Po trejų metų studijų Londono universitete grįžusi į Tėvynę ir nusprendusi tęsti studijas Vilniaus universiteto Tarptautinių studijų ir politikos mokslų institute ji gilinosi į tai, kas seniai rūpėjo – emigracijos tematiką Lietuvos žiniasklaidoje bei viešąją nuomonę šiuo klausimu.
– Koks yra, jei apskritai yra, žiniasklaidos vertybinis nusistatymas ar pozicija emigracijos ir emigrantų klausimu?
– Skaitant įvairiausius straipsnius susidaro įspūdis, kad žiniasklaida neturi konkretaus (teigiamo arba neigiamo) požiūrio į emigraciją – dalis nusako skaičius ir procentus, gautus iš Statistikos departamento ar Tarptautinės migracijos organizacijos, ar pristato naujausius tyrimus, kita dalis – perpasakoja emigrantų istorijas, pristato jų bendruomenines ar individualias veiklas.
Kaip rodo tyrimai, žiniasklaidą šiandien galime vadinti ne tik „ketvirtąja valdžia“, bet ir savotiška verslo rūšimi, besirūpinančia savo reitingais, populiarumu, įtaka ir negalvojančia apie galimas socialines pasekmes. Toks komercinis žiniasklaidos interesas neretai nusveria jos pilietines –visuomenės nuomonės formuotojos – funkcijas.
Dažnai žurnalistai pamiršta, kad savo rankose turi galingą socialinį ginklą, galintį palengvinti politikų ir pačių piliečių komunikaciją bei jų požiūrį į valstybę. Žinoma, nebūtina, kad žiniasklaida vykdytų valdžios paliepimus ir jai besąlygiškai paklustų, tačiau būtina įvertinti dialogo su visuomene (ypač jei didelė jos dalis yra svetur) užmezgimo svarbą naudojantis masinės informacijos priemonėmis.
– Koks Lietuvos žiniasklaidoje vyraujantis emigracijos diskursas?
– Ar emigracija ir emigrantai išties kelia vien neigiamas emocijas? O galbūt tai tik žiniasklaidos sukurtas įspūdis? Arba pačios auditorijos išsigalvojimas – mat neigiami dalykai įstringa atmintin labiau nei teigiami ar neutralūs.
Išties, emigracijos vertinimai, atsispindintys žiniasklaidoje ir žmonių apklausose, paradoksaliai skiriasi. Kaip rodo buvusio Tautinių mažumų ir išeivijos instituto užsakymu 2008-aisiais atliktas tyrimas, dauguma Lietuvoje gyvenančių žmonių palankiai vertina važiuojančius dirbti į užsienį (net 74 proc.), tačiau net 81 proc. užsienio lietuvių mano, kad Lietuvos visuomenėje dominuoja neigiamas požiūris į emigravusiuosius.
Net 30 proc. apklaustų užsienio lietuvių bendruomenių narių mano, kad per pastaruosius 3–5 metus šis požiūris į emigrantus iš Lietuvos dar pablogėjo. Ši tendencija pasitvirtino ir mano pačios atliktame kokybiniame Lietuvos ir užsienio lietuvių tyrime – net 80 proc. apklaustųjų emigraciją vertina teigiamai. Nepaisant to, net 84 proc. apklaustųjų mano, kad šiuo metu Lietuvoje vyrauja neigiamas požiūris į emigravusius tautiečius: tokią nuomonę išreiškė 52 proc. Lietuvos ir 48 proc. užsienio lietuvių.
Kaip matome, paklausti, kaip vertina pačią emigraciją ir emigrantus, žmonės išreiškia teigiamas nuostatas (tai yra natūralu žinant dabartinius emigracijos mastus), tačiau atsakydami į klausimą kaip, jų manymu, visuomenėje vertinami išvykusieji, respondentai įsitikinę, kad šiuo metu Lietuvoje vyrauja neigiamos asociacijos, susijusios su emigrantais. Išanalizavusi atliktus tyrimus drįstu teigti, kad tokį paradoksalų jų manymą gali lemti su emigrantais susijusios žinios, šiuo metu skleidžiamos lietuviškoje žiniasklaidoje.
– Kaip informacijos priemonėse yra pateikiama ir vartojama pati emigracijos sąvoka ir kokius įvaizdžius tokios sąvokos formuoja?
