Šiandien vyras jau yra įsigijęs žemės, pasodinęs ypatingus riešutus brandinančių lazdynų ir įkasęs būsimo namo pamatus.
Pradėjo nuo statybų, dabar svajoja apie vairuotojo darbą
„Į Norvegiją pradėjau važinėti dar tada, kai Lietuvoje nebuvo nė užuominų apie krizę. Iš pradžių dirbau statybose. Schema buvo tokia: Lietuvos firma savo darbuotojus siunčia į komandiruotę Norvegijoje. Tris savaites dirbdavome Norvegijoje, dvi savaites – Lietuvoje. Kadangi toje firmoje dirbau kaip paprastas darbininkas, atlyginimas nebuvo labai didelis. Per mėnesį, atmetus gyvenimo išlaidas, man likdavo 3,5 tūkst. litų. Kvalifikuoti statybininkai tuo metu net ir Lietuvoje galėdavo uždirbti daugiau, o mes turėjome dar ir papildomų nepatogumų – daug laiko praleisdavome ne namuose. Žinoma, galima buvo keliauti, Norvegija man iki šiol labai graži šalis“, - pasakojo pašnekovas.
Vėliau jis pradėjo ieškoti tiesioginių kontaktų su Norvegijos darbdaviais. Taip ir atrado vieną didžiausių krabų fabrikų, kuriame su savo antrąja puse jis dirba kaip sezoniniai darbuotojai. Tai nėra aukšta kategorija darbo rinkoje, tačiau apie uždarbį, kurį Mindaugas atsiveža iš Norvegijos, Lietuvoje ir labiau kvalifikuotą darbą dirbantis lietuvis gali tik pasvajoti. Net ir tai sezonais, kai darbo dėl gamtinių sąlygų nebūna daug, jis sutaupo apie 20 tūkst. litų.
Kita vertus, dabar jis svarsto apie galimybę susirasti tokį darbą, kurį būtų galima dirbti visus metus. Mat uždirbęs reikiamą sumą, planuoja gyventi Lietuvoje, tačiau dirbant Norvegijoje tik po pusmetį tam prireiktų mažiausiai dar 6 metų. Lietuvoje Mindaugas ketina baigti profesinio vairavimo kursą, kuris privalomas, norint dirbti vairuotoju firmoje, ir gauti C kategorijos vairuotojo pažymėjimą.
„Kadangi stažo neturiu, tolimųjų reisų vairuotoju dirbti negalėsiu, tačiau ir nenorėčiau – keliai ten daug pavojingesni nei Lietuvoje. Dažnai gali pamatyti krovininį automobilį, nuvažiavusį nuo kelio. Taip nutinka todėl, kad yra daug siaurų ruožų, staigių posūkių, keliai slidūs. Pietinė Norvegijos dalis lygesnė, tačiau šiaurėje palei Atlanto pakrantę dešimtis kilometrų tenka važiuoti uoloje iškirstu karnizu. Jei nepavyks susirasti vairuotojo darbo, grįšiu į fabriką“, - atviravo vyras.
Įprasta diena krabų fabrike
Krabų fabrike Mindaugas jau atidirbo keturis sezonus. Dvejus metus dirbo dieninėje pamainoje, likusius – naktinėje.
„Šio fabriko specifika ta, kad jis visiškai priklauso nuo žvejų laimikio. Jei oro sąlygos neleidžia žvejoti, darbo fabrike nėra. Tačiau po kurio laiko esame taip užverčiami darbu, kad tenka dirbti po 12 val. per dieną ir dar šeštadieniais. 6 darbo dienos per savaitę sezono įkarščio metu, kuris trunka apie 2-3 mėnesius, yra normalus dalykas. Tačiau šį sezoną nebuvo daug krabų, taigi vidutiniškai dirbome po 7 val. per dieną be šeštadienių. Pernai, dirbdamas valytoju, uždirbau daugiau. Visgi po dviejų sezonų supratau, kad sveikata svarbesnė. Sunku 5 dienas per savaitę organizmą priversti gyventi kitu ritmu. Juolab kad naktinis darbas čia apmokamas ne taip ir gerai. Paprastai už valandą cecho darbuotojas gauna 125 kronas (58 Lt) , už naktinį darbą – 20 kronų (9 Lt) daugiau“, - aiškino pašnekovas.
