Jis, kaip ir daugelis, galvojo, kad Vakaruose pinigai ateina lengvesniu keliu, kad mažiau valandų teks lenkti nugarą ir kad darbo sąlygos bus geresnės. Tačiau atvykęs į Airiją suprato, kad fantazijos su realybe neturi nieko bendro.

Gimtinėje darbo ieškotis nebandė

„Emigrantų“ žurnalistus Paulius pasikvietė norėdamas papasakoti apie vieną sunkiausių darbų Airijoje, kurį teko dirbti jam ir šimtams lietuvių.

Visa tai vyksta Malingare, nedideliame miestelyje prie Dublino. Ten iki šiol ir gyvena Paulius. Ir tik savaitgaliais, kai gali atsipūsti, atvyksta į Dublino centrą pasivaikščioti tarp gražių pastatų, paganyti akis po parduotuvių vitrinas.

„Aš baigiau profesinę mokyklą ir užsimaniau užsidirbti daugiau pinigų, nenorėjau sėdėti tėvams ant sprando. Tėvai sakė, kad gali mane išlaikyti, bet norėjau savų pinigų. Be to, mano brolis ir sesuo čia gyveno. Jie čia gyvena jau 10–12 metų. Tai aš atvažiavau pas sesę“, – pasakoja vaikinas.

Paulius teigia, kad tarp Lietuvos jaunimo apie užsienio šalis sukurtas klaidingas įvaizdis. Visiems kažkodėl atrodo, kad bus labai paprasta, kad bus daug pinigų ir gyvenimas bus panašus į rojų. Jam irgi taip atrodė, todėl net ir nesvarstė galimybės bandyti ieškoti darbo gimtuosiuose Šiauliuose.

„Važiuodamas žinojau, kad dirbsiu pas sesės vyrą – gaminsiu betoninius tiltus“, – sako Paulius.

Jis žinojo, kuo teks užsiimti, tačiau net nenutuokė, kuo ypatingas šis darbas. Ir tik atvykęs į Airiją išgirdo šokiruojančią tiesą: lengvų pinigų ieškojusiam vaikinui teks imtis vieno sunkiausių darbų ne tik Airijoje, bet ir visoje Europoje. Fizinis krūvis nepakeliamas – tokią trumpą repliką apie savo darbą jis perskaitė internete.

Kai neįsigilini – visi darbai užsienyje skamba panašiai. Ar dirbti fabrike prie fasavimo linijos, ar statybose nešioti plytas, ar tiltus gaminti.

Paulius Vilčiauskas

Todėl vykdamas į Airiją Paulius nė kiek nesijaudino, kad jam gali būti sunku ar kas nors nepavyks. Nors sakydavo, kad blogų darbų nėra, teko persigalvoti.

„Kai man pasakė, kad aš turėsiu tiltus gaminti, tai galvojau, kad sukalsiu dvi lentas, tada dar vieną lentą ir viskas – tiltas. Bet ten daug sunkiau, aš nė nežinau, nuo ko pradėti pasakoti.

Žodžiu, gauni planą, iš brėžinių turi išsipjauti lentas, padaryti formą ir ją užpilti betonu. Prieš užpilant betonu, tu turi įdėti metalinius strypus į vidų, kad tiltas nelūžtų. Ir tada užpilti betoną. Vienu žodžiu, sunkus darbas, daug valandų“, – pasakoja Paulius.

„Turi lakstyti kaip armijoje“

Jeigu tam darbui reikėtų rasti palyginimą, Paulius sakytų, kad jis išgyveno tikrą pragarą. Tačiau verkšlentojų ten niekas nelaiko, vos vienas kitas skundas, kad per sunku, kad nepatinka – ir gali netekti darbo.

„Lakstai, bėgi, tave su botagu ten gainioja. Turi lakstyti kaip armijoj. Nežinau, armijoj nesu buvęs, bet prilygsta sprendžiant iš draugų pasakojimų. Labai griežtos taisyklės. Atsikeldavau 6 val. ryto. Kai ateidavome, neturėdavome jokių pasikalbėjimų – tik 5 minutes persirengti“, – pasakoja Paulius.

Anot vaikino, daug kas sunkiai dirbančius pravardžiuoja parsidavusiais, pamynusiais savo orumą, bet niekas nesupranta, kad išvykus į užsienį pasikeičia mąstymas. Jo teigimu, būnant toli nuo namų atrodo, kad darbas yra vienintelis tau likęs dalykas ir tu jo tiesiog negali prarasti.

„Mesti darbą nebuvo minties, nes atvažiavau užsidirbti. O aš esu tokio charakterio – jeigu man ką duoda, tą aš ir darau. Aišku, buvo sunku, norėjau grįžti į Lietuvą, grįžinėdavau į Lietuvą iš tikrųjų dažnai. Mano draugė dar būdavo Lietuvoje, o čia buvau vienas, tai ir važinėdavau kas 3 mėnesius“, – prisimena Paulius.

