„Man atrodo, kad esame didesni patriotai nei tie žmonės, kurie Lietuvoje keikia Vyriausybę ir visus kitus. Mes tai tikrai mylime Lietuvą. Mes esame patriotai, tik viena bėda, kad mūsų nepripažįsta Lietuvoje patriotais“, - kalbėjo R. Bačkis.
Interviu su buvusiu diplomatu kalbėjomės apie emigracijos priežastis ir pasaulio lietuviams aktualias problemas, apie tai, kaip Lietuva atrodo iš šalies, ir kokius pokyčius gali lemti Prancūzijoje netrukus įvyksiantys Prezidento rinkimai. Pokalbio metu R. Bačkis išdėstė savo požiūrį į tai, kodėl lietuviams sunku plėtoti verslą su prancūzais, ir kas Prancūzijoje garsina Lietuvą.
- Statistikos departamento duomenimis pernai iš Lietuvos emigravo maždaug 45 tūkst. gyventojų. Vaizdžiai tariant, išvažiavo daugiau žmonių, nei gyvena Marijampolėje. Kas, jūsų nuomone, lemia tokius emigracijos mastus? Kas galėtų dalį išvažiavusiųjų grąžinti į tėvynę?
- Lietuvoje yra 3 mln. gyventojų, o užsienyje lietuvių – daugiau nei milijonas. Žiūrint į finansinę pusę, mūsų Vyriausybė labai gerai perėjo krizę, bet be abejo ji padidino nedarbą, kirto per žmonių pajamas. Nepamiškime ir to, kad lietuviai iš užsienio siunčia labai daug pinigų ir išlaiko šeimas. O kodėl dabar išvažiuoja? Labai paprasta: reikia gyventi, lietuvis nėra tinginys, ieško darbo ir taip emigruoja.
Aš nekalbėsiu apie tuos emigrantus, kurie atvažiuoja vogti ir atsiduria kalėjimuose, tokių visą laiką buvo ir bus, bet jų yra palyginti mažas skaičius. Dar viena priežastis, lemianti emigraciją – tai, kad žmonės nesijaučia gerbiami, Lietuvoje dar liko nemažai sovietinio mentaliteto.
Man atrodo, kad dar reikės šiek tiek laiko kol santykiai tarp žmonių – kaimynų, bendradarbių, darbdavio ir darbuotojo Lietuvoje pasikeis. Sako, lietuviai mėgsta vienas kitą pulti, bet reikia truputį daugiau meilės, rūpesčio.Ir čia dar viena priežastis, dėl ko lietuviai taip greitai nesugrįžta, aplinka yra svetur ir Lietuvoje yra skirtinga.
- Norėjau paklausti, ar Jūsų nuomone emigracija yra suderinama su meile Tėvynei?
- Ir dar kaip. Lietuva yra ten kur yra lietuvis. Ir tą ne tik Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Linas Maknavičius sako.. Pats irgi esu pavyzdys, atstovavau Lietuvą Prancūzijoje, aš esu lietuvis ir jaučiuosi lietuvis. Visi tie, kurie jaučiasi lietuviai yra lietuviai.
Man atrodo, kad esame didesni patriotai nei tie žmonės, kurie Lietuvoje keikia Vyriausybę ir visus kitus. Mes tai tikrai mylime Lietuvą. Mes esame patriotai, tik viena bėda, kad mūsų nepripažįsta Lietuvoje patriotais. Mes negalime gauti Lietuvos pilietybės, ir tas yra visiškai nenormalu.
Kalbama, kad reikia pasaulio lietuvius įjungti į politinį gyvenimą, bet palaukite, mes negalime balsuoti. Lietuvoje net nėra elektroninio balsavimo, ar Jūs įsivaizduojate kaip balsuoti gyvenantiems už tūkstančių kilometrų kur nors Argentinoje ar Rusijoje? Prancūzijoje tai egzistuoja. Užsienio prancūzai balsuoja elektroniškai, ir turi ne tik tai, bet ir turi atstovus Parlamente. Pas mus ateina per paštą pranešimai apie balsavimus, kada balsavimai jau būna pasibaigę. Prancūzijoje dar gerai dirba paštininkai, bet juk ne visur taip.
