Svajūnas Sabaliauskas – kaip ir daugelis svetur gyvenančių tautiečių, ieško ne tik sotesnio kąsnio, bet ir labiau žmogų gerbiančios kultūros, įvairovės, ramesnio, labiau užtikrinto gyvenimo.
© DELFI / Tomas Vinickas

Į pasaulį menininko akimis žvelgiantis vyras nėra nusivylęs Lietuva. Ir visgi sunku jo žodžiuose nejusti kartėlio, kad Lietuvoje taip ir nepavyko išugdyti žmogų gerbiančios visuomenės, pamiršti sovietinės santvarkos ir išsigydyti vergų mentaliteto.

– Svajūnai, kiek laiko jau esi išvykęs iš Lietuvos į Airiją ir kas tai lėmė?

– Lėktuvas, kuriuo skridau iš Vilniaus oro uosto į Dubliną, pakilo 2012 metų gruodžio 18 dieną. Dieną prieš tai Šiaulių apskrities P. Višinskio bibliotekoje vyko mano organizuotas renginys su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureautu aktoriumi Vladu Bagdonu. Aktorius ir atvežė mane skrydžiui iš Šiaulių į Airiją.

Kodėl išvykau? Priežastis labai paprasta. Buvau pavargęs nuo itin didelio darbo krūvio. Dirbau Šiaulių dramos teatre archyvaru, Šiaulių P. Višinskio viešojoje bibliotekoje viešųjų ryšių specialistu, tuo pačiu studijavau Vilniaus universitete Meno vadybą (magistro studijos), dar sudarinėjau knygą aktorei Rūtai Staliliūnaitei. Tad reikėjo tarti: STOP! O kodėl nepagyvenus kitur, kur nėra labai šalta, kur svetingi žmonės, kur galima susikalbėti lenkiškai ir lietuviškai? Tai sakau ir ironizuodamas, ir pakankamai rimtai.

– Lietuvoje buvai kūrybos žmogus, kaip manai, ar sunku buvo iš to pragyventi?

Lietuvis apie emigraciją: gal ir gerai, kad vyksta natūrali atranka
© Asmeninio archyvo nuotr.

– Aš ir likau kūrybos žmogumi, negalima pabėgti nuo prigimties. Perfazuojant paklausiu: o kam lengva Lietuvoje – „Norfos“ kasininkui, bibliotekininkui, mero sekretorei ar Muzikinio teatro solistui?

Nesakyčiau, kad man sunku buvo gyventi Lietuvoje. Niekada nereikėdavo skolintis pinigų, nebent studijų įmokai iš banko, bet gyventi buvo galima įdomiai – kultūros – aukšto meninio lygio renginių gausa, intelektualūs pokalbiai, tai yra svarbiausia.

Nesu iš tų menininkų, kurie verkia, kad nėra darbo, o jei pasiūlo „chaltūrkę“ už 100 litų, sako: nu jau ne, už dyką nedirbsiu. Lietuvoje labai daug dvasinių pašalpinių, tik besiskundžiančių ir nieko neveikiančių. 

Reikia plėsti akiratį, reikia pažinti kitas kultūras, reikia galų gale kažko naujo imtis ir išbandyti, nes gyvenimas tik vienas ir ganėtinai trumpas.

– Neseniai pasirodė tavo knyga apie aktorę Rūtą Staliliūnaitę. Ar sunku buvo nuolat skraidyti į Lietuvą ir kodėl tuomet gyveni svetur, jei čia randi darbo?

– Metus knyga buvo rengiama Lietuvoje, metus – Airijoje. Ir paskraidyto teko visai nedaug.
Šilutėje, Zakopanėje, Birmingeme, Korke – nesvarbu, kokiame mieste gyventi. Tai – tik pavadinimai. Iš Lietuvos išvykau ne todėl, kad darbo trūko, jo buvo labai daug ir galėjo būti dar daugiau. Norėjosi permainų, pabandyti gyventi šiek tiek už Lietuvos, nes gimtinėje daug kur gyvenau – Radviliškyje, Kaune, Vilniuje, Šiauliuose. Jau nekalbant apie vasaras Klaipėdoje ar Žagarėje. Buvo įdomūs potyris: koks gyvenimas kita kalba kalbančioje šalyje. Juk tai irgi puiki patirtis tobulėjimui ir kūrybos spektrui.

