Kuomet Lietuvos spauda ir visų rajonų merai prašė, siūlė, reikalavo, meldė, kad aukščiausi šalies politikai, strategai ir lėšų skirstytojai neignoruotų provincijos ir tolygiau skirstytų pinigus bei kitokius išteklius, niekas nekreipė dėmesio. Galbūt atkreips dėmesį kai to pareikalaus eurokratai arba kai Europos Sąjungos komisarai pareikš, kad paskutinė Lietuvos įstojimo į ES sąlyga – atotrūkio tarp sostinės ir likusios Lietuvos dalies sumažinimas.
Sovietmečiu nors ir ydingomis priemonėmis buvo pasiektas daugiau mažiau tolygus valstybės vystymasis. Iš Vilniaus nuvykus į kokius Švenčionėlius ar Krekenavą, nesusidarydavo vaizdas, kad tai kelionė į praėjusį amžių, į visai kitokią civilizaciją, ar neįtikėtinai žemo gyvenimo lygio salą. Nauji namai buvo statomi ne tik Vilniuje, bet ir Kupiškyje ar Ariogaloje. Netgi mažose gyvenvietėse būdavo atidaromi kultūros namai, o keliai ir gatvės remontuojami būdavo ne tik sostinėje ar iš sostinės, bet ir ties Sudeikiais, ar ties Tytuvėnais.
Tačiau užteko vos dešimtmečio ir vaizdas totaliai pasikeitė. Daugumoje Lietuvos miestelių ir gyvenviečių gyvenimas bei vystymasis sustojo 1990-91 metais ir šios teritorijos iki šiol skendi visiškoje ekonominėje tamsoje. Už tai šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų turėtų padėkoti mūsų politikams, strategams bei finansininkams.
Šiaip jau Lietuva galėjo sekti įvairių valstybių pavyzdžiu: Vengrijos, Čekijos, Latvijos arba Lenkijos. Lietuva pasuko Latvijos pramintu keliu, kai visas dėmesys, finansai, pažanga bei naujovės sukoncentruojami sostinėje. Ir padarė didelę klaidą. Dabar jau visiškai aišku, kad teisingiausias sprendimas būtų buvęs jei Lietuva būtų žengusi Vengrijos pėdomis. Kaip pasakoja jau dešimt metų Vengrijoje gyvenanti lietuvė Asta Paulauskytė, vengrai dėjo nemažai pastangų, kad praraja tarp Budapešto ir įvairių provincijos regionų bent jau nedidėtų, ir apskritai valstybė vystytųsi vientisiau. Buvo pasirinktas gana paprastas kelias – provincijoje įmones ir darbo vietas kuriantiems verslininkams buvo leista mokėti mažesnius mokesčius nei jų kolegoms sostinėje. Tad kai kurios, ypač gamybos bendrovės ėmė keltis iš Budapešto, į Vengrijos provinciją atkeliavo ir investicijos iš užsienio. Dėl šios ir dėl kai kurių kitų priežasčių nemažai Vengrijos miestelių sužydėjo, o kai kurie Vakarų Vengrijos maži miestukai tapo netgi tvarkos pavyzdžiais kai kuriems didesniems miestams.
Ir Lietuvai niekas netrukdė taip pasielgti, juolab, kad ir panašių siūlymų būta nemažai, tačiau mūsų politikai tiesiog dirbtinai skandino provinciją, o iš Vilniaus kūrė kažkokią šiek tiek išsigimusią metropoliją. Štai Ignalinos rajono meras Bronis Ropė teigia, kadaise turėjęs ketinimų atgaivinti Didžiasalį, mat centrinė šalies valdžia šį miestuką buvo jau pasmerkusi ir nurašiusi. Ignalinos rajono taryba nusprendė, kad Didžiasalyje darbo vietas sukursiančios bendrovės gaus dideles mokestines lengvatas, tai yra 5 metus galės nemokėti pelno, žemės ir turto mokesčių, o patalpas galės išsinuomoti už pačią minimaliausią kainą – 10 cnt. už kvadratinį metrą. Šiuo pasiūlymu susidomėjo nemažai verslininkų, gana greitai buvo sukurta 60 darbo vietų ir netrukus turėjo atsirasti dar keli šimtai, bet čia tuometinis premjeras Gediminas Vagnorius ir finansų ministras Algirdas Šemeta tarė: “Stop. Jokių lengvatų”. Esą atsiradus precedentui ir kitos savivaldybės ims panašiai elgtis. G.Vagnoriui ir A.Šemetai kažkodėl atrodė, kad tai yra ydinga praktika (vengrams, priešingai, atrodė, kad tai išsigelbėjimas) ir jie pažadėjo geriau suteikti finansinę paramą miesteliams, kurie balansuoja ties socialinio sprogimo riba, bet taip ir nesuteikė. Taigi, šiandien Didžiasalis miręs, miršta ir kiti provincijos miesteliai ir net šviesiausi protai nebežino, kaip juos atgaivinti ir kokia apskritai jų ateitis.
