk Algirdas jį atidavė valdyti savo sūnui Vladimirui. Kartu buvo prijungta Podolė, atiduota valdyti Karijotaičiams, nusiaubta Baltoji pakrantė prie Juodosios jūros (Romo Batūros nuomone, ji prijungta prie Lietuvos DK). Taip iš totorių buvo atkovota dalis vakarų rusų žemių, didžioji Ukrainos dalis.
Mūšis prie Mėlynųjų Vandenų lietuvių istorinėje sąmonėje gyvuoja ir šiandien: 2004 pašto ženklų bloke „Lietuvai 1000 metų“, dailininkė A. Ratkevičienė paskyrė vieną 2 litų nominalo pašto ženklą „1362 mūšis prie Mėlynųjų Vandenų“; o dailininkas Petras Repšys šiam mūšiui atminti sukūrė medalį iš serijos „Skambiausios Lietuvos ginklo pergalės“.
Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.
© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija