Pažadėjau sau, kad tai bus paskutinis rašinys iš Australijos, kai rašau apie save – labiau noriu aprašinėti sutiktus įdomius žmones. Tačiau negaliu nepasidalyti patirtimi iš savo naujojo darbo. Apie darbo Sidnėjuje paieškas jau rašiau. Čia esu jau daugiau kaip mėnesį. Ir, galima sakyti, jau įgijau naują profesiją – dirbu padavėju įvairius renginius aptarnaujančioje agentūroje.
Pirma patirtis laukė įlankoje „Darling Harbour“ veikiančiame ant vandens įrengtame didžiuliame paviljone su nuostabiu vaizdu į įlanką ir miesto dangoraižius. Susirinkome būrys iš įvairiausių pasaulio kampelių atvykusių jaunuolių ir sužinojome: šįvakar laukia vieno didžiausių Australijos prekybos tinklų renginys, kuriame dalyvaus 1200 žmonių. Mūsų užduotis – padėti renginio šeimininkams padengti stalus, vėliau svečiams tiekti ir pilstyti gėrimus, patiekti užkandžius, pagrindinį patiekalą ir desertą, po valgio nurinkti indus, o radus minutę laiko, rūpintis prie priskirtų staliukų sėdinčiais svečiais. Vadovas akcentavo net kelis kartus: reikia ne vaikščioti, o tiesiog bėgti bei nuolat šypsotis: nuo vakaro sėkmės priklausys užsakymai ateityje.
Darbas virė kaip avilyje: kas stiklines nešė, kas vandenį ar vyną tiekė, kas tikrino, ar įrankiai tinkamai išdėlioti, ar kokio šaukšto desertui netrūksta, o kas kilimą siurbė. Kai reikia paruošti 1200 vietų, nuolat kažko trūksta, o kur reikiamą įrankį gauti, nelabai kas ir žino: dauguma naujokai, o senbuviai dažnai tik trauko pečiais. Prisipažinsiu, laksčiau taip, kad prakaitas žliaugė. Mačiau, kad kitiems naujokams taip pat.
Jokių diskusijų: padavei kepsnį ir bėk
Pagaliau ėmė rinktis svečiai. Juos prie staliukų turėjome pasitikti su skirtingų rūšių vynu, šampanu, siūlyti gaiviųjų gėrimų, alaus ar ko tik jie pageidaus. Staliukų tiek daug, kad tarp jų praeiti sunku. O baisiausia dalis prasidėjo, kai susėdę žmonės pradėjo prašyti: šampano, kolos, vandens... Taip sutapo, kad baras tą vakarą buvo toli nuo mano aptarnaujamų staliukų, tad nusigauti į kitą paviljono galą ir grįžti su padėklu gėrimų trunka visą amžinybę. Baisiausia, kai tave stabdo ir kažko pageidauja žmonės prie staliukų, kurių tu neaptarnauji. Nubėgus į barą, dar reikia laukti eilėje – pavyzdžiui, pripildyti alaus bokalus užtrunka.
Didžiausias iššūkis – pagrindinio patiekalo patiekimas. Virtuvė turi vienu metu paruošti, pavyzdžiui, 1200 jautienos kepsnių ir vištieną. Padavėjai išsirikiuoja virtuvėje ir turi čiupti tris karštas sunkias lėkštes su jautiena arba vištiena. Tave ragina ir užmigti neleidžia apkūnus virtuvės šefas. Išėjęs iš virtuvės stabteli ir lauki nurodymo, kuriam prižiūrėtojui į kurį paviljono galą nešti. O tada tekinas su kolega leki – svarbu šypsotis, lėkščių neišmesti, neapsipilti ir svečių neapipilti kepsnio padažu.
Atėjęs prie savo prižiūrėtojo gauni nurodymą, kuriam stalui patiekti. Lėkštę reikia patiekti iš dešinės, ji tiesiog turi nusileisti svečiui iš viršaus. Patiekti reikia kas antram svečiui – šalia sėdintys žmonės turi gauti skirtingus patiekalus. Štai kodėl vaikštome ir maistą tiekiame po du – nešame skirtingus patiekalus. Gavome nurodymus nesileisti į kalbas, jei žmogus atnešto patiekalo nenori – tiesiog patieki maistą ir leki kuo greičiau atgal į virtuvę – svečiai maistu gali pasikeisti tarpusavyje. Išimtis – vegetarai: tada sukryžiuoji įrankius, bėgi į virtuvę ir iš šefo pareikalauji vegetariško patiekalo.