Emigracijos kontekstai šiandieninėje žiniasklaidoje skyla į dvi dalis: neutralų arba teigiamą kalbant apie senuosius išeivius bei neigiamą – pristatant naujuosius, šių dienų emigrantus. Taip pat pastebėjau, kad emigracija yra dažnai politizuojama – pirmiausia kaip neigiamas reiškinys, tam tikras blogis, kurį reikia vienaip ar kitaip mažinti, mėginti jo išvengti. Įvairūs tyrimai padėjo man išskirti kelis žiniasklaidos formuojamus emigrantų portretus: emigranto nusikaltėlio, emigranto hedonisto, neatsakingo, savo šeima nesirūpinančio emigranto bei nutautėjusio ir susvetimėjusio emigranto.
Mano manymu, tokie emigrantus apibrėžiantys įvaizdžiai turi įtakos socialinės įtampos tarp Lietuvos ir užsienio lietuvių susidarymui bei pastarųjų savęs vertinimui, ir tai, savo ruožtu, paaiškintų emigrantų nuomonę, jog Lietuvos visuomenėje dominuoja neigiamas požiūris į juos.
– Kokias tendencijas atskleidė straipsnių apie emigrantus antraščių lyginimas? Kokie pastebėti kiekybiniai pokyčiai ir kaip juos galima aiškinti?
– Norėdama išsamiau ištyrinėti pastarųjų penkerių metų žiniasklaidos diskursą emigracijos ir emigrantų tema, analizavau 2005–2010 metais trijuose internetiniuose portaluose („Delfi.lt“, „Lrytas.lt“ ir „Bernardinai.lt“) pasirodžiusias antraštes šia tema bei suskirsčiau jas į dvi kategorijas: teigiamo ir neigiamo pobūdžio.
Atlikus kiekybinį jų tyrimą paaiškėjo, kad straipsnių, susijusių su emigracijos ir emigrantų tematika, kasmet, su nedideliais svyravimais, daugėjo, o po 2008-ųjų dviejuose skaitomiausiuose portaluose – „Delfi.lt“ ir „Lrytas.lt“– matomas ženklus straipsnių, susijusių su emigracijos ir emigrantų temomis, sumažėjimas. Tokį ryškų publikacijų sumažėjimą būtų galima sieti su ekonominės padėties stabilumu bei sąlyginiu emigracijos sumažėjimu 2008 metais (remiantis Statistikos departamento duomenimis, 2007 m. iš Lietuvos išvyko 26,5 tūkst. gyventojų, o 2008 m. šis skaičius sumažėjo iki 23,7 tūkst. gyventojų ir buvo mažiausias per visą laikotarpį nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m.).
2010-ųjų sausio–spalio laikotarpiu, kaip ir buvo galima tikėtis, vis dar esant sunkiai ekonominei padėčiai šalyje ir dar labiau išaugus emigracijai, publikacijų skaičius vėl išaugo: „Delfi.lt“ per šį laikotarpį paskelbė 174 straipsnius, „Lrytas.lt“ 104, o „Bernardinai.lt“ 39 (svarbu pažymėti, kad pastarasis portalas 2010 metų tiriamuoju laikotarpiu paskelbė daugiausia straipsnių per pastaruosius penkerius metus).
– O kokį vaizdą sudaro kokybiniai antraščių lyginimai?
– Nors negalima teigti, kad Lietuvos žiniasklaida ir konkrečiai internetiniai portalai publikuoja vien neigiamas žinutes apie emigraciją ir emigrantus, atlikti tyrimai rodo, jog per pastaruosius dvejus metus (2009–2010 m.) tokių straipsnių dalis bendrame publikacijų skaičiuje išaugo. Ši tendencija gali būti susijusi su pasauline ekonomine krize, apėmusia Lietuvą 2008 metų pabaigoje, ir dėl jos išaugusiais emigracijos srautais (pasak Lietuvos Statistikos departamento, 2009 m. emigracija išaugo 1,5 karto, palyginti su 2008 m., ir siekė 34,7 tūkst.). Negatyvių straipsnių padaugėjimas taip pat gali būti sąlygotas įstatymo nustatytos prievolės nuolatiniams šalies gyventojams mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas (PSD), dėl kurių emigrantai, masiškai deklaruodami išvykimą, buvo ypač nepatenkinti.
– Apie ką daugiausia rašė, kokias temas gvildeno tirtuoju laikotarpiu tie trys naujienų portalai?
– Išskirčiau keletą temų, kuriomis rašė beveik visi trys portalai: emigravusių tėvų paliktų vaikų istorijos, darbo paieškos sunkumai emigravus, išvykusiųjų sėkmės istorijos (nepagailint ironijos), konsulinė informacija (susijusi su dokumentų išdavimu, tvarkos pasikeitimais, bendrąja informacija), grįžti nesirengiančių tėvynainių pamąstymai apie sunkią mūsų šalies padėtį, statistinė informacija (ji dažniausia nesiremia Statistikos departamento ar TMO duomenimis, o yra atlikta rinkos tyrimų grupių ar net pačių portalų) bei informaciniai pranešimai (apie įvykusius renginius, projektus, nelaimes).