Darbas fabrike vyksta konvejerio principu. Beveik visos funkcijos čia atliekamos ne mechanizmų, o žmonių rankomis. Visą darbo laiką tenka stovėti, tačiau kas 2 valandas nustatytos pusvalandžio pertraukėlės.
Per 70-80 darbuotojų rankas per dieną praeina 50 tonų krabų. Pavyzdžiui, pirmoji komanda krabą išardo – nupjauna žnyples ir atskiria kiautą. Tuomet krabo mėsa verdama garuose, o iš kiauto šaukštais iškabinamas vadinamasis krabų sviestas. Pats kiautas išvalomas, nes vėliau naudojamas įpakavimui. Į kiautą pagal nustatytas instrukcijas tam tikru santykiu dedama išvirtos krabų mėsos ir krabų sviesto. Per sezoną čia supakuojama apie milijoną vienetų.
Dar viena komanda rūšiuoja žnyples – atrenkamos kokybiškos, kurios taip pat keliauja pardavimui, o likusios išdarinėjamos. Be to, dalis krabų išverdami neišdarinėti, o darbuotojams tenka atrinkti kokybiškus. Pastarieji keliauja pardavimui, o prastesni išardomi. Šioje komandoje paskutinį sezonas dirbo ir Mindaugas.
Vakariečiai darbo monotonijos neatlaiko
Dauguma šio fabriko darbuotojų – imigrantai iš Rytų Europos: lenkai, lietuviai, slovakai. Ankstesnį sezoną buvo vienas ispanas, o paskutinįjį fabriko valgyklos šefu dirbo brazilas. Ceche dirbantys norvegai buvo tik du, tačiau jų darbas buvo šiek tiek kitoks – gerokai lengvesnis. Visi kiti norvegai buvo administracijos darbuotojai.
Apie 90 proc. darbuotojų – senbuviai, dauguma jų čia atvyksta 7-9 sezonus iš eilės. Nors Norvegijoje galima rasti ir geriau apmokamą darbą, šį fabriką pamėgę tie, kurie nenori Norvegijoje likti ištisus metus, be to, anksčiau, norint įsidarbinti, nereikėdavo mokėti angliškai. Dabar darbdaviai jau ir čia teikia pirmenybę mokantiems anglų kalbą.
Dauguma darbininkų laikiną būstą susiranda naudodamiesi fabriko teikiama paslauga.
Administracija pati ieško būstų ir juos pernuomoja darbuotojams. Anot Mindaugo, gyvenimo sąlygos kuklios, tačiau padorios. Paprastai išnuomojamas tuščias namas, turintis vidutiniškai tris kambarius, kurie ir apgyvendinami imigrantų. Tiesa, už jas vienam žmogui per mėnesį tenka pakloti 3 tūkst. kronų (apie 1,4 tūkst. Lt).
Norvegų požiūris į imigrantus geresnis nei lietuvių
Paklaustas, kokio požiūrio jis susilaukė iš norvegų darbdavių, Mindaugas tikino negalintis pasakyti apie juos nieko bloga. Anot jo, požiūris į imigrantus Norvegijoje yra pakankamai mandagus. Nors didelio susidomėjimo imigrantais norvegai nerodo ir elgiasi jų atžvilgiu gana pasyviai, visgi čia galima jaustis visai gerai.
