Važiuojantys į Australiją studijuoti žino, kad studento viza suteikia galimybę dirbti 20 valandų per savaitę. Darbo laikas neribojamas per atostogas. Daugiausia studentai renkasi darbą aptarnavimo sferoje – baruose, kavinėse, restoranuose.
Taip į Australiją atvažiavę studentai, nešini CV, pasklinda po barus ir restoranus siūlydami savo paslaugas. „Sidnėjuje gali būti kuo nori – čia nesvarbu, ką veikei savo šalyje“, – kartą man pasakė sutiktas lietuvis. Ką gi, teko iš CV ištrinti pasiekimus Lietuvoje, tik pačioje apačioje palikau, kad Vilniaus universitete esu baigęs žurnalistiką. Ne paslaptis, kad dauguma ieškančių darbo prisistato savo šalyse turėję patirties – juk retas kuris darbdavys skambins į Lietuvą patikrinti, ar tikrai studentas X čia kažkada picas nešiojo.
Tačiau prieš pradedant darbo paieškas, pirmiausia reikia gauti RSA (Responsible Service of Alcohol) kortelę. Tai pažymėjimas, suteikiantis teisę dirbti ten, kur prekiaujama alkoholiu. Neturint RSA, darbdavys dažniausiai net CV į rankas neima. Kelias valandas trunkančių mokymų metu supažindinama su alkoholį reglamentuojančiais įstatymais, paaiškinama, kaip atpažinti išgėrusį žmogų, kaip elgtis su padauginusiu asmeniu, kada jį išprašyti, o kada užtenka pasiūlyti vandens. Mokymuose sužinojau, kad už alkoholio pardavimą apsvaigusiam asmeniui gresia iki 11 tūkst. dolerių bauda ir daugybę kitų dalykų. Po paskaitų laikomas egzaminas – reikia raštu atsakyti į pateiktus klausimus. Iš to, kaip greitai egzaminuotojas ištikrino maždaug dviejų dešimčių asmenų darbus, susidariau įspūdį, kad RSA sertifikatai – puikus verslas – jo laikymas kainuoja 110 dolerių.
Žadėdavo paskambinti
„We will call you“ (iš anglų kalbos, „Mes jums paskambinsime“). Pastarosiomis savaitėmis šią frazę girdėjau dažniausiai. Iš pradžių ja naiviai tikėjau, tačiau kai po kelių dienų darbo paieškų niekas nepaskambino, mane aplankė nušvitimas. Juk per dieną jie gauna dešimtis gyvenimo aprašymų ir kodėl turėtų būtent man paskambinti?!
Dažnai kavinėse klausdavo, kiek lėkščių galiu panešti. Atsakydavau, kad tris – patartas anksčiau čia atvykusių studentų, iš karto pasipraktikavau namie. Ir kai tekdavo šiuos savo sugebėjimus parodyti, manau, užsidirbdavau kad ir menką pliusą.
Slovakei neįtikau, tačiau saldainio negavau
Kartą iš vienos lietuvės sužinojau apie kavinėje prie operos atsilaisvinusią padavėjo vietą. Nieko nelaukęs nuėjau. Per 30 perkopusi šviesiaplaukė vadybininkė iš Slovakijos susidomėjo manimi ir pasiūlė po keleto dienų ateiti porą valandų pabandyti – jei viskas bus gerai, iškart ir priims. Tam tikslui turėjau nusipirkti juodus batus ir juodas kelnes, o marškinius ir prijuostę davė vietoje.
Kol sutartą dieną atėjau iki kavinės, nauji batai nutrynė abi kojas. Tačiau buvau pasiryžęs padaryti, kas nuo manęs priklauso, kad įsidarbinčiau. Vadovė aprodė virtuvę, aiškino apie kavinės tvarką, pasakojo apie kavos rūšis ir kokios lėkštutės prie kokių puodelių tinka, kaip sunumeruoti staliukai. Prisipažinsiu – viskas buvo absoliučiai nauja – jokios darbo kavinėje patirties neturėjau. Vien kaip staliukų numeraciją atsiminti sunku...
Stengiausi daryti, ką ji man liepė – ir indus į virtuvę nešiojau, ir staliukus krausčiau, ir stalo įrankius blizginau. Pirmą kartą papuolęs į kavinę, iki galo nesuvokiau, ko vadovė iš manęs nori – čia sakė prie klientų staliukų neiti, čia pati liepė nunešti užsakymus. Per tas dvi valandas nieko neišmečiau, nieko nesudaužiau, bet slovakei įspūdžio nepadariau.
„Mino, tu esi greitas, stengiesi, tačiau ne visada žinojai, ką tau daryti. Esu sutarusi dar dėl keleto bandymų su kitais kandidatais, iki savaitės pabaigos paskambinsiu“. Maždaug taip mano bandymą įvertino vadovė. Šįsyk nebuvau naivus – žinojau, kad nepaskambins, nes turėjo mano dokumentus ir būtų iškart pasirašiusi sutartį. Vėliau sužinojau, kad labiausiai nepatikusiems ar susimovusiems ji dovanoja saldainį – aš likau be saldainio, vadinasi, nebuvau jau toks beviltiškas. Užtat kiek patirties ir suvokimo apie darbą kavinėje per tas porą valandų įgijau!