Merų teigimu, provincijai labiausiai nenaudingas buvo G.Vagnoriaus Vyriausybės valdymas. Šis premjeras vieną milžinišką klaidą padarė sukūręs valdininkų valstybę, o kitą – iš provincijos atėmęs galimybę prisikelti.
Kita vertus, Lietuvos provincijos atsilikimą lėmė ne tik atskiri žmonės ar jų sprendimai, bet ir tam tikros aplinkybės bei istoriniai veiksniai. Čekijoje gyvenanti ir dirbanti Žydronė Krasauskienė mano, kad kai kurioms Vidurio Europos valstybėms išvengti staigaus atotrūkio tarp sostinės ir mažų miestelių padidėjimo buvo lengviau nei Lietuvai. “Pavyzdžiui, Čekija, ar Vengrija turėjo miestelių kultūrą, ko Lietuvoje niekuomet nebuvo. Be to, Čekijoje istoriškai susiformavo ne vienas kultūrinis bei ekonominis centras, o keli – Praha, Brno, Olomaucas, Mlada Boleslavas, Pilzenas. Taip atsitiko todėl, kad istoriškai Čekija buvo Austrijos - Vengrijos imperijos pramoninis centras”.
Lietuva, nagrinėjant istoriškai, visada buvo provincija, paprastai su vienu centru – Trakais, Kaunu, dabar – Vilniumi. Daug įtakos turi ir kaimynai: savaime suprantama, kad Vokietijos ar Pranzūcijos kaimynams lengviau nei Baltarusijos ar Rusijos, tai labai gerai matyti Lenkijoje – vakarinės jos provincijos gyvuoja labai neblogai, o Rytinės – apgailėtinai.
Kadangi nei kaimynų, nei istorijos pakeisti mes negalime, matyt, reikėtų ieškoti kitokių provincijos gaivinimo būdų.
Beje, kiekvieno Lietuvos provincijos miesto ar miestelio gyventojai turi po keliasdešimt receptų, ką turėtų daryti vietinė ir šalies valdžia, kad padaugėtų darbo vietų, žmonės įgautų daugiau vilties bei optimizmo, kad periferijoje baigtųsi vegetacija ir prasidėtų bent šioks toks kilimas, tačiau niekas tų patarimų nesiklauso.
Vienas tokių patarimų – pereiti prie decentralizacijos, tai yra patiems provincijos regionams suteikti daugiau laisvių ir teisių, rajonų savivaldybėms suteikti daugiau galių, kad šios mokestinėmis lengvatomis galėtų pritraukti vietos ir užsienio investuotojų. Būtinas ir vienas sisteminis pakeitimas, jog regioniniai pinigai būtų skirstomi taip, kaip reikia regionams, o ne taip, kaip reikia centrinei valdžiai. Be to, reikėtų pakeisti ministerijų disponuojamų lėšų paskirstymą, nes šiandien 95 proc. šių lėšų lieka Vilniuje.
Taip pat derėtų atsisakyti valstybinių institucijų koncentracijos Vilniuje. Štai vėl panagrinėkime gyvą pavyzdį. Pasak Prahoje gyvenančio ir Laisvosios Europos radijuje dirbančio žurnalisto Gintaro Aleknonio, Čekijos Konstitucinis teismas įsikūręs ne Prahoje, o Brno mieste, ir vien tai šį miestą daro gyvybingesnį.
Niekas netrukdo ir Lietuvoje kai kurias valstybines institucijas perkelti į Širvintas arba Kėdainius. Nebūtinai ministerijas, o tarkime tokias institucijas, kurioms nebūtina telktis sostinėje – tai Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Valstybinė ne maisto produktų inspekcija, Valstybinė vidaus vandenų laivybos inspekcija, Generalinė miškų urėdija, Miškų departamentas, Lietuvos automobilių kelių direkcija, gausybė kultūros institucijų, visokios geologijos, hidrometeorologijos tarnybos, įvairūs institutai ir dar galybė inspekcijų, departamentų ar komisijų.
Kitas patarimas – pamėginti sumažinti tų pačių profesijų atstovų atlyginimų disproporcijas Vilniuje ir likusioje Lietuvos dalyje, kad provincijoje vyraujantis atlyginimas nebūtų 300 Lt, o Vilniuje – 2000 Lt.