Kiekvieną dieną išėjęs dirbti Pauliaus svajodavo, kaip grįžta pas savo merginą į Lietuvą, kaip leidžia su ja laiką. Tai buvo vienintelė paskata dirbti, stengtis kuo daugiau užsidirbti.

„Pirmuosius mėnesius... Tiesiai šviesiai sakant, tai norėjau grįžti į Lietuvą iš karto. Iš tikrųjų darbas sunkus, kai apskritai nesi dirbęs. Kalbama, kad patys airiai nelabai ryžtasi dirbti tų sunkiausių darbų. Tai lieka emigrantams, tokiems, kaip aš. Visi, kas atvažiuoja, pradeda nuo sunkiausių darbų“, – teigia „Emigrantų“ pašnekovas.

Už vieną darbo dieną – 100 eurų

Nors dirbantieji tokius darbus skundžiasi, bet nieko nedaro, kad situaciją pakeistų. Kodėl taip yra?

Šiaulietis aiškina, kad viską lemia pinigai. Kai gauni airišką atlyginimą, pamiršti net garbę ir orumą. Atsiranda motyvacija toliau kankintis.

„Man kantrybė trūko turbūt po pirmų 3 mėnesių. Pradėjau galvoti – gal aš grįšiu į Lietuvą. Paskui galvojau – gal padirbsiu dar vienerius metus ir tada mesiu bei grįšiu. Už vieną darbo dieną gauni 100 eurų. Tai visus ramina. Kai gauna algą (Airijoje jos dažniausiai mokamos kas savaitę), lietuviai pradeda šypsotis. Pirmadienį būna surūgę, o penktadienį – vėl balius“, – pasakoja emigrantas.

Nusivylęs darbu ir gyvenimu, neturintis jėgų, bet turintis nemažai pinigų – tokį statistinio emigranto portretą piešia Paulius. Dauguma jo buvusių kolegų nevengė svaigintis, kad tik pamirštų sunkumus darbe: „Nepažįstu tokių, kurie prasigertų visiškai, bet taip – narkotikai ir visa kita. Pinigai vis tiek kitokie negu Lietuvoje.“

Paulius sako, kad, jei būtų toliau dirbęs prie tiltų tiesybos, būtų save pasmerkęs degradavimui, todėl vis dėlto pasiryžo keisti savo gyvenimą.

„Tas pats per tą patį – darbas, darbas, namai, lova. Pradėjo nervai dėl to kilti. Pradėjau nebegerti. Gerai, sakau, nebegersiu, nebeeisiu į klubus. Pradėjau taupyti pinigus, bet kas iš tų pinigų, jeigu tu jų niekada negali leisti ir dirbi nuo 6 val. ryto iki 10 val. vakaro“, – „Emigrantams“ pasakoja Paulius.

Rado lengvą ir malonų darbą

Darbo tiltų gamyboje jis atsisakė neturėdamas jokio kito pasiūlymo, tačiau tikėjosi, kad ką nors susirasti sunku nebus. Vaikinas buvo pasiryžęs bet kam, kad tik pakeistų aplinką.

„Ėjau į prekybos centrus, degalines, greitojo maisto restoranus“, – prisimena Paulius ir sako, kad po poros savaičių sulaukė net kelių skambučių, kad jį sutinka priimti.

Tad dabar vaikinas jau šypsosi – gyvenimas per pastaruosius mėnesius labai pasikeitė: „Dirbu prie telefonų ekranų – gaminu ekranus, taisau ekranus. Tai toks lengvas, smagus, malonus darbas. Dėl to aš laimingas.“

Kai randi tai, kas tau patinka, pasikeičia požiūris absoliučiai į viską, sako Paulius. Visa Airija ilgą laiką jam atrodė tarsi užkeikta šalis, kur viskas aplink niūru ir negatyvu.

„Pirmus pusę metų keikiau orą – vis lietus, bet dabar įpratau. Iš pradžių man tie visi namai, tos siauros gatvės nepatikdavo, o dabar pradėjo patikti – pradėjau truputį galvą gal pakelti. Viskas pasikeitė, kai pradėjau aktyviau kažką daryti, o ne tik dirbti.“

Jo gyvenimas nebėra vien tik nepakeliamai sunkus darbas, vaikinas turi ambicijų eiti į priekį, svajoja apie ateities planus ir viskas sukasi ne tik apie pinigus. Jis atskleidžia, kad dabar savo gyvenimą sieja su sportu.

„Pradėjau kilnoti svorius – prisiauginau svorio. Galvojau – gražiai atrodysiu. Ir tada nusprendžiau eiti į muay thai, nes norėjau išbandyti save kitur“, – pasakoja emigrantas.