Negalime gauti dvigubos pilietybės, reiškia, Lietuvos pilietybės. Čia nėra teisinė, čia yra politinė problema, kurią puikiai gali išspręsti Seimas. Tik visi didieji politiniai ponai bijo mūsų balsų.
- Nuo emigracijos pereikime prie Lietuvos reprezentacijos užsienyje. Kaip jūsų akimis mes atrodome iš šalies? Ar esame pakankamai matomi ir žinomi?
- Kad pasaulyje yra žmonių, kurie nežino, kas - ta Lietuva yra beveik normalu. Apie kalba žmonės? Apie tai, kas juos liečia tiesiogiai arba apie skandalus. Kas vyksta Lietuvoje dažnai užsieniečių tiesiogiai neliečia, be to Lietuva moka tvarkytis su problemomis. Žiūrėkite, Europoje – didžiausia krizė, o Lietuva išsisuko, tai ir vėl apie mus nekalbama.
Bet žmonės mato, kaip reiškiasi lietuviai užsienyje.O lietuviai užsienyje yra susibūrę į bendruomenes. Žiūrėkite, pas mus, Prancūzijoje, Vasario 16-osios proga – trys dienos šventės. Per visą Prancūziją turime apie 30 asociacijų, kurios organizuoja įvairius renginius. Kas mėnesį vis kas nors pasirodo, čia – Paryžiaus Bastilijos operoje – Violeta Urmana, kitur savo darbus rodo mūsų dailininkai. Politiniame gyvenime irgi, tiek Parlamente, tiek Senate yra susibūrusios draugystės su Lietuva grupės. Lietuva per gerai tvarkosi, kad skambėtų.
Teisybė, Lietuva pagarsėjo, kai nemažai mūsų tautiečių atsidūrė dėl mašinų vagysčių, apiplėšimų atsidūrė Prancūzijos kalėjimuose. Dabar prancūzai kalba apie naują reiškinį „lietuvišką mafiją“ - labai gerai, tegul reketuoja prancūzus, o ne lietuvius (juodas humoras – aut. past.).
Niekas piktai ar blogai nežiūri į Lietuvą ar lietuvius. Mūsų čia yra mažai. Reikia nepamiršti, kad norint emigruoti į Prancūziją būtinai reikia mokėti prancūzų kalbą. Prancūzai net jei ir supras angliškai vis tiek atsakys prancūziškai, ir darbo nesusirasite, jei nemokėsite kalbos. Mūsų čia mažai, ir tam tikra prasme mes sudarome elitą, kalbu apie mūsų menininkus, sportininkus.
- Kaip Lietuvos verslui sekasi Prancūzijoje?
Mes daugiau eksportuojame į Prancūziją, nei prancūzai – į Lietuvą. Mūsų verslininkai turi labai daug iniciatyvų. Pramoninkai, verslininkai nuolat dalyvauja parodose, gerai pasirodome ir mūsų verslas gerai sekasi. Tas faktas, kad mes ne euro zonoje visiškai netrukdo. Litas susietas su euru, taigi nekyla jokių problemų, kai reikia pasirašyti kontraktus.
Mūsų prekės yra geros, prancūzų prekės irgi geros, yra prancūziškų kompanijų, kurios puikiai įsitaisiusios Lietuvoje, bet egzistuoja problemos dėl mentalitetų skirtumų. Lietuviai, kai pasirašo kontraktą, tai jį ir vykdo, o prancūzams, kai pasirašo kontraktą, vis atsiranda kliūčių: tai streikas, tai traukiniai neveikia. Pagal lietuvio logiką, jei pažadėjai, turi ir patiekti prekes, o už vėlavimą turi būti numatytos baudos. Prancūzai atsisako pasirašyti tokius dalykus.
Žiūrėkite, nedaug yra prancūziškų įmonių ir Skandinavijoje. Nes skandinaviškas mentalitetas - kaip ir mūsų. Prancūzas lengviau važiuos į Bankoką, Tailandą, Singapūrą nei šalti į Stokholmą ar Vilnių. Jie mūsų šalių nepažįsta, kalbos - jiems nežinomos.
