– Vos išgirdus jūsų pavardę atmintyje suskamba tos garsiosios dainos žodžiai: „Grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido...“ Dabar jums ir vėl tenka dainuoti šią dainą, kai tik pasirodote viešumoje. Ar ji jums dar neatsibodo?
– Kažkada ši daina buvo jau pabodusi – juk dainuodavau ją po kelis kartus per dieną. Be to, buvau sukūręs daug dainų, kurios atrodė gal net vertesnės už „Į Lietuvą“. Tačiau dabar žiūriu į šią dainą kitaip, nes ji išlaikė laiko egzaminą. O „papuošta“ senais vaizdo kadrais, ši daina, atrodo, ir skamba kitaip.
– Kaip manote, ar šiandien toji daina klausytojui kelia tokius pačius jausmus kaip ir anais laikais?
– Manau, kad šiais laikais dainą „Į Lietuvą“ klausytojai priima kiek kitaip. Jai suskambus prasiveržia savotiška jaunystės nostalgija – juk mes visi, nepriklausomai nuo dabartinio amžiaus (išskyrus tuos, kurie tada buvo dar negimę), buvome mažiausiai dvidešimt metų jaunesni. Žinoma, ši daina dabar skamba ir kaip emigrantų himnas. Juokauju... Tačiau ne vienas žmogus yra pastebėjęs, jog dainos žodžiai šiuo laikotarpiu „limpa“ prie emigracijos temos ir problemų.
– Ar dar prisimenate aplinkybes, kuriomis gimė toji tautinę sąmonę žadinusi daina?
– Prisimenu. Svečiavausi pas draugą, šiuo metu gyvenantį JAV. Jis man parodė eilėraštį ir pasakė, kad tai tikrai panašu į dainas, kurias aš kuriu. Tai buvo Kęstučio Genio eilėraštis. Aš čia pat prisėdau prie pianino, ir per penkiolika minučių man pasidarė aišku, kaip ši daina skambės. Vėliau gimė mintis dainos pabaigoje įrašyti vaikišką balsą. Na, o traukinio garsus įžangoje įrašiau prie geležinkelio, eidamas į įrašų studiją. Viskas gimė akimirksniu... Dainos įrašą daviau paklausyti poetui K. Geniui. Jam labai patiko, ir jis man padovanojo savo eilėraščių knygelę. Paskaitęs jo eiles, radau dar porą puikių eilėraščių, iš kurių taip pat gimė dainos.
– Anuomet tautos dainiumi labiau norėjote būti dėl populiarumo ar išties dainavote tai, kas jums gulėjo ant širdies?
– Kurdamas, įrašinėdamas ir dainuodamas savo dainas aš negalvojau būti jokiu tautos dainiumi. Vienos patriotinės dainos buvo sukurtos pagal mano žodžius, kitos – pagal kitų poetų. Tačiau tai, ką dariau, mane tikrai jaudino ir, turiu pasakyti, tebejaudina ir dabar, nes tai – išties gražūs jausmai. Iš tikrųjų ne visos mano dainos yra patriotinės. Tik, matyt, tada joms atsirasti buvo tinkamas laikas ir tinkama vieta.
– Ne vienam jūsų gerbėjui pasirodė keista, kad gilius patriotinius jausmus žadinęs dainius pats paliko savo tėvynę pirmaisiais nepriklausomybės metais. Kodėl nusprendėte išvažiuoti?
– Mano išvažiavimas niekaip nebuvo susijęs su meile ar nemeile tėvynei. Tai buvo nepavykusio mano buvusios žmonos ir mano verslo rezultatas. Tais laikais mus tiesiog prismaugė duoklės ir reketas. Manau, kad dažniausiai žmonės emigruoja negalėdami ar nenorėdami prisitaikyti prie pasikeitusios padėties savo šalyje. Mano atveju, ko gero, buvo ir viena, ir kita.
– Ar Amerika, kurią iki tol buvote regėjęs gastroliuodamas su savo grupe „Medus“, labai skyrėsi nuo tos, į kurią pasišovėte įleisti savo šaknis?
– Dar iki emigracijos buvau girdėjęs iš Vytauto Kernagio tokį anekdotą: „Pasimirė žmogelis, nukeliavo į dangų, o ten velnias jo klausia: „Gal norėtum ekskursijos į pragarą?“ „Kodėl gi ne?“ – atsako tas. Nukeliavo į pragarą, o ten – aplink gražios moterys, vynas, linksmybės. „Gal norėtum čia nuolat gyventi?“ – pasiūlė velnias. Žmogelis sutiko, grįžęs į dangų pasiėmė savo daiktus ir nukeliavo atgal į pragarą. O sugrįžusį jį įmetė tiesiai į smalos katilą. „Apgavai, kipše“, – šaukė jis, išniręs iš smalos. O velnias jam atrėžė: „Skirk turizmą nuo emigracijos!“
Taigi aš žinojau, kad ten manęs lauks ne tik fasadinė Amerikos pusė, kurią matydavau gastrolių metu. Buvau tam morališkai nusiteikęs. Dirbau kartais po dvidešimt valandų per parą. Tačiau tikrai nebuvo blogai, net ir iš pradžių. JAV – labai svetinga šalis visiems. Taip bent jau buvo iki 2001 metų rugsėjo 11-osios...