Galiausiai paskambino
Darling Harbour situacija kaip ir visur: vieni žada paskambinti, kiti net į kalbas nesileidžia. Vieno baro vadovas italas po poros dienų man paskyrė pabandymą – sakė, kad jiems trūksta darbuotojų. Kai trečiadienį nuėjau pabandyti, italas keistai pažiūrėjo ir pasakė man parašęs dvi žinutes, kad bandymas atidedamas. Pasirodo, jis sumaišė numerį ir žinutę nusiuntė ne man. Atsiprašęs už nesusipratimą, pasiūlė ateiti šeštadienį ir patikino, kad darbuotojų vis dar reikia. Dar trys dienos laukimo ir nežinios! Tą laiką leidau koledže bei nešiodamas CV, o vieną dieną spjoviau ir nusprendžiau važiuoti į paplūdimį: juk Australijoje aš!
Šeštadienio rytą gavau žinutę iš italo, kad į bandymą nebeateičiau – esą keletas darbuotojų apsisprendė likti bare ir jiems kol kas nereikia naujų. Pažadėjo paskambinti.
Laiko veltui stengiausi neleisti: prisėdau prie darbo skelbimų internete. Į įvairias vietas siuntinėjau CV, taip pat užpildžiau keletą paraiškų darbui personalo nuoma užsiimančiose ir renginius aptarnaujančiose agentūrose. Vienai jų kartu su CV reikėjo prisegti net tris nuotraukas.
Ir galiausiai man paskambino! (jau buvau prisigalvojęs, kad gal mano telefonas neveikia). Skambino iš minėtos agentūros, kuri trijų nuotraukų reikalavo, paprašė papasakoti apie save, vėliau atsiuntė laišką, kad mano kandidatūra domina ir pirmadienį pakvietė į interviu.
Sutartą dieną daug į kalbas nesileido: pasišnekėjome, aptarėme sąlygas ir liepė pildyti dokumentus – po mokymų galėsiu pradėti. Mokama už valandas, uždarbis priklausys nuo renginių skaičiaus ir mano pasiekiamumo. Su darbu gavau sąrašą daiktų, kuriuos privalu nusipirkti: balti marškiniai be kišenių baltomis sagomis, juodos kelnės, juodi odiniai batai, juodas diržas, liemenė, siauras kaklaraištis, padėklas... Ateityje prireiks juodų marškinių juodomis sagomis, petnešų, juodų marškinėlių – apranga priklauso nuo renginio tipo, nes agentūra, save pristatanti kaip butikinę, aptarnauja nuo viešųjų ryšių kompanijų vakarėlių iki vestuvių ar laidotuvių pietų.
Per penkias valandas mokymų sužinojau, kaip turi būti išlyginti mano marškiniai, kaip sušukuoti plaukai arba ką daryti, jei kokį svečią padažu ar vynu apliečiau. Vėliau sekė stalo serviravimo, vyno ir šampano pilstymo, trijų didžiulių lėkščių nešiojimo pamokos. Man viskas nauja ir labai įdomu, krikštas darbe laukia jau šią savaitę. Darbo paieškos užtruko daugiau nei savaitę.
Kaip aš pamačiau A. Jolie ir B. Pittą
Nepaisant milžiniškos konkurencijos, kurią padidina artėjančios studentų atostogos, sakoma, kad darbą Sidnėjuje suranda visi norintys. Tik tas užtrunka skirtingai. Sutikau lietuvių, kurie darbą rado per porą dienų, buvo ir tokių, kurie be darbo kamavosi mėnesį. Atvykėliai iš Azijos skundėsi, kad jiems dėl rasės darbą rasti sunkiau.
Na, o blaškydamasi po miestą ir ieškodamas darbo, turėjau progą savo akimis išvysti Holivudo superžvaigždes – Angeliną Jolie ir Bradą Pittą, kurie pirmadienį Sidnėjuje dalyvavo filmo „Unbreakable“ („Nepalūžęs“) premjeroje. Jų Sidnėjuje laukė minios žmonių, prisijungiau prie smalsuolių ir išvydau, kaip pora atvyko į filmo premjerą, fotografavosi su gatvėje laukusiais gerbėjais bei dalijo interviu televizijoms.
O sekmadienį nacionaliniame parke grožėjausi Australijos pasididžiavimu – kengūromis, koalomis, Tasmanijos velniais ir kitais neregėtais gyvūnais. Kaip pasakoja sutikti lietuviai, kibus į darbus ir mokslus, vėliau rasti laiko pramogoms sunkiau.
Sidnėjuje jau keletą mėnesių gyvenanti bendrakursė iš Lenkijos man pasakė: jau radai būstą ir darbą, nuo šiol bus tik geriau ir lengviau. Juk, kaip ir visur, sunkiausia pati pradžia.