- O turizmas..?
- Tai yra tikrai gili problema. Turizmas neša labai daug pinigų valstybei, duoda labai daug darbo, jis garsina Lietuvą. Bet, staiga, uždaromas Lietuvos turizmo informacijos biuras Prancūzijoje. Tai yra nesąmonė. Vadovė po visą Prancūziją važinėjo ir pristatinėjo Lietuvą, kas dabar tai darys? Kad tai daug kainuoja - neteisybė, nes labai didelę dalį veiklos finansuoja patys prancūzai.
Tai yra viena iš mūsų problemų, kaip išplatinti Lietuvos įvaizdį? Turizmas yra būdas padaryti, kad Lietuva būtų žinoma ir mylima. Dar nepažįstu žmonių, kurie grįžo iš Lietuvos ir keikia ją keikia, ar buvo nepatenkinti.
- Pakalbėkime šiek tiek apie užsienio politiką. Prancūzijoje artėja prezidento rinkimai. Ko Lietuva gali tikėtis po jų? Kuris kandidatas Lietuvai būtų palankiausias?
N. Sarkozy nepasirodė kaip didis Lietuvos mylėtojas. Jis palaikė tradicinius ryšius su Rusija ir derinosi prie Rusijos. Mes per maži.
Prieš keleriu metus buvo pasirašyta strateginė partnerystė tarp Lietuvos ir Prancūzijos, bet jos rezultatas matosi tik šiek tiek. Bendradarbiauja Prancūzijos ir Lietuvos policijos pareigūnai, nepamirškime, kad vagių yra iš abiejų pusių. Dėl gynybos, tai prancūzai yra NATO nariai ir saugo Baltijos valstybių dangų, dalyvauja oro policijos misijoje.
Dabar santykiai yra labai geri, bet vis tiek Rusija liks pirmutinis Prancūzijos partneris, kad ir kas laimėtų prezidento rinkimus. Šimtmečius Prancūzija su Rusija palaikė gerus santykius – ir su carais, ir su komunistais. Mažai, kas pasikeis koks bebūtų prezidentas. Vienas parodys daugiau emocijų, kitas bus šaltesnis, bet iš tikrųjų Prancūzijos realpolitik išliks. Rusija yra didelė rinka prancūzų prekėms ir energetinių išteklių tiekėja. Prancūzijos energetika paremta branduoline energetika, bet nemažai dujų prancūzai perka iš Rusijos.
Kalbant apie mūsų gynybą, galime kliautis NATO. Tai yra organizacija, kurioje be Prancūzijos dar yra ir Jungtinės Amerikos Valstijos, daug kitų partnerių. NATO rėmuose prancūzai su visais kitais atvažiuotų mūsų gelbėti, jeigu kas nors atsitiktų. - Ačiū už pokalbį
Trumpa dosjė: R. Bačkis yra Lietuvos pilietis, nors didžioji dalis jo gyvenimo prabėgo Prancūzijoje. Stasio ir Onos Bačkių šeima su keturmečiu sūnumi Ričardu ir vienerių metų amžiaus Audriumi Juozu (dabar – kardinolas Audrys Juozas Bačkis) į Prancūziją atvyko 1938 metais. „Mano tėvas buvo paskirtas patarėju į Lietuvos ambasadą Prancūzijoje. Jis išvažiavo su visa šeima. Po to prasidėjo karas. Taip ir likau Prancūzijoje“, - pasakojo R. Bačkis.
R. Bačkis Prancūzijoje baigė mokslus, čia pradėjo savo karjerą, vadovavo Prancūzijos lietuvių bendruomenei, jis buvo pirmasis atkurtos, bet tuo metu dar Prancūzijos nepriklausoma nepripažintos Lietuvos valstybės atstovas Prancūzijoje, vėliau buvo paskirtas ambasadoriumi. Jis aktyviai prisidėjo prie to, kad per blokadą Lietuvą pasiektų pagalba iš Prancūzijos.
2001 metais Lietuvos pramonininkų konfederacija paskyrė R. Bačkį garbės ambasadoriumi Prancūzijoje.