„Jei į Lietuvą privažiuotų tiek žmonių iš Rytų Europos ar Azijos laimės ieškoti, jie tikrai nebūtų priimti svetingai. Manau, ne vienas būtų ir sumuštas, ir užgauliojamas. Norvegai niekada neperžengs korektiškumo ribų. Jie gali tave ignoruoti, nematyti, bet neįžeidinės. Darbe, aišku, niekas nesidomi tavimi kaip žmogumi, tavo gyvenimu, vidiniu pasauliu. Tai kapitalistiniai santykiai. Darbdaviui reikia, kad tu gerai atliktum tam tikrą funkciją, už kurią jis tau moka. Tačiau nėra taip, kad darbdaviai nusiteikę tik kailį dirti. Pavyzdžiui, jei susergi – jokių problemų. Žinoma, ligos atveju gauname truputį mažiau nei dirbdami, tačiau tikrai nėra blogai.
Praeidamas pro šalį norvegas visada su visais pasisveikins, o jei kuris darbininkas linksmesnis, neparūgęs, gali įvykti ir šioks toks pokalbis. Taip pat rengiami firmos vakarėliai. Norvegai nėra uždari – su jais įmanoma pabendrauti, kita vertus, susidraugauti labai sunku. Tačiau aš juos suprantu – juk pas juos atvykome dėl materialinių dalykų, nevažiavome pasidomėti Norvegijos kultūra. Jie taip pat nesikvietė darbuotojų tam, kad pasidžiaugtų, kokios asmenybės suvažiuos. Mūsų santykių ašis – abipusė nauda“, - tikino pašnekovas.
Kartais norvegų geranoriškumas jį net stebindavo. Vienam lietuviui kilo problemų su alkoholiu. Jis jau buvo išdirbęs 3 mėnesius, kai įvyko pirmasis firmos vakarėlis, per kurį jis išgėrė ir nebegalėjo sustoti. Todėl pirmadienį į darbą neišėjo, bet atėjo pas savo viršininką ir atvirai prisipažino dėl savo problemos. Norvegas pats jį nuvežė pas gydytojus, kurie jį detoksikavo – lašine praplovė kraują.
„Iš esmės nevaldomų problemų su alkoholiu šiame fabrike nepastebėjau. Tiesa, vyrai čia paprastai atvyksta be šeimų, todėl savaitgaliais susirenka ir išgeria, tačiau pirmadienį vėl pradeda eilinę darbo savaitę. Antraip jie tiesiog negautų darbo kitą sezoną“, - pasakojo pašnekovas.
Kaip darbas Norvegijoje pakeitė gyvenimą Lietuvoje
Bene didžiausias tokio darbo trūkumas, anot Mindaugo, yra tas, kad konvejerinė fabriko monotonija sunkiai pakeliama tiek fiziškai, tiek morališkai.
„Pusmetį dirbi labai monotonišką, nekvalifikuotą darbą, kasdien atlikdamas vieną ir tą pačią funkciją. Jei neišmoksti užimti protą kažkuo kitu, kad jis visgi gautų įspūdžių, yra labai sunku. Kai kurie žmonės pabėga jau po kelių mėnesių. Ypač sunku ištverti švedų jaunimui, kuris čia atvyksta kviečiamas paties fabriko. Mat Norvegijoje stengiamasi palaikyti ryšius su Švedija. Šie jaunuoliai per sezoną tikisi užsidirbti kokiai nors kelionei, automobiliui ar dar kažkam, tačiau galiausiai nusprendžia, kad šie pinigai jų patiriamų nepatogumų neverti“, - pasakojo vyras.
Didžiausias privalumas – besikeičiantis Mindaugo gyvenimas Lietuvoje. Kol Mindaugas nuo atlyginimo iki atlyginimo gyveno Lietuvoje, jo galvoje knibždėjo daugybė minčių, kaip jis norėtų pakeisti savo gyvenimą, tačiau jos visos atsimušdavo į finansinę sieną. Taigi realiame gyvenime niekas nevyko.