Seimo narys, socialdemokratas Alfonsas Macaitis įsitikinęs, kad reikėtų kuo greičiau spręsti ir žemės pardavimo užsieniečiams klausimą, tai sujudintų apsnūdusį kaimą, galbūt atkeliautų ir šiek tiek trokštamų investicijų. “Atkreipčiau dėmesį, kad mes su kolegomis Seime teikiame Investicijų įstatymo pataisų projektą, pagal kurį didelio nedarbo ir kaimo rajonuose būtų galima taikyti investicijų ir įmonių veiklos lengvatas. Tarkime, rajonuose, kur nedarbas didesnis už nedarbo vidurkį, bendrovės, kuriančios naujas darbo vietas galėtų gauti įvairių lengvatų”, - sakė A.Macaitis.
Ketvirtas pašnekovų patarimas – labiau remti smulkų ir vidutinį verslą, kuris yra provincijos pažangos arba atžangos pagrindas. Tačiau kaip teigia Neringos meras Stasys Mikelis, centrinei valdžiai šiandien labiau rūpi naftos, dujų “biznis”, nei kasdien menkstantis smulkusis verslas.
Dabartinės valdančiosios partijos elgiasi taip pat ydingai, kaip ir ankstesnės. Štai panagrinėjus valstybės investicijų struktūrą, matyti, kad šių metų antrąjį pusmetį Vilniaus apskričiai teks 23,5 mln. Lt, o labiausiai nuskurdusiai ir atsilikusiai Tauragės apskričiai vos 1 mln. Lt, taigi atotrūkis dar padidės. Įdomu tai, kad 1996-99 m. BVP vienam gyventojui skirtumai tarp Vilniaus ir Tauragės išaugo apie 2,5 karto.
Kita tebesitęsianti bėda, kad atsakingi Lietuvos pareigūnai sunkiai arba nenoriai pramušinėja tarptautinę finansinę paramą atsilikusiems Lietuvos regionams, tai yra gerokai prasčiau nei, tarkime, latviai. Štai PHARE nusprendė Lietuvai kasmet skirti po 50 mln. eurų, tačiau nei 2000-ųjų, nei šių metų milijonai dar nepradėti naudoti ir kaltų, žinoma, nėra. “2002-aisiais PHARE parama bus panaudota centrinių institucijų stiprinimui, taigi vėl ne provincijai. Jeigu visi tie 150 mln. eurų iš PHARE būtų atitekę projektams Lietuvos provincijoje įgyvendinti, kai kuriuose skurdo rajonuose gal būtų sužibėjusi geresnio gyvenimo vilties kibirkštėlė, gal būtų sukurta keli šimtai darbo vietų.
Valdžios atstovai ginasi, jog nereikėtų dėl visko kaltinti tik jų. “Esą kalta ir provincijos visuomenė, kuri yra labai neversli ir neiniciatyvi, kalti ir merai ir įmonių vadovai, kurie sėdi savo kabinetuose ir laukia užsienio investuotojų, ar turtingų fondų, o ne važiuoja patys jų ieškoti. Kalti rajonų valdininkai, kurie nebendrauja su įvairių valstybių ambasadų Lietuvoje ekonomikos atašė ir kurie nereklamuoja savo rajonų privalumų.
Beje, yra ir kitas mūsų nagrinėjamos temos kampas. Visai gali būti, kad provincija mūsų šalyje merdėja dėl to, kad Lietuva yra maža šalis. Galbūt dėl ribotų rinkų, apyvartinių lėšų stokos, menkos gyventojų perkamosios galios, menko ūkio konkurencingumo, didelių socialinių problemų ekonominis gyvybingumas nebegali labai didėti ir jo užtenka tik Vilniui ir Klaipėdai.
Matyt, reikia ir laiko, kol provincijos gamintojai persiorientuoja, atranda rinkas Vakaruose ir ima gaminti daugiau produkcijos bei kurti daugiau darbo vietų. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol atsitiesė Panevėžio bendrovė “Ekranas”, arba “Šiaulių Tauro televizoriai”, kol dvi stambiausios pieno perdirbimo bendrovės savo sūriams nišą rado JAV, kol kai kurie stambūs verslininkai prisiminė savo gimtąsias vietas ir į jas nukreipė dalį savo investicijų arba jose įkūrė savo bendrovių padalinius. Tačiau visa tai vyko ir vyksta be valdžios kišimosi. Kol centrinė šalies valdžia atsisuks į provinciją, matyt, reikės palaukti, kad įvyktų koks nors socialinis sprogimas arba kita tragedija.
