Jau daugiau nei metus jo balsą girdi LRT radijo, kuriam buvęs kaunietis ruošia reportažus, klausytojai. Poros metų pertrauką po bakalauro studijų padaręs Vilius tikina, kad laikinas korespondento darbas jam tapo ne tik maloniu užsiėmimu, bet ir galimybe neprarasti tiesioginio ryšio su Lietuva, į kurią jau kitų metų pradžioje jis žada sugrįžti tęsti magistrantūros studijų.
- Tikriausiai pasiilgai universiteto kavinės?
- Ne tas žodis. Ši vieta man kelia daug sentimentų. Anksčiau ji buvo įsikūrusi viename iš universiteto pastatų, dabar perkėlė toliau į Brodvėjaus gatvę. Per dvejus studijų metus čia išgėriau šimtus kavos puodelių. Tai jau buvo mintinai iškaltas posakis: „Juodos kavos, be pieno, be cukraus“. Čia perskaičiau ir daugybę universiteto profesorių rekomenduotų knygų, valandų valandas su kurso draugais iš viso pasaulio diskutavome apie pasaulio politikos aktualijas ar tiesiog aptardavome ką tik išlaikytą testą.
- Sugrįžkime trumpam į pradžią. Kur ir kada prasidėjo tavo amerikietiškas kelias?
- Iš pradžių į JAV, Naujojo Džersio valstiją emigravo mano mama. Lietuvoje ji buvo baigusi inžinerijos studijas, bet iš tiesų visada svajojo apie mediciną. Mūsų šalyje tuo metu tai buvo gana sunkiai pasiekiamas tikslas, mat tarybiniais laikais į šią specialybę dažniausiai patekdavo ryšių valdžioje turinčių tėvų vaikai arba ypač nusipelnę moksleiviai.
Atvažiavusi į Ameriką mama nusprendė kažkuria prasme įgyvendinti savo svajonę. Medicinos studijoms reikėjo paaukoti daugybę metų, tad ji įstojo į stomatologijos universitetą ir įgijo burnos higienistės specialybę. Atsistojusi ant kojų, mama į JAV paragino atvažiuoti ir mus. Naujajame Džersyje su jaunesne sese atsidūrėme 2005-aisiais. Ji turėjo baigti vidurinę mokyklą, o aš, ką tik gavęs mokyklos brandos atestatą, įstojau į Brookdale Community koledžą, į inžinerijos studijas. Galiausiai susipažinęs su visais šioje specialybėje dėstomais dalykais, pasirinkau humanitarinius mokslus, o tiksliau istoriją, kurią vėliau studijavau ir Niujorko iniversitete.
- Nuo inžinieriaus iki istoriko?
- Taip, nors tai ir skamba kiek įtartinai. Mano šeimoje labai daug inžinierių – tėvai, seneliai, dar keletas giminaičių. Mano mamos tėtis, Darius Žickis, suprojektavo Palangos tiltą, buvo vienas iš Karaliaus Mindaugo tilto Vilniuje inžinierių, prisidėjo prie daugelio kitų tiltų projektavimo. Galima sakyti, kad jo parašas figūruoja po bent pusės Lietuvos tiltų projektais. Visada labai juo didžiavausi, tad man atrodė natūralu, kad seksiu jo pėdomis. Be to, inžinieriaus darbas Amerikoje yra ypač gerai apmokamas. Tačiau blaivus mąstymas privertė galvoti, ar inžinerija yra tikrai tai, ko aš, Vilius, noriu, ar ši specialybė sutampa su mano gabumais. Supratau, kad esu linkęs į humanitarinius mokslus, nusprendžiau studijuoti istoriją.
- Niujorko universitetas - viena iš prestižiškiausių aukštųjų mokyklų pasaulyje. Ar lengva lietuviui čia įstoti?
Mano atvejis šiek tiek kitoks. Nors į Ameriką atvažiavau iškart po Kauno „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos (Dabar Kauno „Ąžuolo“ katalikiškoji vidurinė mokykla) baigimo, prieš pradedant studijas Niujorke, baigiau dvejų metų trukmės studijas JAV koledže. Dar vienas mano privalumas - turėjau žaliąją kortą, o tai labai palengvino visą procesą. Toks statusas suteikė galimybę gauti finansinę paramą iš valstybės ir pagerino įstojimo šansą.
- Amerikiečiai dažnai savo prašymus išsiunčia į kelias aukštąsias mokyklas ir laukia atsakymo. Kaip buvo tavo atveju?
- Niujorko universitetas buvo vienintelė aukštoji mokykla, į kurią norėjau patekti. Prisimenu, kad atvykau į atvirųjų durų dieną, man patiko žmonės, vieta, pasikalbėjau su keliais profesoriais ir man buvo daugiau nei aišku, kad noriu čia pasilikti. Beje, tais metais šis universitetas buvo tapęs geidžiamiausia mokyklą baigusių amerikiečių vieta studijoms. Tai buvo nuspręsta pagal atsiųstų paraiškų skaičių. Ilgai nedelsiant prašymą išsiunčiau ir aš. Jau po trijų mėnesių galėjau save vadinti Niujorko universiteto studentu, o lygiai po dvejų metų gavau socialinių mokslų, istorijos bakalauro laipsnio diplomą.
