Prisijaukinti Prancūziją lietuvei padėjo meilė

Skaistė Glantenet išvyko pas sužadėtinį į Prancūziją dar nežinodama, kas jos laukia svečioje šalyje.

Mitais ir legendomis apipintoje šalyje ne viskas buvo rožėmis klota. Buvo ir nemažai kliūčių, ir nemažai dvejonių, ar pasilikti. Tačiau mylimas vyras ir lietuviškas užsispyrimas galiausiai nugali viską.

– Skaiste, dabar gyveni Prancūzijoje. Kaip ten atsidūrei?

– Mano istorija gali pasirodyti panaši į daugelį kitų emigrantų istorijų – esu meilės emigrantė. Liepos mėnesį sukaks penkeri metai nuo tada, kai nusipirkau bilietą į Lilį be atgalinės datos. Pabaigusi bakalauro studijas Mykolo Riomerio universitete, kur studijavau viešąjį administravimą, pasiryžau kelti sparnus į Prancūziją, pas savo sužadėtinį. Nors turėjau kone užtikrintą darbo vietą Vilniuje pagal specialybę, meilė prancūzui ir noras keliauti, pažinti, atrasti naują kultūrą, išmokti kalbą buvo stipresnis nei stabilaus ir nuobodaus darbo perspektyva.

– Ir kokia tau pasirodė Prancūzija, prancūzai, jų biurokratija, kultūra, gyvenimo būdas?

– Iš tiesų sunku apibendrintai atsakyti į šį klausimą. Mano nuomonė apie šią šalį ir jos žmones su laiku keitėsi. Kai atvažiavau pirmą kartą, atrodė, kad atsiradau kitoje planetoje. Visų pirma, aš nemokėjau prancūzų kalbos ir su vyru kalbėjomės angliškai, todėl jaučiausi svetima ir nepritapusi. Antra, valgydama Prancūzijoje, nebuvau tikra, ką dedu į burną, nes viskas buvo nauja – nauji skoniai, aromatai, produktai. Prancūzijoje yra visiškai kitoks požiūris į maisto kultūrą, maisto gamybą. Tai yra kažkas ypatinga, tuo tarpu, būnant Lietuvoje, maistas man asocijavosi tik su fiziologinių poreikių patenkinimu. Iš pirmo žvilgsnio prancūzai iš tikrų pasirodė be galo arogantiški, bet, manau, tai buvo dėl to, jog jie gėdijasi savo akcento ir prastų anglų kalbos žinių. Žmonės nedrįsdavo kalbėtis su manimi angliškai, tačiau prancūzus vertini visai kitaip, kai moki jų kalbą. Kai prakalbau prancūziškai, supratau, kad atviri, bendraujantys, smalsūs ir geranoriški. Pati Prancūzija – tai kaip jau žinoma, yra be galo graži, turtinga savo istorija, jos palikimu, tradicijomis, kultūra ir gamta. Ko verti muziejai, pilys... Šiuo metu gyvenam Paryžiuje ir aš vis dar atrandu šį miestą iš naujo, nors gyvenam čia trejus metus. Miestas tiesiog alsuoja istorija, menu, architektūra, kosmopolitiškumu. Trumpai tariant, nepaisant nešvarių metro stočių, vagiliaujančių romų ir tragiško kelių eismo, dievinu šį miestą ir jo rimtą.

Visai kas kita, kai pagalvoju apie prancūzų biurokratiją. Prieš pradedant bet kokią administracinę procedūrą, yra būtina apsiginkluoti geležine kantrybe ir būti pasiryžusiam praeiti kryžiaus kelius, kad gautum tai, ko nori. Čia labai daug popierizmo, hierarchinė struktūra įsišaknijusi visose institucijose, pradedant nuo universitetų, klinikų ir baigiant draudimo kortele. Jos reikia laukti bent pusę metų, studento pažymėjimo – keturis mėnesius. Kita vertus, socialinė apsauga čia labai gerai išvystyta – nors ir reikia ilgai laukti, kol viskas bus sutvarkyta, bet gydymo paslaugos yra kompensuojamos, universitete už mokslus reikia mokėti minimaliai, o ir mokant buto nuomą skiriama valstybės parama.

– Čia išvardijai daug žinomų dalykų. Iš tiesų apie Prancūziją prikurta daug mitų... Tad kas tikra, o kas tik pasakos?

– Kaip jau minėjau, Prancūzija – tai biurokratijos karalienė. Nežinau kitos valstybės, kur administracinė sistema būtų tokia nelanksti ir sudėtinga. Mitas, kad prancūzai valgo daug sūrių ir geria daug vyno, tačiau tikra tiesa, tai yra neatskiriama vakarienės dalis. Prancūzas su berete ir ilgu batonu – taip pat tiesa. Be to, prancūzai labai daug dėmesio skiria maisto kokybei ir estetikai, jie rūpinasi savo sveikata, išvaizda, sportuoja.

Butelis gero, kokybiško vyno – geriausia dovana prancūzui. Kad prancūzai kalba tik prancūziškai – iš dalies tiesa. Jaunimas, kuris daug keliauja ir kuriems privaloma praktika užsienio šalyje, be abejo, neblogai kalba kitomis kalbomis, bet apskritai, jie nejaučia poreikio mokytis kitų kalbų.

– Esi ištekėjusi už prancūzo. Nebuvo baimės taip ir likti svetimai mylimojo šalyje?