– Kokius darbus jums teko dirbti per tą emigracijoje išgyventą laikotarpį?
– Jeigu esi darbštus ir neatvykai kitų mokyti, kaip jiems reikia gyventi, JAV tau bus gerai. Žinoma, iš pradžių reikia, kad tave aplinkiniai pažintų ir įvertintų. Jei domiesi tos šalies kultūra, mokaisi kalbos, esi dėmesingas kitiems, mandagus – tapsi savas, nepriklausomai nuo savo tautybės. Man iš pat pradžių teko lakuoti prekybos centrų ir ligoninių vinilo grindis, valyti ir dirbti kitokius panašius darbus. Vėliau tapau lyg ir brigadininku, man buvo pavaldūs šeši ar septyni darbininkai.
– Ar Amerikoje dirbote tuos darbus, kurių buvote išmokęs Lietuvoje, ar teko mokytis ir naujų dalykų?
– Lietuvoje iš esmės nebuvau dirbęs jokio fizinio darbo, išskyrus koncertinės aparatūros nešiojimą. Todėl iš pradžių visai lengva nebuvo. Vėliau prisiminiau savo seną pomėgį – medžio darbus. Įsidarbinau nedidelėje turkų įmonėje, kuri importuodavo nedažytus ir nelakuotus baldus. Mano darbas buvo paversti juos „antikiniais“ baldais. Tačiau tai nebuvo kažkokia apgavystė – klientai puikiai žinojo, kad tai nauji baldai, bet jiems tiesiog patikdavo toks stilius. Teko nusipirkti daug storų knygų, studijuoti. Pakankamai apsišvietęs šioje srityje, net pasiūliau savo darbdaviams nemažai pažangių technologijų, kurių iki tol jie nenaudojo. Po metų jau įkūriau savo baldų restauravimo dirbtuvę. Dar po poros ėmiausi kitokios veiklos – sėdau prie vilkiko vairo ir aštuonerius metus perkrausčiau žmones visose Amerikos valstijose. Užtat pamačiau gražiausias Amerikos vietas. Na, ir pastaruosius ketverius metus remontuodavau namus ir butus. Visų šių darbų išmokau Amerikoje.
– Ar Amerikoje buvo lengva prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių? Juk Lietuvoje jums plojo tūkstančiai žmonių su ašaromis akyse, o ten buvote tik geresnio gyvenimo beieškantis atvykėlis...
– Prisitaikyti buvo nesunku, nes daug metų kūrybos srityje buvo štilis, neturėjau ką pasakyti. Tapo sunku tada, kai jau buvau sukūręs savo naująjį albumą, suprogramavęs savo būsimiesiems koncertams apšvietimą ir t. t. Tada sieloje aš jau buvau nebe statybininkas, nors tą darbą dar reikėjo dirbti likusius kelis mėnesius. Štai tada laikas ir prailgo!
– Dažnai tekdavo Amerikoje paimti į rankas gitarą?
– Gitara buvo su manimi. Šiek tiek brazdindavau ja apie porą metų nuo atvykimo, vėliau gitaros neturėjau gal dešimt metų. Ir tik pradėjęs vėl kurti dainas – gal prieš penkerius metus – vėl nusipirkau gitarą.
– Ar dar liko Amerikoje tokių dalykų, prie kurių taip ir nespėjote priprasti iki pat grįžimo į Lietuvą?
– Atrodo, spėjau priprasti prie visko. Gal nebent išskyrus Arizonos ar Floridos didžiulius karščius vasarą. Turbūt neįmanoma prie to priprasti, nors gyvenau Floridoje daugiau kaip dešimt metų.
– Per tuos Amerikoje praleistus metus nors kartą teko apsilankyti Lietuvoje ir pasidžiaugti, kad jums nereikia kovoti su tais nepritekliais, su kuriais grumiasi jūsų tautiečiai tėvynėje?
– Per beveik septyniolika metų Lietuvoje nebuvau nė karto. Iš pradžių nebuvo už ką važiuoti, vėliau nebuvo laiko. Be to, savo vilkiko negalėjau niekam patikėti. Tačiau kiekvieną dieną skaičiau Lietuvos spaudą ir tikrai nebuvau mintyse atitrūkęs nuo tėvynės. Gal dėl to grįžęs lietuviškai kalbu be jokio akcento.
– Važiuodamas į Ameriką lyg ir buvote nusiteikęs prie muzikos daugiau negrįžti, tačiau dabar jus vėl galima matyti scenoje su gitara rankose...