- Ar šio laipsnio pakanka norint JAV surasti įdomų, perspektyvų, gerai apmokamą darbą?
- Paprastai istoriją baigę studentai tęsia studijas. Didelė dalis eina į teisės mokyklas, kiti pasirenka mokytojų, dėstytojų kelią. Aš iš pradžių mąsčiau apie stojimą į teisę, bet kadangi kaip tik tuo metu JAV ir pasaulyje prasidėjo ekonominė krizė ir buvo viešai diskutuojama ar kvalifikuoti specialistai ras darbą, kilo klausimas ar tuo metu man tikrai apsimokės imti didelę paskolą, kad susimokėčiau už studijas ir nedirbti kitus trejus metus, kad gaučiau teisininko išsilavinimą. Šiandien džiaugiuosi, kad laiku susimąsčiau ir palaukiau su tolimesnėmis studijomis. Per tuos porą nestudentiškų metų išbandžiau keletą mane dominusių verslo nišų ir užmezgiau puikius ryšius tam tikrose verslo srityse. Dabar norėčiau gauti daugiau teorinių verslo ir ekonomikos žinių.
- Lietuvoje studijos kainuoja mažiau...
- Tuomet man nekilo minčių apie Lietuvą, nes buvau įsitikinęs, kad po kažkiek laiko jas tęsiu čia, norėjau kuriam laikui šaknis įleisti Niujorke. Bet prisipažinsiu, kad šiuo metu intensyviai domiuosi Vilniaus universiteto pasiūlymais. Jau kalbėjau ir su šios mokyklos atstovais. Labiausiai mane domina anglų kalba dėstomos verslo administravimo studijos. Ir dabar žinau, kad tai, ką išgirdau, visiška tiesa - domėjausi studijų kainomis ir Amerikoje, ir Europos sostinėse, ir Lietuvoje. Mūsų šalyje jos beveik perpus mažesnės. Esu įsitikinęs, kad studijų kokybės ir jų kainos santykis Lietuvoje yra itin patrauklus.
- Tai galėtų tapti puikiu grįžimo į tėvynę po studijų užsienyje pavyzdžiu ir kitiems studentams.
- Gal taip ir bus. Nors visada buvau Lietuvos patriotas ir niekada nepraradau ryšio su ja, nedrįsčiau raginti visų emigrantų sugrįžti. Skaudi Lietuvos istorija šiandien suteikia lietuviams teisę patirti laisvę ne tik savoje šalyje, bet ir apskritai pasaulyje. Gal todėl dažniausiai ir emigruojame į sparčiausiai pažengusius kraštus ir ten puikiai save realizuojame, prisitaikome.
Kalbant apie tuos lietuvius, kurie nori ir sugrįžta – jie neabejotinai taps dideliu indėliu į šalies vystymąsi. Sugrįžimas į vis dar sunkiai modernėjančią tėvynę rodo, kad žmonės turi kažką, ką galėtų jai pasiūlyti. Vieni - žinias, kiti - patirtį. Mano dabartinis tikslas - įgauti teorinį supratimą apie tarptautinį verslą. Aišku, būtų puiku, jei dar studijų metu pavyktų įsitvirtinti kokioje nors JAV kapitalo firmoje Lietuvoje.
- Nebijai nuo Niujorko atlyginimų pereiti prie lietuviškų?
- Baimė kyla iš nežinojimo. Aš seku Lietuvos naujienas, žinau, kiek ten uždirbama ir kokia yra gyvenimo realybė. Be to, per pastaruosius septynerius metus Lietuvoje lankiausi bent dešimt kartų, balsuoju rinkimuose, domiuosi politika, esu jaunas, nesu įsipareigojęs bankams. Jeigu tai norėjote išgirsti, tai galiu pasakyti, kad gyvenimas Lietuvoje manęs negąsdina.
- Esi Niujorko lietuvių bendruomenės narys. Ką apie grįžimą į tėvynę galvoja kiti jauni lietuviai?
- Viskas priklauso nuo jų tikslų. Vienų tikslas buvo baigti studijas JAV, užsidirbti pinigų butui ir grįžti. Pažįstu tokių, kurie taip ir padarė. Kiti nori sukurti gyvenimą čia ir tai vienaip ar kitaip padaro. Vienas iš mano draugų atvyko į Ameriką po to, kai Lietuvoje bankrutavo jo ką tik pradėtas verslas. Jo prisiminimai iš Lietuvos tokie slogūs, kad jis visai ten nenori grįžti.
Tikriausiai daugelis JAV esančių lietuvių emigrantų su manimi sutiks, kad nežinoti, ko nori, Amerikoje yra lengviau nei Lietuvoje. Čia tiesiog sukurtos patogesnės išgyvenimo su minimaliais uždarbiais sąlygos. Be to, atvažiavęs čia, tu jau kitą dieną gali rasti darbą ir pradėti uždirbti pinigus. Visa kita priklauso nuo tavo darbo rezultatų. Lietuviai paprastai yra darbštūs ir atviri naujovėms žmonės. Anksčiau ar vėliau gyvenimas priverčia galvoti apie tikslus ir norus, nes pasirūpinę išgyvenimu intelektualūs žmonės nori pasiekti kažką daugiau ir palikti gyvenime pėdsaką, kitokį nei naujo BMW padangų.