Labai greitai jo sportinį talentą pastebėję treneriai paskatino vaikiną užsiimti tuo rimčiau. „Tai – Tailando boksas, ten jis yra „religinis“ sportas, kaip pas mus krepšinis“, – aiškina Paulius.

Jaunas vaikinas labai greitai atrado sau tinkamiausią sritį. Neseniai buvo savimi nusivylęs darbininkas, o dabar – talentingas ir be pralaimėjimų pasirodantis sportininkas: „Kovoju maždaug metus ir 8 mėnesius.“

Iš mėgėjų sporto nori pereiti į profesionalų

Paulius tikina, kad sportas pakeitė jo mąstymą. Dabar jis save laiko labiau subrendusiu, dabar jis turi gyvenimo tikslą.

Tai, kad visose kovose pasirodo be pralaimėjimų, jis vadina pradedančiojo sėkme. Tačiau nusileisti neketina ir ateityje, iš mėgėjų sporto Paulius nori pereiti į profesionalų. Šiaulietis tikisi savo pasiekimais pelnyti šlovę visoje Airijoje.

„Į treniruotes įdedu 110 procentų savęs. Kai grįžtu iš treniruotės, būnu neatpažįstamas žmogus – būnu išsekęs. Bet ryte jau būnu žvalus“, – sako Paulius.

Jeigu ne sėkmingai susiklosčiusi sportinė karjera, Paulius greičiausiai jau būtų grįžęs į Lietuvą. Ten visus tuos metus jo laukė mylimoji Gabrielė, kurią vaikinas aplankydavo kas kelis mėnesius.

Visą tą laiką Gabrielė buvo moksleivė, tad gyveno Šiauliuose. Bet pernai, kai baigė mokslus, Paulius merginą pasikvietė pas save.

„Aš pati labiau norėjau, nes per atstumą draugauti sudėtinga ir jam grįžti kas porą mėnesių į Lietuvą nelabai patogu. Laisvai angliškai dar nekalbu, nes dar tik pora mėnesių čia. Kitais metais planuoju čia stoti mokytis“, – sako Gabrielė, kuri šiuo metu dirba greito maisto kavinėje.

Gabrielė

„Tikėjausi, kad bus sunkiau, bet nėra, tik tiek, kad tai naktinis darbas ir aš labai vėlai grįžtu. Tas nėra labai malonu. Bet darbas nėra sunkus ir, kaip pradžiai, tikrai gerai, nes atlyginimas gana geras“, – pasakoja mergina.

Gabrielė, kaip ir Paulius, sako, kad Airijoje gero darbo be pažįstamų gauti beveik neįmanoma – per daug konkurencijos, per daug emigrantų.

Mergina neslepia, kad iš pradžių jai Pauliaus, kaip kovotojo, karjera labai nepatiko: „Buvau labai prieš, bet dabar žinau, kad jo neperkalbėsiu, turėjau su tuo susitaikyti. Be to, man atrodė, kad tai muštynės ir labai agresyvus sportas. Gyvendama su juo esu priversta ir aš domėtis tuo sportu. Ir aš pakeičiau požiūrį. Dabar jau nieko prieš, jau pripratau prie to ir iš tikrųjų džiaugiuosi, kad jis sportuoja ir siekia kažko aukščiau.“

Airijoje porai – patogiau

Nei Paulius, nei Gabrielė čia nesitiki tapti turtuoliais. Susidūrę su realybe jie suprato, kad pinigai ant medžių šioje šalyje neauga.

Bet ir į Lietuvą grįžti jie neskuba, sako – kol dar jauni, pabandys ieškoti nuotykių, išmėgins daugybę darbų, o tada jau galvos, ar geriau gimtuose namuose, ar kažkur svetimame krašte.

„Šiaip čia mums patogiau. Turiu čia krikšto dukrą, sesę, brolį – apskritai didelis mūsų ratas čia. Ir dar draugų iš mūsų rato žada atvažiuoti. Tai tą ateitį siejam gal labiau su Airija. Aišku, niekada negali žinoti, kas gali atsitikti. Gal mes ir grįšim į Lietuvą“, – svarsto Paulius.

Panašiai mąsto ir Gabrielė: „Dabar, kai atvažiavau, supratau, kad mums bus geriau čia. Aišku, neatmetu galimybės, kad galbūt mes kada nors grįšim ir į Lietuvą. Aš jau pasiilgau Lietuvos, pasiilgau giminių ir visko, kas Lietuvoj, bet čia kitoks gyvenimas. Su tėvais susiskambinam kiekvieną sekmadienį, kai būna tiek man, tiek jiems laisvadienis. Su draugais taip pat susirašom labai dažnai. Visada seku Lietuvos naujienas. Niekada nežiūrim airiškos televizijos– tik lietuvišką.“