Per pirmą mano pamainą dirbo būrys naujokų, tad maistas mėtėsi ir ant žemės. O kaip kitaip, jei po trumpų mokymų žmonės pateko į tokią mėsmalę. Pirmus tris kartus nunešiau po tris karštas lėkštes, tačiau kai pirštai įskaudo ir nustojo lankstytis, supratau, kad rizikuoti negalima: reikia nešti po dvi. Nieko neišmečiau, padažu neapsipyliau, tačiau tais atvejais, kai reikėjo maistą nešti per visą paviljoną, pabaigoje prireikdavo kolegų pagalbos: atrodė, tuoj lėkštės iškris.
Padėtį apsunkina ir tai, kad svečiai pamažu išdrąsėja, pakyla iš savo vietų ir šnekasi. Vietos ir taip nėra, o tu turi brautis su trimis lėkštėmis, jų atsiprašinėti ir maistą patiekti. Taip kartą ir nepajutau, kaip lėkštė pasviro ir steiko padažas atsidūrė ant svečio pečių bei nugaros. Puoliau valyti ir atsiprašinėti, bet per triukšmą ir gerą nuotaiką svečias to net nepajuto! O mane prižiūrėtojas jau ragino bėgti atgal į virtuvę. Dažniausiai atgal bėgame per lauką – taip niekas netrukdo. Taip turi kursuoti kokių 10 kartų.
Vos patiekęs pagrindinį patiekalą, turi skubėti nurinkti lėkštes, nes dalis jau būna pavalgę. Niekada anksčiau nesusimąsčiau, kaip iš tikro sunku ant rankos išlaikyti šešias lėkštes, į atskirą lėkštę sudėti įrankius, maisto likučius ir viską nunešti į valymo punktą. Šiaip esu gana stiprus, bet tą vakarą sunkių lėkščių ištampytos rankos ėmė trūkčioti – galvojau, kad tik neišmesčiau ir nepritrenkčiau kokio žmogaus. O kur dar servetėlių lankstymas ir tolesnis taurių papildymas...
Sunkiausiai uždirbti pinigai
Pirmą vakarą, vos spėdamas valytis prakaitą ir taisytis nuo nosies krentančius akinius, klausiau savęs – ką aš čia darau? Čia pat prisiminiau, kad ir mūsų prezidentė gyvenime sunkaus darbo ragavus – stumdė vežimus su kailiais fabrike Leningrade. Vėliau kolegos senbuviai paaiškino: tokie vakarai sunkiausi, niekas per juos dirbti nenori. Tai praktiškai sunkiausia, kas gali laukti padavėjo: nė akimirkos poilsiui, per tūkstantį žmonių ir įtampa.
Galiausiai vakarą vainikavo desertas, bet palyginti su steiko lėkščių nešiojimu, tai buvo atgaiva. Pabaigoje pasiūlėme kavos bei arbatos, tačiau to mažai kas norėjo. Nors tai buvo vakaras elitui ir įtakingiems žmonėms, dauguma nespėjome nei stalų gražiai sutvarkyti, nei visko iki galo nukraustyti – per daug žmonių ir per dideli atstumai. Aišku, VIP staliukams buvo paskirti labiau patyrę padavėjai.
Galiausiai, nusiplukę ir baigę darbą, prieš vidurnaktį virtuvėje buvome pavaišinti tuo, kuo vaišinosi mūsų svečiai. Maistas išties skanus, tik man kyla klausimas, kodėl australai valgo tokius didelius mėsos gabalus su tiek mažai garnyro. Atrodo, kad mėsa australams yra visa ko pagrindas – gal Lietuvai verta pagalvoti apie jautukų ir kiaulyčių eksportą ir šia kryptimi?
4,5 val. valandos nežmonišku tempu, per kuriuos uždirbau beveik 100 Australijos dolerių (apie 240 Lt). Gyvenime tekę ir šieną vežti, ir mėšlą mėžti, bet man atrodo, kad tai buvo sunkiausiai mano uždirbti pinigai. Jaučiausi kaip griovius visą dieną kasęs. Grįžęs namo, marškiniuose radau didelę juodą dėmę, kuri pranyko tik po trijų skalbimų. Atskira tema kojos – nauji odiniai batai trynė visur, kur tik įmanoma, tačiau kai turi tiek darbo, pamiršti ir kad kažkas negerai suvoki nusiavęs bei pamatęs žaizdas.
Padėklas su alumi – ant manęs
Šįkart staliukų gavau daugiau, net penkis, tačiau jau ir kitą suvokimą turėjau, ir kas kur padėta žinojau. Šįkart pirštai dirbo jau patikimiau ir lengviau tris lėkštes nešiau. Tačiau padažu apsilieti marškinius sugebėjau.