Susipažinau su daugybe literatūros, kuri leidžiama asmenybėms, tad knyga R. Staliliūnaitei, manau, tiek turinio, tiek dizaino, tiek leidybos yra optimalus rezultatas.

Kodėl gyvenu kitur, jei Lietuvoje randu darbo? Nemanau, kad visi išvažiavę Lietuvoje neturėjo darbo. Tiesiog norisi pagyventi kitaip. Juk Žagarėje gyvenatis žmogus, kad ir turintis darbą, negali važiuoti padirbėti į Šiaulius, Vilnių ar Kauną? Bet kokia nauja patirtis, kad ir nesėkmė yra turtas.

– Papasakok daugiau apie knygą, kokia ji?

– Tai atsiminimų žanro knyga vienai populiariausių ir didžiausių XX- XXI a. artistei Rūtai Staliliūnaitei, kuriais dalinasi per 70 aktorę žinojusių žmonių. Man patinka atsiminimų knygos žanras, nes jis yra tikras ir gyvas. Keliolika žmonių pasakoja tą patį įvykį, momentą, bet skiriasi emocija ar nuojauta. Knyga pavadinta „Rūta Staliliūnaitė: aš esu Barbora. Atsiminimai apie scenos karalienę“. Tai autentiški pasakojimai apie vienos didžiausių praėjusio amžiaus aktorių gyvenimą. Apie jos karjerą, skausmą, išdavystes ir viltis. Apie meilę ir tikėjimą kitokia Lietuva. Ši knyga – mano laisvalaikis, hobis ir paminklas. Knyga turi didžiulį populiarumą, jau parduotas visas pirmasis tiražas, dabar jis jau pakartotas. Tikiuosi, kad bus ir trečiasis tiražas.

Mane ir džiugina, ir šiek tiek nustebino, kai knygos sutiktuvės (labai baisus žodis, kuris nežinia kodėl populiarus knygų pristatymui) prieš kelias dienas vyko be manęs. Tiesiog feisbuke sužinojau, kad bus knygos pristatymas manęs net neinformuojant, bet skelbime nurodant, jog aš – knygos sudarytojas. Na, bet yra kaip yra. O aš planuoju dar vieną knygą apie iškilią aktorę.

– Kokie didžiausi Lietuvos ir Airijos skirtumai tau bado akis?

– Airijoje šiltas ir paprastas bendravimas, kitos socialinės garantijos. Rajono, kuriame gyveni, žmonės sveikinasi vienas su kitu. Ir tai nėra tik paprastas „kaip gyveni?“ Airiai nuoširdūs ir šilti žmonės, itin garbingi ir besididžiuojantys savuoju tautiškumu ir istorija. To galėtų pasimokyti ne tik lietuviai.

Parduotuvėse, gatvėse nėra nereikalingo skubėjimo. Čia tikrai neišgirsi ir nepamatysi, kad pensininkė kur nors nesuspėja, todėl braunasi prie kasos 17 valandą sumokėti mokesčių. Tai tik paviršutiniai pastebėjimai. Didesnė pagarba asmeniui, vaikams, jo įsitikinimams. Aišku, kaip ir visur yra savų niuansų. Tarkim, kad ir lankstinukų kišimas į pašto dėžutę, kad gyventojai priešintųsi pataisoms, kuriomis nori palengvinti abortų legalizavimą.

– Ar planuoji tapti menininku Airijoje, tarkim, išleisti ten knygą?

– Netrukus bus atidaryta internetinė parduotuvė, ji su menais nesusijusi. Nuo jos sėkmės daug kas priklausys. O knygą išleisti Airijoje, gal Jungtinėje Karalystėje – būtų tikrai įdomu. Norėčiau, kad tai būtų romanas, kurio nupirktų, kad ir kokius 30 000 egzempliorių, nes Lietuvoje 3 tūkst. egzempliorių, pasirodo, „begėdiškai“ daug. 

