Jos svajonė – muzika. O kol siekia alternatyvios muzikos aukštumų, ji prasitaria visai gerai gyvenanti ir be pastovaus atlyginimo.
Kartu su gerbėjais svaigintis nenorėjo
Berlyne Raminta groja saksofonu, muša net ne kiekvienam muzikantui matytus būgnelius ir dainuoja. Jau dešimt metų užsienyje praleidusi lietuvė sako niekada nedaranti to, kas jai ne prie širdies – nesvarbu, kiek už tai moka. Ji ne kartą turėjo galimybę užsidirbti, bet beveik visas progas tyčia praleido.
„Berlyne nesu dėl to, kad užsidirbčiau daug pinigų, kad praturtėčiau ir susikraučiau lobius. Tokių iliuzijų nebuvo nei pradžioj, nei dabar, nes man atrodo, kad tai neįdomu. Man svarbiausia, kad kartu su žmonėmis galėčiau džiaugtis tuo, ką darau“, - sako emigrantė, pridurianti, kad į Berlyną išvyko tikrai ne dėl pinigų.
„Pačioj pradžioj, kai dar gėriau ir kartas nuo karto rūkydavau, tapau didžėja. Buvau DJ Ramo ir iš to gerai užsidirbdavau“, - atvirauja lietuvė, prisimenanti, kad dirbti naktiniuose klubuose ją pastūmėjo pažįstami.
Tačiau darbas jaunimo pasilinksminimo vietose Ramintai greitai įkyrėjo, kadangi kartu su savo gerbėjais ji nenorėjo grimzti į žalingų įpročių liūną: „Aš tiesiog nebegalėjau išlaikyti publikos, kuri girta, apsirūkiusi arba narkotikų prisivalgiusi. Negalėjau pati to nedarydama ją išlaikyti.“
Kartu su trankia muzika, alkoholiu ir kvaišalais kai kurie didžėjai praleidžia ne vieną dešimtmetį, bet viso to neištvėrusi Raminta nutarė pasukti kitu keliu. Galiausiai moteris suprato, kad jai kur kas įdomiau gyvai atliekama muzika.
„Tapau savarankiška muzikante. Taip pat filmavau, fotografavau. Tiesiog gyvenau iš to. Be to, dar kartais padavėja padirbėdavau, valydavau“, - ką veikė toliau, pasakoja lietuvė.
Populiarios muzikos groti nenori
Labiausiai lietuvei patiko Berlyne tvyrantis laisvės pojūtis – milijoniniame mieste yra tiek keistuolių, jog neturėdamas pastovaus darbo ir lig trisdešimties ieškodamas savęs, tikrai nieko nenustebinsi. Vokiečiai itin baiminasi fašizmo epitetų, todėl yra net perdėm tolerantiški – kol nevykdai nusikaltimo, niekas nepasakys, kad darai kažką ne taip.
Pamažu Raminta įsisuko į vokišką bohemą. Jos draugai menininkai padėjo rasti užsakymų. Dabar lietuvė – laisvai samdoma muzikantė. Bet vien iš to, ką groja, visiškai išsilaikyti ne visada išeina. Vėlgi – gal ir pavyktų, jei moteris atliktų populiaresnę muziką, o ne mažai kam suprantamą alternatyvią.
Tūkstančiai individualių atlikėjų ir muzikos grupių Vokietijoje kovoja dėl vietos rinkoje. Taigi prasimušti nacionaliniu mastu naujokui sunkiai pavyksta, o tuo labiau susikrauti milijonus. „Aš ne tas žmogus, kuris duotų skelbimą į laikraštį ir save pardavinėtų”, – paaiškina saksofonininkė.
Raminta, atsisakiusi linksmų populiarių melodijų, spjauna į šių dienų materializmą. Muzikantė įsitikinusi, kad yra vertybių, kurios daug svarbesnės už pinigus. 34-erių moteris iki šiol gyvena su kambarioke, o didžiausias ir vienintelis jos turtas – saksofonas. „Milijonai žmonių visame pasaulyje dešimtmečius dirba, kad gautų pinigų, o paskui net nežino, kam jiems viso to reikia”, - sako muzikantė.