– Kaip ir minėjau, pradžia nebuvo lengva. Nei su vyro draugais, nei su grupės draugais universitete nebuvo lengva bendrauti, nes aš nemokėjau prancūziškai, o jie nesistengė kalbėti angliškai. Pirmi metai buvo itin sunkūs ir tikrai jau norėjau susikrauti daiktus ir grįžti namo į Lietuvą. Bet atlikau praktiką vienoje įmonėje, kur mano anglų kalbos žinios buvo privalumas ir kur be vargo pritapau prie viso prancūzų kolektyvo. O pritapti prie kultūros nėra itin sudėtinga, kai gyveni salia grynakraujo prancūzo, kuris, be kita ko, dievina Lietuvą, lietuvišką virtuvę, kultūrą, gamtą ir mano lietuvius draugus bei šeimą. Aš pamažu perėmiau prancūziškas manieras, mandagumo taisykles ir humorą. Dabar kai kurie draugai prancūzai sako, kad esu daugiau prancūzė nei lietuvė, bet aš vis primenu jiems, kad buvau, esu ir visada busiu lietuve! Ir mano vyras netgi labai didžiuojasi manimi, kad nenoriu priimti prancūzų pilietybes, nes jis myli lietuvę, o ne prancūzę.

Dėl svetimumo jausmo... Jie mane priima kaip vietinę, nes aš gerbiu jų šalį ir jų kultūrą, ir jie taip pat gerbia maniškę. Turbūt niekad nesijausiu vietine šimtu procentų, bet nei kiek nesijaučiu svetima čia. Prancūzija tapo mano antrais namais.

– Daug studijavai, dirbai, bet tuo pačiu – aktyviai gyveni. Kaip viską suderini?

– Kaip sakoma, kuo daugiau veiklos turi, tuo paprasčiau yra viską suspėti. Kai turi laiko į valias, galiausiai nieko ir nenuveiki, nes viską atidėlioji kitai dienai, o kai žinai, kad šiandien ryte tau egzaminas, perpiet pokalbis dėl darbo, vakare badmintono varžybos, viskas einasi kaip iš pypkės. Aišku, būna dienų, kada, rodos, paroje dvidešimt keturių valandų yra per mažai, bet bandau į viską žiūrėti pozityviai ir sakau sau, kad gyveni tik kartą, tad neverta nervintis ir stresuoti dėl to, kad šiandien nespėjai pas kirpėją ar pramiegojai treniruotę. Deja, turiu pripažinti, kad tokiu būdu laikas lekia šviesos greičiu – kaip tik šiandien susimąsčiau, kad nespėjau atrašyti nei vienam draugui, kuris pasveikino mane su gimtadieniu, kuris buvo prieš mėnesį.

– Pakalbėkime apie praktiškus dalykus. Ar lengva pereiti iš postsovietinės šalies pasaulio sampratos į prancūzišką? Kas tau padėjo integruotis šiame krašte? Suvokti visas vakarietiško gyvenimo žaidimo taisykles?

– Turiu pripažinti, kad atvykus čia, man viskas buvo nauja ir nesuprantama. Tikrai turėjau įsišaknijusią postsovietinę sampratą apie gyvenimą. Mane be galo nervino prancūzų atmestinas požiūris į laiko sąvoką – jie nuolat vėluoja! Jie dirba 35 val. per savaitę ir turi maždaug 1 val.15 min trukmes pietų pertrauką, kai Lietuvoje dirbama 40 val. ir dažnai pietums skiriamos vos 45 min. Man visa tai atrodė, kaip laiko švaistymas ir tinginystės įsikūnijimas. Aš nesuprasdavau, kaip jie gali gerti vyną ir per pietus, ir per vakarienę. Neprisigerti ir dar paskui grįžti į darbą ir dirbti. Be to, dažnai restorane, jeigu ateini 14 val., jau nieko valgyt nebegausi, nes atėjai per vėlai, mat įprastas pietų metas tarp 11 val. 45 min. ir 13 val. 45 min. – šito, deja, iki šiol nesuprantu.

Už savo pritapimą šioje šalyje turiu dėkoti vyrui ir jo šeimai, jeigu ne jo pastangos padėti man integruotis šioje šalyje, turbūt jau po pirmų metų būčiau grįžus į Lietuvą. Esu be galo jam dėkinga, kad padėjo man susikurti savo draugu ratą, susirasti įdomios veiklos ir darbą, be to, jo šeima visad mane palaiko ir žavisi mano kantrybe ir uolumu. Kaip sakoma, kai yra noras, viskas tampa įmanoma. Ir kai esi atviras naujovėms ir nebijai permainų, net ir įgyta tam tikra pasaulėžiūra pasikeičia.

– Ir visgi, nėra minčių apie grįžimą į Lietuvą?

– Yra yra. Jeigu anksčiau sunkiai įsivaizdavau save Lietuvoje, dabar su vyru vis dažniau apie tai pagalvojam. Tiesa, dar pora metų Prancūzijoje žadam pabūti, kol įgysim daugiau patirties profesinėje srityje, bet vėliau tikrai norim abu gyventi Lietuvoje ir atvežti naujų idėjų ir projektų.

– O kas tau yra tėvynė – vieta ar būsena? Kaip ją apibūdintum?

– Tėvynė man labiau yra būsena. Tu gali gyventi kitame pasaulio krašte, bet būti prisirišęs tėvynės patriotas, o gali gyventi savo šalyje ir jaustis svetimšaliu. Tėvynė, tai yra tai, kas tave sukūrė, užaugino ir laiko sava, kad ir kur būtum, kad ir ką bedarytum. Į tėvynę visada gali grįžti, nes ten visada jausies savas, nebūtinai laukiamas, bet savas. Tai vieta, kur kvėpuoti, jausti ir egzistuoti yra mieliausia. Ten visada šilta, visada žalia, visada saulėta ir visada gera.