Lietuvoje planuoju išleisti pirmąjį savo romaną „4 šaukštai burokėlių sriubos“, tad jo vertimas galėtų pasirodyti ir anglų kalba. Tai – keturios istorijos, kuriose „verda“ romano veiksmas. Viena istorija rutuliojasi teatre, kita bažnyčioje, trečia... Na, visko neatskleisiu, tegul tai būna intriga. Tad visai rimtai galvoju apie romaną išleidimą angliškai kalbančioje ES šalyje: galų gale, tai peržengimas per savo kiemo vartus.

– Daug kam Airija atrodo ideali vieta emigracijai. Sutinki su tokia nuomone?

– Nemanau, kad dabar Airija – ideali vieta emigracijai. Airiai patys išvyksta dirbti daugiausia į JAV ir Australiją. Lietuviai taip pat kelia sparnus į Norvegiją ar kitas šalis, kur didesnis atlyginimas. Kalbėjausi su lenkiškų parduotuvių savininkais, jie taip pat teigia, kad pirkimas krenta, išvažiuoja iš Airijos ir lenkai, latviai. Aišku, gausėja bulgarų, rumunų ir kitų naujųjų ES piliečių. Nemažai čia portugalų, italų ir kitų krizės paveiktų valstybių gyventojų, bet bendras fonas – ne aukso kalnai kasami Airijoje.

Negalėčiau įvardinti, kas konkrečiai nepatinka. Esu šios valstybės svečias, tad neturiu teisės smarkiai kritikuoti jų sistemos.

Dabar suprantu, kodėl statistiškai lietuviai Lietuvoje daug žiūri televiziją. Airijoje ji – beviltiška: seni filmai, žinios – Lietuvoje kur kas aukštesniame lygyje, šou programose nesibaigiantis virimas-kepimas, o talentų šou...

Lietuvoje nelabai kur pamatysi užrašą „pietų pertrauka“. Airijoje – nenustebk. Kad ir pašte – pietaujama nuo 13 iki 14 valandos. Žodžiu, yra smulkmenų, kurios žavi.

– Ar ketini pasilikti?

– Kaip ir sakiau, daug kas priklausys nuo internetinės parduotuvės pardavimų. Kodėl noriu pasilikti? Nepamirškime, kad artėja pensija, o kokios jos Lietuvoje? Tai sakau ir juokais, ir rimtai. Žodžiu, norisi ne tik šildymui už butą gyventi. Galų gale Lietuva nuo Airijos – tik trys su puse valandos skrydžio. Nesakau, kad negrįšiu greitai į Lietuvą, nesakau, kad neišskrisiu gyventi į JAV, Kanadą ar Izraelį, kad ir į Lenkiją. Tiesiog bus taip, kai norėsiu, kaip tuo metu jausiuosi.

– Dažnai grįžti į Lietuvą – kas traukia atgal?

– Esu teatro žmogus. O Lietuvos teatras – vienas geriausių pasaulyje. Tad aplankau naujausius ir senus pastatymus. Lietuvoje daug mano draugų, bičiulių, brangių vietų ir miestų. Negalėčiau gyventi be Kauno. Bet tikrai nėra traukos Baltijos jūrai, gintariniams krantams, ar protėvių kapams. Lietuvoje puikus maistas ir aukšta paslaugų kokybė.

– Ko, tavo manymu, reikia Lietuvai, kad žmonės gyventų joje?

– Pirmiausia – savigarbos. Šlykštu skaityti vidurinę baigusios pilietės emigrantės pezalus „mus išvarė Lietuva“, arba „Stalinas trėmė į Sibirą, Kubilius į Londoną“. Save gerbiantis, taip nekalbės. Nežinau kitos tokios tautos atstovų, kurie taip nepagarbiai kalbėtų apie savo valstybę. Gamta nemėgsta tuštumos. Kaip pavyzdį pateiksiu Airiją. Statistika skelbia, kad per penkerius metus iš Airijos išvyko 300 tūkst. airių. Į jų vietą atvyko apie 120 tūkst. lenkų, antri lietuviai, treti latviai. Pamatysim, kad po kelių metų lietuvių vietas Lietuvoje „užims“ bulgarai, tie patys portugalai ar ispanai. Tik reikia atlyginimus pakelti iki 1200 eurų per mėnesį.