– Jeigu būčiau atlikėjas, dainuojantis kitų kūrinius, turbūt prie muzikos nebūčiau grįžęs. Būtent kūrybos alkis mane ir grąžino į muzikos pasaulį. Vėl pradėjau kurti dainas ir pajutau, kad be to gyventi jau negalėsiu.
– Ar Amerikoje išgyventa skyrybų drama buvo viena iš priežasčių dingti iš tos šalies, kad viskas greičiau pasimirštų?
– Amerika – gana didelė, ir joje būtų užtekę vietos ir man, ir mano buvusiai žmonai. Tačiau aš dainuoju lietuviškai, ir mano vieta – Lietuvoje. Teko rinktis, ką daryti toliau – muzikuoti ar dažyti. Todėl neapsimetinėsiu sakydamas, kad vien tėvynės meilė mane parginė į Lietuvą. Aš noriu dainuoti ir iš to gyventi. Todėl esu čia.
– Amerikoje liko jūsų buvusi žmona Jūratė, sūnus Andrius. Ar pasigendate jų?
– Andriaus labai pasiilgstu. Gal vėliau, kai jis supras, kas yra kas, mums pavyks bendrauti kitaip.
– Su jumis į Ameriką išvyko ir jūsų sūnus iš pirmosios santuokos Liudvikas, o kartu dainą „Į Lietuvą“ dainavęs Tadas liko Lietuvoje. Ką šiuo metu jie veikia?
– Vyresnysis Tadas groja Kauno muzikiniame teatre ir simfoniniame orkestre kontrabosu. Man grįžus mes koncertuojame kartu, jei tik jo darbas tam netrukdo. Liudvikas, pusmetį prabuvęs JAV, grįžo į Lietuvą, tapo keramiku, gamina labai gražius porcelianinius papuošalus ir bando solinę dainininko karjerą.
– Ar pirmieji įspūdžiai sugrįžus į tėvynę, kurią palieka vis daugiau žmonių, jūsų nenuvylė?
– Man dar sunku daryti tam tikras išvadas. Tačiau Lietuva manęs nešokiravo. Tikriausiai yra daug neišspręstų problemų, kai kurių, matyt, dar ilgai neišspręsime. Visgi matau daug gerų pokyčių šalyje. Man, čia nebuvusiam septyniolika metų, tai labai akivaizdžiai matyti. Lietuvą radau geresnę, nei tikėjausi.
– Kur dabar yra jūsų namai?
– Šiuo metu gyvenu Jonavoje. Kol kas apie namų kūrimą dar negalvoju – reikia kojas apšilti. Be to, aktyviai koncertuoju, todėl dažniau būnu koncertų salėse nei namie.
– Kokie jūsų planai grįžus į Lietuvą?
– Mano planai – koncertuoti, koncertuoti, koncertuoti... Visur – miestuose ir kaimuose. Jau prasidėjęs koncertinis turas yra galutinai suderintas iki gegužės mėnesio. Vėliau kursime kitus planus.
– Esate sakęs, kad meilė – pagrindinis gyvenimo variklis ir be jos gyvenimas išsibalansuoja. Ar jūsų gyvenimas dabar subalansuotas?
– Manau, kad dabar mano gyvenimas subalansuotas labiau nei bet kada anksčiau. Dvasioje – ramybė. Sena svajonė vėl dainuoti – įgyvendinta. Turiu moterį, kurią labai myliu. Ko dar galiu norėti?
– Kaip šiandien jus priima klausytojai?
– Klausytojai priima fantastiškai šiltai! Prieina pabendrauti, paspausti ranką, sveikina sugrįžusį.
– Ar dabartinė jūsų muzika labai skiriasi nuo tos, kuri žadino klausytojų patriotinius jausmus Atgimimo metais?
– Naujos mano dainos, kaip man sakė vienas klausytojas, yra gilesnės. Daugiau dainų – pagal mano tekstus, išsiplėtė dainų tematika. Sunku tiksliai viską nusakyti žodžiais – geriau paklausykite!
– Ar jums šiandien dar ko nors trūksta iki visiškos laimės?
– Gero vaizdo projektoriaus... Juokauju. Jis jau pakeliui pas mane.
– Ką darytumėte kitaip, jeigu turėtumėte galimybę iš naujo pakartoti savo gyvenimą?
– Bandyčiau mane supančius žmones rinktis atsargiau. O šiaip nesigailiu išvykęs į JAV, lygiai kaip ir nesigailiu grįžęs į Lietuvą. Šie sprendimai buvo padiktuoti aplinkybių ir turėjo prasmę.
– Kas turėtų atsitikti, kad apsisukęs vėl iš čia išvažiuotumėte?
– Tai reikštų, kad aš nesugebu pragyventi iš savo mėgstamo darbo. Kol kas tikrai taip nemanau, o šiaip man nedaug reikia...