G. Murausko suvalkietis tėtis ir aukštaitė mama 1944 m. pabėgo į Kanadą. 1950 m. pora susituokė Monrealyje, lietuviškoje Aušros Vartų parapijoje. Šiame mieste G. Murauskas su broliu bei seserimi ir užaugo.
„Mano tėvai, jų karta atvyko į naują šalį nemokėdami kalbos. Jie galvojo, kad okupacija kada nors pasibaigs ir Lietuva vėl bus laisva. Pokarinei kartai buvo labai svarbu savo vaikus, anūkus išmokyti, kaip mylėti Lietuvą iš tolo. Todėl ir aš šiandien kalbu lietuviškai. Lietuva – mano tėvų ir protėvių žemė“, – DELFI sakė G. Murauskas.
Mokykloje jis mokėsi angliškai ir prancūziškai, o savaitgaliais lankė lituanistinę mokyklą. Lietuvių kalbos G. Murauskas mokėsi ir šeimoje – tėvai visą laiką kalbėjo lietuviškai. Būdamas vaikas, vasaras leisdavo lietuviškose skautų ir ateitininkų stovyklose.
Kanadoje G. Murauskas apie Lietuvą išgirsdavo nedažnai. Jis pamena, kad 1976 m. Monrealio Olimpinių žaidynių metu susitiko ir bendravo su bronzą iškovojusiu plaukiku Arvydu Juozaičiu.
Įrodinėjo, kad lietuviai – ne slavai
Monrealyje įgijęs geografijos bakalauro ir magistro laipsnius, 1984 m. jis išvyko į JAV tęsti mokslų doktorantūroje Oklahomos universitete. 1990 m. jis apsigyveno Omahos mieste, ėmė dėstyti universitete ir įsitraukė į lietuvių bendruomenės veiklą.
Vienu metu jam teko vadovauti Omahos lietuvių bendruomenei. „Pirmasis mūsų uždavinys buvo išlaikyti lietuvybę – su pokarine karta lietuvių skaičius mažėjo, jis ir dabar su kiekvienu dešimtmečiu eina žemyn. Mišrios šeimos jaučiasi lietuviais, bet ne visą laiką būna su mumis, nebedalyvauja bendruomenės veikloje“, – pasakoja pašnekovas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, bendruomenė norėjo padėti šaliai pereinant į laisvąją ekonominę rinką. Taip kilo idėja giminiuotis su kuriuo nors Lietuvos miestu. Tuo metu Omahoje niekas nežinojo, kas yra Lietuva: buvo manoma, kad lietuviai kalba rusiškai ir yra slavai. Tad pirma miesto valdžiai reikėjo pasakoti apie Lietuvą.
Lietuvių bendruomenės pastangomis pradėta giminiuotis su Šiauliais. Pasirodo, abiejų miestų priemiesčiuose yra aviacijos bazės.
Įstrigo daug rusiškų automobilių
Pirmąkart Lietuvą G. Murauskas išvydo 1996 m. Čia jis atvyko su Omahos miesto meru ir tarybos delegacija pasirašyti bendradarbiavimo sutarties su Šiauliais. Tai buvo pirma G. Murausko išvyka į Europą.
„Kai lėktuvas nusileido Vilniuje, išlipęs pabučiavau žemę. Oro uoste pirmąkart pamačiau savo pusbrolius, buvo fantastiška“, – prisiminęs graudinosi G. Murauskas. Į Lietuvą jis atvežė lietuviškoje JAV bažnyčioje palaimintą kryžių, kurį pastatė Kryžių kalne.
G. Murausko tvirtinimu, tuomet Lietuvoje dar būta užrašų dviem – rusų ir lietuvių – kalbomis, žmonės daugiausia važinėjo „žiguliukais“ ir kitomis rusiškomis mašinomis.
Šįmet G. Murauskas Lietuvoje lankėsi septintąkart. Kartu su juo Šiauliuose vėl viešėjo Omahos miesto meras su delegacija. G. Murauskas – Omahos draugaujančių miestų asociacijos draugystės su Šiauliais komiteto prezidentas.
„Matau didelį skirtumą nuo pirmojo apsilankymo. Lietuva įstojo į ES, NATO, didieji miestai modernūs. Bet žmonės, kurie negyvena miestuose, dar vargsta ir ne visiems gera gyventi. Lietuva buvo ir yra prisitaikiusi prie pasaulio, Europos gyvenimo, tai atviras kraštas. Aišku, yra problemų, kovų, tačiau per 20 metų nepakeisime, kas per 50 metų sovietmečiu padaryta“, – apie šiandieninę Lietuvą kalbėjo G. Murauskas.
Ypač jam patinka Vilnius, kurį dėl čia gyvenančių įvairių tautybių žmonių laiko tarptautiniu.
Kanados pilietybę turintis G. Murauskas dirba Nebraskos universitete. Jis čia atsakingas ir už universiteto ryšių su Lietuva palaikymą. „Nenoriu sakyti, kad esu lietuvių kilmės žmogus. Aš esu lietuvis, nors kitur gimiau ir užaugau, kalbu lietuviškai“, – save pristato G. Murauskas.
Beje, dalis Kanadoje mirusių ir kremuotų G. Murausko tėvelių pelenų išbarstyti jų tėviškėse Lietuvoje.