Kaip galima būtų mėginti kategorizuoti mūsų klientų nuostatas Lietuvos atžvilgiu.
1. Pozityvistiniai indiferentai, pragmatikai – juos domina konkretūs rūpimi klausimai, vertinimus išsako pagal savo ekspertizės, profesinės kompetencijos ar intelektualinį lygį su mažai išreikštais emociniais faktoriais. Tiek grįžtantys, tiek pasiliekantys užsienyje. Išlaikantys natūralų ryšį su Lietuva, bendruomene, kultūra. Kai kurie iš jų jau gyvena Lietuvoje.
2. Išreikšti patriotai su dominuojančiomis tautinėmis ir religinėmis vertybėmis, mobilizavęsi labdaringai, savanoriškai, tautinei ir kultūrinei veiklai. Gana entuziastingi grįžimo į Lietuvą požiūriu, bet dažnai tai taikantys ne sau, bet visiems kitiems. Išgyvenantys dėl nepavykusių projektų. Yra nusivylusių ir įsižeidusių.
3. Daugiau mažiau išreikšti kritikantai. Tai ne tik šios grupės savybė, bet ir būdas pridengti savo nerealizuotas aspiracijas Lietuvoje, o taip pat ir atsisakymą grįžti į Lietuvą. Šis bruožas reiškiasi ir tarp kai kurių grįžusių. Kitas šios grupės kraštutinumas – labai aktyvus Lietuvos gyvenimo stebėjimas ir arši kritika per atstumą.
4. Lūkuriuojantys ir sveriantys. Labiausiai būdinga paskutinės bangos išvykėliams. Kartais turi daugiau nuoskaudų negu kritikos. Domisi konkrečiais rūpimais dalykais, pavyzdžiui, socialinėmis garantijomis, seka ekonominę padėtį.
5. Gana nutolę nuo Lietuvos kažkelintos kartos lietuviai arba kiti asmenys turintys informacinių, kartais utilitarinių poreikių Lietuvoje (pavyzdžiui pilietybė). Dažnai mokslininkai humanitarai, ieškantys šaltinių ir kontaktų, turistai, verslininkai. Tarp jų yra nemažai laiko praleidusių ir gyvenančių Lietuvoje.
Reikėtų akcentuoti, kad pirmų keturių, o nemaža dalimi ir penktos grupės nariai vien kreipimosi į Informacijos centrą faktu demonstruoja apie tiesiogiai ar užslėptai turimą tam tikro laipsnio pozityvią nuostatą ar ryšio poreikį. Jų visų predispozicijose esama pakankamai stipraus ryšio su Lietuva ir daugiau ar mažiau artikuliuoto, kartais maskuojamo siekio jaustis integruotam į lietuvišką diskursą ir kontekstualizuotis vienoje ar keliose lietuviško gyvenimo plotmėse.
Kaip užsienio lietuviai mato save Lietuvos veidrodyje? Dažniausiai niūriomis spalvomis. Tam pasitarnavo daugelis dalykų, pradedant pirmąja Pilietybės įstatymo redakcija, užgynusia jiems teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę apskritai, o pastaruoju metu Konstitucinio teismo sprendimais, atsisakant įteisinti dvigubą pilietybę. Nežiūrint aukščiausių valdžios ešelonų ne kartą deklaruoto solidarumo ir palankumo išeivijai, nemaža nuskambėjo nepalankių pareiškimų jos adresu – „intelektualinės prostitutės“, „išeivija Lietuvai nieko nedavė“, „tik turtų susigriebt čia atvažiuoja“ ir pan. Realiame gyvenime Informacijos centro klientai kartais teigdavo, kad jie įsitikinę, jog egzistuoja slaptos instrukcijos valdininkams, kaip juos segreguoti nuo visuomeninio gyvenimo Lietuvoje. Tai buvusi mokesčių politika, lengvatos pensininkams, bendra laikysena jų atžvilgiu institucijose, diskriminuojantis santykis.
Negatyvizmą grįžimo ar persikėlimo į Lietuvą požiūriu Informacijos centro interesantai aiškina įprastinėmis priežastimis – ekonominis lygis, gyvenimo kokybės standartai, tarpasmeninių santykių kultūra, sovietinio palikimo deformacijos, provincialumas, korupcija, čionykščių neigiamas požiūris į užsieniečius ir jų iniciatyvas, demokratijos, žmogaus teisių įgyvendinimo stygius.