Tuo tarpu Nacionalinės regionų plėtros agentūros direktoriaus pavaduotojas Vitalis Nakrošis teigia, kad situacijos nereikėtų pernelyg dramatizuoti. Esą aptariama problema nėra tik Lietuvos bėda:
“Regioniai išsivystymo netolygumai Lietuvoje nėra patys didžiausi nei tarp ES valstybių kandidačių, nei tarp ES valstybių narių. Pavyzdžiui, iš ES valstybių kandidačių Slovakijoje ir Latvijoje regioniniai išsivystymo netolygumai yra didesni nei Lietuvoje. Ir kai kuriose ES valstybėse narėse, ypatingai Vokietijoje, Italijoje bei Jungtinėje Karalystėje, išsivystymo netolygumai yra didesni nei Lietuvoje. ES niekada nereikalaus sumažinti išsivystymo netolygumus Lietuvos viduje, nes tai yra valstybės narės arba kandidatės reikalas. Tačiau ES finansuoja atsilikusių regionų, kurių BVP vienam gyventojui yra mažesnis už 75 proc. nuo ES vidurkio, plėtrą. Todėl visa Lietuva, įstojusi į ES, gaus paramą iš ES fondų, kuri sudarys apie 400 mln. eurų kasmet”.
Pasak Europos komiteto generalinio direktoriaus pavaduotojo Klaudijaus Manioko, Lietuvos merų taip trokštami provincijos regionų rėmimo būdai – subsidijos ir mokestinės lengvatos – nėra patys efektingiausi, mat tokiu atveju paprastai išlošia tam tikros tų rajonų gyventojų grupės ar įmonės. “Matyt, kur kas geriau būtų iš ES ar tarptautinių fondų gautą paramą nukreipti į skurdžių rajonų infrastruktūros, kelių gerinimą, į vietos gyventojų švietimo ir verslumo didinimą. Tik tuomet atkampūs atsilikę rajonai gali tikėtis Lietuvos ir užsienio investuotojų dėmesio. Beje, kai kurie eurokratai teigia, kad kišti pinigus į kai kuriuos atsilikusius rajonus yra neprasminga, esą geriau investuoti į savaime geriau besivystančius miestus. Tuomet jie generuos didesnį ekonomikos augimą ir galbūt vėliau patrauks atsiliekančius regionus”, - sakė K.Maniokas.
Lietuva iki šiol, tai yra dešimt metų, kaip tik šiuo keliu ir ėjo. Tačiau jau, matyt, ateina laikas labiau išsivysčiusiems Vilniui ir Klaipėdai paskui save patraukti dvigubai žemesnio gyvenimo lygio rajonus – Skuodą, Tauragę, ar Švenčionis. Provincijos žmonėms vis siūloma palaukti, kol gyvenimas pagerės, tačiau jie nebeturi laiko laukti.
Milžiniška disproporcija
Miestas Tiesioginės užsienio investicijos 1997 m. 2001 m. Vilnius 1,161 mlrd.Lt 5,800 mlrd. Lt Kaunas 426 mln. Lt 1 mlrd. 6 mln. Lt Klaipėda 442 mln. Lt 862 mln. Lt Šiauliai 68 mln. Lt 114 mln. Lt Panevėžys 170 mln. Lt 298 mln. Lt Alytus 69 mln. Lt 165 mln. Lt Marijampolė 6 mln. Lt 17 mln. Lt Joniškio raj. 150 tūkst. Lt 1,1 mln. Lt Skuodo raj. 887 tūkst. Lt 561 tūkst. Lt Kelmės raj. 226 tūkst. Lt 47 tūkst. Lt Lazdijų raj. - 35 tūkst. Lt Šilalės raj. 6 tūkst. Lt 15 tūkst. Lt
Valstybės investicijų numatoma skirti 2001 m. II pusmetį
Apskritis Vilniaus 23 mln. 541 tūkst. Lt Kauno 13 mln. 26 tūkst. Lt Šiaulių 10 mln. 203 tūkst. Lt Klaipėdos 7 mln. 267 tūkst. Lt Marijampolės 5 mln. 782 tūkst. Lt Telšių 3 mln. 425 tūkst. Lt Panevėžio 3 mln. 109 tūkst. Lt Utenos 1 mln. 882 tūkst. Lt Tauragės 1 mln. 2 tūkst. Lt Alytaus 622 tūkst. Lt
1990 m. 1999 m. 7 miestai 5,9 5,4 Provincija 6,1 5
7 miestai 416 Lt Provincija 298 Lt