– Kuo save laikai: emigrantu ar labiau pasaulio piliečiu?

– Esu pasaulio lietuvis. Nelaikau savęs emigrantu, aš tiesiog gyvenu kitoje Europos Sąjungos šalyje. Kai paskaitai pseudo patriotų tekstus, kad išdavikai tie, kurie išvažiavo kitur, norisi ir sutikti ir ne. Išdavikai tie, kurie dergia ir su purvais maišo Lietuvą, kurie lygina ilgesnį pinigą su tremtimi į Sibiru. 

Gal ir gerai, kad vyksta natūralioji atranka. Tie, kurie nori išlikti lietuviais – išliks. Tie kurie nenori, taps „europiečiais“ – žmonėmis be Tėvynės. Bet ir čia nematau tragedijos. Gamta nemėgsta tuštumos. 

Šalia manęs gyvena latviai. Jų giminė nedidelė, tad visi gyvena Airijoje. Jie su vaikais kalbasi tik angliškai. Paklausti, kodėl nekalba latviškai atsakė: mes niekada nebegrįšime į Latviją – į tą keistą valstybę, kurioje daugybė žmonių kalba rusiškai, žiūri Rusijos televiziją ir ilgisi sovietinės santvarkos... ir kas pasakys, kad jie ne pasaulio latviai?

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Mokykla tėvus gąsdina labiau nei vaikus

Jungtinėje Karalystėje įsikūrusiems ir mokyklinio amžiaus atžalų turintiems lietuviams ruduo...

„Brexit“ žala. Kas laukia tūkstančių darbuotojų iš Lietuvos? (81)

Šimtai tūkstančių darbuotojų iš Europos Sąjungos valstybių nėra užtikrinti dėl savo...

Trečdalis menopauzės sulaukusių moterų turi šią „dovaną“: ginekologas paaiškino, kada reikia sunerimti (17)

Daugelis moterų net neįtaria, jog jų gimdoje vystosi miom a. O dažniausiai jas atlikti padeda...

Šių laikų Romeo ir Džiuljeta: tragiška paauglių meilės istorija (1)

Trijų paauglių santykiai, įsipainioję į meilės trikampį, baigėsi tragiškai visiems: vienas...

Pavalgęs A. Užkalnis sako, kad Nidą metas branginti, kol visai užbrangs (113)

Žinau, žinau, šiandien ne toks sekmadienis, kad galima būtų ramiai apie Nidą rašyti: nebėr tų...

Būkite atsargūs: išmaniuosius telefonus puolė 4 tūkst. pokalbius įrašinėjančių programėlių (6)

Nuo vasario „ Android “ operacine sistema savo išmaniuose telefonuose besinaudojantieji sulaukė...

Kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas Rusijos glūdumoje (173)

Švintant saulei Jevdokimovas, kaimas Rusijos glūdumoje, tingiai bunda iš miego ir nyra iš trobas...

Sąmokslo teorijų karalienė: kas slypi už kalbų apie slapta pasaulį valdančius žmones (459)

Mito apie iliuminatus atsiradimo istorija atskleidžia, kaip šiandien gimsta melagingos žinios, o...

Bjaurus skandalas Ukrainoje: du žaidėjai pardavė rinktinės rungtynes (18)

Ukrainos ledo ritulio rinktinę supurtė lažybų skandalas. Du žaidėjai prisipažino gavę pinigų...

„Velomaratono“ dalyviai slysčiojo lietaus išpraustame Vilniuje, bet gerino pernykščius rezultatus (33)

Sekmadienį aštuntą kartą startavo masiškiausias šalyje dviračių sporto renginys...