Kardinaliausia kritika, išsakyta tik nedaugelio drąsesnių įstaigos klientų, bet daugiau girdėta per susitikimus su bendruomenėmis ir neformalius pokalbius – taip ir neįvykdytos arba su didelėm išlygom vykdomos rinkos ekonomikos reformos ūkio, medicinos, švietimo srityse ir kt. Nemaža dalis užsienio lietuvių laiko, kad tai išlikusiųjų „buvusiųjų“ valdymo padarinys, ir jie nenorį grįžti į „tą bolševikinį“ kraštą. Kaip rašoma „Amerikos lietuvio“ gruodžio 15 dienos komentare straipsniui „Grįžti ar negrįžti... O gal tiesiog spjauti į trispalvę?“:
Grįžimas būtinas ir privalomas. Tik... Reikia neužmiršti, kad sovietinė sistema pridirbo ne tik Lietuvos gyventojų sąmonėse, bet ir išeivių. Tik išeiviams, kurių papildomas ramstis buvo laisvas ir demokratinis pasaulis- lengviau; jie buvo mažiau pažeisti. Reikia neužmiršti, kad sovietų kolaborantai su LKP/ LDDP/ LSDP priešakyje laikinai neutralizavo tautą ir tuo tarpu lobsta jos sąskaita ir ją naikina.
Visa išeivija privalo paprasčiausiai suvokti realybę, susivienyti( būdami skirtingų požiūrių į tobulėjimo metodus) ir grįžti į Lietuvą dirbti Jos labui, bet ne dirbti Ja besinaudojantiems. Kur tai matyta, kad praėjus 18 nepriklausomybės metų LRS tebesėdi LKP/ KGB buvę/ esami nariai, KT tebedirba asmenys sovietmečiu kūrė naikinimo metodikas Lietuvos patriotų neutralizavimui, šalies istoriniams ar ekonominiams institutams tebevadovauja prosovietiniai kolaborantiniai „elitai“; LT televizijų pagrindiniai arkliukai - tik pramogos; LGGRTC-as ir jo buvusi gen. direktorė tik tuščiažodžiauja ir tebeslepia KPSS nusikaltimų vykdytojus ir jų metodikas, taikytas Lietuvoje, o faktus apie vykdytus nusikaltimus panaudoja tik tiek, kiek tai neprieštarauja kolaborantinės sistemos egzistavimui; kur tai matyta, kad iki šios dienos taikomos žiaurios atviros ir užslėptos ekonominės sankcijos žiniasklaidai, bandančiai vykdyti švietėjišką veiklą tautoje - turiu omenyje XXIamžius ir www.slaptai.lt; na ir kita pusė - remiami Lietuvos dienraščiai, kurie priklauso kolaborantinei sistemai ir dangsto jų nusikaltimus (čia veda Lrytas, Kauno diena ir kiti ); partizanų vaikai eliminuojami iš verslo; prieš partizanus ir jų šeimų narius tebevykdomi nusikaltimai; advokatams draudžiama juos ginti; politkalinių ir tremtinių sąjunga po šiai dienai neturi savo teises ginančių advokatų....
Problemų daug, nes SSSR kolaborantinė sistema tebedirba apsijungusi, nes juos vienija viena svarbi priežastis - bendrai daryti nusikaltimai Lietuvai sovietmetyje ir pratęsti po 1990 metų... Taip kad grįžti senai reikėjo ir reikia- bet ne pavieniui, ne egoistiškai nusiteikus, bet kilniu tikslu, vardan Lietuvos...Šiandien aktyviai tebeveikianti SSSR/LTSR kolaborantinė sistema tai įvardina naivumu, nepragmatiškumu, nerealumu - vienu žodžiu tam daromos didelės ir plataus mąsto kliūtys.
Tai gana paplitęs požiūris į esamą padėtį Lietuvoje tarp užsienio lietuvių ir jis diskutuojamas spaudoje, parapijose, privačiai. Dominuoja tarp „atrabangių“, bet turi nemažai pritariančių ir tarp „trečiabangininkų“.