Pašalpa žymiai didesnė nei Lietuvoje
Dauguma žmonių siekia stabilumo, o Raminta jau priprato nežinoti, kaip gyvens po mėnesio, o kartais – net rytoj. Kai kada koncertų išvis nebūna, o kartais ji vos spėja suktis.
Vis dėlto moteris neturi stabilios koncertų kainos: jis gali kainuoti tiek 50, tiek 300 eurų. Apskritai, jos žodžiais tariant, Berlyne pragyvenimui užtenka 900 – 1000 eurų mėnesiui.
Raminta net nesitiki, kad kada nors gyvens turtingiau. O jei ir praturtėtų, net nežinotų, kur tuos pinigus dėti. Moters poreikiai labai nedideli. Kita vertus, jai teko labai pasistengti, kad gautų pašalpą. Lietuvė norėjo išmokti masažuoti, tačiau pati susimokėti už mokslus ir dargi bestudijuojant išgyventi niekaip nesugebėtų. Todėl Vokietija ją iki šiol remia. Ir daug dosniau nei galima įsivaizduoti.
„Vokietijoje socialinė parama daug geresnė negu Lietuvoj. (...) Sumokama už butą ir dar maždaug 300 eurų pragyvenimui (duodama – red. past.). Nepalyginsi su lietuviška parama. Už tiek pinigų atostogų neturėsi, bet pragyvent galima puikiai“, - atskleidžia Raminta.
Šiandien lietuvė – tikra havajietiško masažo meistrė. Ji teigia, kad nors vienas masažas, trunkantis pusantros valandos, kainuoja 85 eurus, tačiau vien tik iš to moteris gyventi nenori – kur kas svarbiau muzika. „Turiu pastovių klientų, bet kol kas nenoriu tuo labai intensyviai užsiimti – tik savaitgaliais. Tai apsimoka labiau už muziką, bet tikrai žinau, kad muzikos niekada nepaliksiu, nes ji mane lydi nuo vaikystės“, - tikina moteris.
Berlyne nepavyksta rasti vyrą
Laidos herojai nereikia ne tik pinigų, bet ir vyrų. Bent jau tokių, kokius lig šiol buvo sutikusi. Ji keletą metų artimai bendravo su vienu vokiečiu. Tačiau lietuvei supratus, kad materialios vertybės jam svarbesnės už tyrus jausmus, bendravimas baigėsi. Ramintai pasirodė, kad jos draugui mašinos ir motociklai būdavo svarbesni net už ją pačią.
Po išsiskyrimo su vokiečiu jauna moteris draugavo su imigrantu iš Kinijos, bet, kaip užkeikta, draugystė ir vėl buvo laikina. „Berlyne susirasti vaikiną arba vyrą trumpam labai lengva, bet žmogų rimtiems santykiams man yra labai sunku susirasti”, - atvirauja lietuvė.
Kita vertus, susirasti vyrą trukdo ir apie rytų europietes sukurti stereotipai. Manoma, kad lietuvės, lenkės ar, pavyzdžiui, čekės yra lengvai prieinamos. „Buvo toks įvykis taksi. Taksistas pasakė tiesiog taip: jūs, moterys iš Rytų Europos, esate labai gražios ir man labai norėtųsi, kad mane aplankytum – netgi sumokėt galėčiau. Sėdėjau ir nesupratau. Taksi nesitikėjau tokių dalykų išgirsti. Tada pasakiau, kad ne visos rytų europietės parsiduoda ir laksto pas pirmus sutiktus žmones. Tai yra įžeidimas”, - teigia emigrantė.
Vis dėlto Raminta neturi nieko, apie ką svajoja milijonai žmonių visame pasaulyje. Ji vis dar netekėjusi, neturi pinigų automobiliui, o ką jau kalbėti apie butą. „Kiekvienam laimė kitokia, bet ne kiekvienas išdrįsta jos siekti”, - sako lietuvė.
Kaip bebūtų, moteris džiaugiasi, kad pagaliau artimieji dėl emigracijos jos nekritikuoja: „Anksčiau sakydavo taip: kur tu važiuoji, ką tu ten veiksi, kaip tu ten išgyvensi? Aš buvau revoliucionierė. O dabar, po finansinės krizės, visi artimieji sako: gerai, kad išvažiavai.”
Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19.30 per LRT televiziją.