– Kokia takoskyra pastebima lyginant antraštes, žurnalistų pasisakymus bei svetur ir Lietuvoje gyvenančių žmonių apklausą? Kur pastebimi ryškiausi prasilenkimai?
– Trys mano pačios atlikti tyrimai parodė, kad emigraciją žmonės iš esmės vertina teigiamai, tačiau yra įsitikinę, kad šiuo metu Lietuvos visuomenėje vyrauja neigiamas požiūris į emigravusiuosius.
Pasak žurnalistų, žiniasklaida, nors ir daro didelę įtaką žmonių nuomonės apie įvairius socialinius reiškinius formavimuisi, nėra esminis veiksnys, kuriuo remdamiesi žmonės susikuria nuomonę apie emigraciją ir emigrantus. Taip pat, jų teigimu, žurnalistai visomis išgalėmis stengiasi parodyti kuo platesnį, įvairesnį su emigracija susijusį vaizdą.
Šie žurnalistų vertinimai skiriasi nuo apklaustųjų užsienio ir Lietuvos lietuvių vertinimų: didžioji dauguma jų mano, kad lietuviškoje žiniasklaidoje vyrauja išskirtinai neigiamas su emigracija ir emigrantais susijusių žinių srautas ir kad žiniasklaida, pasak jų, daro esminę įtaką piliečių nuomonės apie emigraciją ir emigrantus formavimuisi.
– Pradėdama gilintis į šią temą turbūt turėjote vienokią ar kitokią nuomonę apie esamą situaciją. Ar ta nuomonė dabar pasikeitė?
– Būtent nuolatiniai straipsniai mūsų žiniasklaidoje apie ką nors nužudžiusius, pavogusius ar kitaip svetur nusikaltusius mūsų šalies emigrantus paskatino mane pradėti šį tyrimą. Trejus metus studijavau Jungtinėje Karalystėje, Londone – mieste, iš kurio mūsų ausis dažnai pasiekia žinios apie jame gyvenančius lietuvius. Žinodama, jog tarp išvykusiųjų į šią šalį yra daugybė gabių, talentingų ir mūsų šalį garsinančių žmonių, negalėjau suvokti, kodėl kone kasdien atsivertusi internetinės spaudos emigrantams skirtas skiltis turiu išvysti žodžius „nužudė“, „papjovė“, „apvogė“. Būtent todėl nusprendžiau atlikti nuodugnų tyrimą ir įsitikinti, kokią įtaką visuomenės nuomonei gali daryti žiniasklaida, nuolat publikuodama tokio pobūdžio straipsnius.
Išanalizavusi jau anksčiau atliktus tyrimus (beje, jų išties labai mažai) ir atlikusi antraščių tyrimus, žurnalistų bei užsienio ir Lietuvos lietuvių apklausas, pastebėjau, kad piliečiai, šiandien vertindami emigraciją ir pačius emigrantus, dažnai atsižvelgia į kitus ne ką mažiau jiems svarbius dalykus: net 69 proc. apklaustųjų Lietuvos lietuvių emigraciją vertina remdamiesi asmeniniais ryšiais. Juolab žiniasklaidoje pateikti pranešimai, nors ir neigiami, ne visada įtikina skaitytojus, nes tik 16 proc. mano atliktos apklausos dalyvių teigė pasitikintys žiniasklaidos teikiama informacija apie emigraciją ir emigrantus. Taigi, panašu, jog žiniasklaidos formuojami emigracijos diskursai labiau paveikia pačius emigrantus, kurių dauguma apie emigraciją sužino iš Lietuvos žiniasklaidos.
Tokios išvados verčia manyti, kad formuojamas žiniasklaidos diskursas nedaro esminės įtakos viešajai nuomonei apie emigraciją ir emigrantus, o greičiau smarkiai paveikia išvykusiųjų nuostatas apie juos pačius ir verčia vadovautis įsitikinimais, kad Lietuvoje apie užsienio lietuvius vyrauja neigiamas požiūris.
Šis tyrimas dar kartą patvirtino, jog tam, kad emigracijos „problemą“ galėtume paversti emigracijos „privalumais“, turime turėti tokį aiškiai išreikštą vieningą požiūrį: pats emigracijos procesas nėra neigiamas reiškinys ir, nepaisant iškylančių sunkumų, galime jį paversti galimybe visai Lietuvai.