Trečią vakarą teko aptarnauti pensininkų šventę – garbaus amžiaus senjorai labai manimi domėjosi, išgirdę akcentą, klausdavo, iš kur esu ir dažniausiai girdavo mano darbą. Sužinoję, kad tik antra savaitė dirbu, visai netekdavo amo. O viena moteriškė mane net nusifotografavo – sakė, savo dukterėčiai parodys, koks aš gražus. Ačiū ir už tai.
Vieną vakarą dirbome per geriausių viešbučių ir restoranų apdovanojimus: aptarnavome šios srities profesionalus. Vakaras išsiskyrė ir tuo, kad jame dalyvavo paviljone maksimalus galimas kiekis žmonių – 1300. O tai reiškia, kad vietos nutūpti būtų sunkiai radusios ir musės. Nežinau, ką profesionalai apie mūsų aptarnavimą galvojo, tačiau kokybiškai aplakstyti penkis, o kai kam ir šešis staliukus, vargu ar įmanoma. O kai braunantis su lėkštėmis tarp staliukų svečias staigiai atsistojo ir užtvėrė man kelią, turėjau greitai reaguoti ir atsilenkti. Ir ką jūs manote – alkūne užvožiau už mano nugaros sėdėjusiai moteriai. Beliko sakyti I am very sorry (labai atsiprašau) ir mirti iš gėdos.
Kitą vakarą paviljone surengtas kokteilių vakarėlis, taigi nebuvo stalų: užkandžius ir gėrimus po salę nešiojome mes. O varge, atrodė, patekau į išbadėjusių žmonių susirinkimą! Aš virtuvėje gaunu lėkštę su užkandžiais ir turiu traukti savo aptarnaujamo sektoriaus link. Ir ką jūs manote – aš vos išeinu iš virtuvės, o mane užpuola alkani kito sektoriaus žmonės. Tada vadovai patarė užkandžius nešti aukštai iškėlus į viršų. Tą ir dariau, bet dalis, ypač aukštesni, vis tiek puolė, tad kartais apsimesdavau jų nematantis ir kuo greičiau nerdavau savo svečių link. Šiaip juokinga stebėti, kaip maistas žmones padaro laimingus: vienas japonas, pamatęs mane, puldavo maldauti prieiti, užkandį greit sušveisdavo, laižydavo pirštus ir visas laimingas man dėkodavo. Buvo ir moteriškių, kurioms maisto pasirodė per mažai – šios prašydavo atnešti tik joms.
Na o didžiausią kvailystę padariau jau gal per penktą pamainą: laukiau svečių, stovėjau su kokiais 7 bokalais alaus ir net nepajutau, kaip visas padėklas atsidūrė ant manęs. Visi pasijuokė, greitai išvalėme grindis, aš tualete pasidžiovinau marškinius ir toliau, kvepiantis alumi, tęsiau darbą. Tai buvo gera pamoka – atsipalaiduoti niekada negalima.
Už gerą darbą – vokelis
Tačiau nuostabiausia, kad dirbdamas įvairiuose renginiuose, galiu pamatyti, kaip gyvena Australijos žmonės. To čia ir važiavau. Štai praėjusį savaitgalį teko dirbti prabangiuose privačiuose namuose – penkiese rūpinomės 60-čia į kalėdinį vakarėlį susirinkusių žmonių. Man teko jiems papildyti vyno ir šampano taures, pasiūlyti alaus ir užkandžių. Naktis vidiniame privataus namo kieme, draugiški svečiai, Australijos medžių šlamėjimas ir žvaigždėtas dangus. Nepersidirbome, o galiausiai ir po vokelį už gerą darbą gavome. Sekmadienį laukė dar keistesnis darbas: prekybos centre žmonėms siūlyti paragauti putojančio vyno. Slapta ir pačiam suvilgyti lūpas įmanoma. Šįkart nustebau, nes nemažai žmonių, su kuriais teko kalbėtis, žinojo Lietuvą. O pora buvo čia net lankęsi. Nustebau todėl, kad nemažai daliai australų mūsų šalis tiesiog neegzistuoja...
Beje, taip gražiai retai tekdavo rengtis net dirbant žurnalistu Lietuvoje. Aprangos kodų yra keletas. Pavyzdžiui, juodos kelnės, juodi klasikiniai batai, balti marškiniai ilgomis rankovėmis be kišenių, petnešos ir varlytė. Kartais tenka dėvėti liemenę, kaklaraištį, juodus marškinius ir juodą prijuostę.
Iki Kalėdų laukia pats darbymetis: Sidnėjus pasirengęs švęsti. Žinau, kad tai laikina, po pusmečio tai prisiminsiu kaip nerealią užgrūdinusią patirtį ir kitokiu žvilgsniu žiūrėsiu į tuos, kurie renginiuose man siūlys putojančio vyno ar užkandžių.