Čia jautiesi kaip kokioje užmiesčio sodyboje Lietuvoje. Tiesą sakant, apibūdinimas „užmiesčio sodyba“ puikiausiai tinka „Lituanikai“. Jei tiksliau, tai – keliolika sodybų maždaug 50 kilometrų nuo San Paulo – didžiausio Brazilijoje ir trečiojo pasaulyje miesto pagal gyventojų skaičių.
Subūrė noras dažniau susitikti
Lietuviška citadelė įsikūrusi Atibajoje – viename iš daugybės San Paulo priemiesčių. Palyginti su San Paulu, kur oras labai užterštas, ši vietovė yra lyg kalnų kurortas. Neveltui brazilai ją vadina „Mažąja Šveicarija“.
Kiek daugiau kaip prieš trisdešimt metų maždaug 60 lietuvių šeimų nusprendė čia įsigyti tuomet dar nebrangios žemės – kad būtų kur pabėgti nuo didmiesčio erzelio. Ir kad lietuvis su lietuviu artimiau pabendrauti galėtų.
Dabar žvelgiant į pasigėrėtinai sutvarkytą aplinką tegalima įsivaizduoti milžiniškus darbus, kuriuos teko nudirbti naujakuriams. Pakanka vien to, kad dalį įsigytos teritorijos reikėjo tikrąja šio žodžio prasme atsikovoti iš džiunglių. Neretai – vien savomis rankomis. Užtat šiandien „Lituanika“ – ryškus kontrastas, lyginant su pakelėje matomais brazilų būstais. Tiesą sakant, Lietuvoje tokie dažniausiai renčiami tik jei reikia laikinos pašiūrės.
Pamažu „Lituanikoje“ iškilo vasarnamiai, vienas kitas ūkinis pastatas, įrengti svečių namai, baseinas, sutvarkyti tvenkiniai, stovi net mažutė bažnytėlė. „Lituanikos“ šeimininkai vienas per kitą kartoja kunigo Juozapo Šeškevičiaus pavardę. Tai tarsi geroji „Lituanikos“ dvasia. Dabar 85 metų amžiaus kunigas jau silpnokos sveikatos, bet dar, regis, visai neseniai jo būta pilna visur: jis ir sielų išganymu pasirūpindavęs, ir ūkio darbus dirbdavęs, ir įvairiai bendrai veiklai lietuvius suburdavęs.
„Anksčiau čia mes gyvulius augindavome, sūrius spausdavome ir po to mieste parduodavome. Ir kitos veiklos buvo. Dabar atvažiuojame dažniausiai tik pailsėti“, – kalba Janete Zizas, viena iš aktyviausių šios bendruomenės narių.
Į jos pasakojimą įsiterpia šaižus riksmas. „Tai papūgos“, – šypteli Žanetė. O pastebėjusi nuostabą mano veide priduria: „Jų čia daug. Sukasi lizdus namukų pastogėse. Ir kitokių gyvūnų daug. Papūgų, tukanų. Ateina beždžionių, iguanų, bet tik kai tylu. Yra ir gyvačių, bet tų, kurių reikia saugotis, pasitaiko rečiau“.
Visa tai mano ausims, be abejo, skamba gana egzotiškai. O Žanetė meta žvilgsnį į tolį ir tarsi tarp kita ko pastebi, kad aplink dar daug miškų, į kuriuos nėra žengusi žmogaus koja.
Apie lietuvių kalbą – išdidžiai
Tačiau po trumpos apžvalgos, skirtos aplinkinei gamtai ir gyvūnijai, Z.Zizas grįžta prie gyvenimo „Lituanikoje“. Pasak jos, į šią vietą švęsti svarbiausių švenčių – pavyzdžiui, Kalėdų ir Velykų – susirenka apie 300 lietuvių, daugiausia – iš San Paulo ir apylinkių. Žanetė ypač pabrėžia, kad dabar vis daugiau jaunimo kalba lietuviškai.
„Mūsų tėvai ir seneliai džiaugtųsi, matydami, kad lietuvių kalba čia nenyksta“, – pasididžiavimo jaunimu neslepia vidutinio amžiaus moteris. Ji – jau trečiosios kartos Brazilijos lietuvė. Kiek San Paule, o juolab visoje šalyje, yra lietuvių palikuonių – to šiandien tikriausiai jau niekas nebesuskaičiuos.
Beje, egzistuoja savotiška taisyklė, be abejo, su išimtimis: jei „Lituanikoje“ išgirsi vaikiną arba merginą šnekant lietuviškai, žinok, kad jis arba ji praleido bent kelis mėnesius Vokietijoje veikiančioje Vasario 16-osios gimnazijoje. Tokias studijas finansiškai remia Pasaulio lietuvių bendruomenė bei Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas.
O kodėl lietuvių kalbos mokomasi ne Lietuvoje? Tai labai paprasta – todėl, kad Lietuvoje tokia arba panaši mokykla pasaulio lietuviams per beveik du atgautos nepriklausomybės dešimtmečius taip ir neatsirado.
Janete sūnus Andre (arba Andrius – jis sakosi esąs už abu variantus) yra vienas iš tų, kurie po mokslų Vasario 16-osios gimnazijoje maždaug metus pagyveno ir Lietuvoje. Čia jau spėjo apsiprasti, susirado darbą, nuomojosi butą, bet praėjusiųjų metų kovą sugrįžo į San Paulą, nes norėjo baigti studijas universitete. Ir staiga išrėžia: „Ir kvailai padariau, reikėjo likti.“
Tiesą sakant, lieku gerokai nustebintas tokio pareiškimo. Po pauzelės Andre tarsteli lyg aiškindamas: „Lietuvoje gal saulės mažiau. Tas tai taip. Bet žmonės San Paule tikrai bjauresni.“ Tada ilgokai kalbam apie gyvenimo vienur ir kitur ypatumus.
Temą Andre baigia kiek miglota fraze: „Šiaip ar taip, pasaulis yra visur“. O aš lieku beveik įsitikinęs, kad po metų ar dvejų Vilniuje jis įsteigs lietuviškai-brazilišką verslą.
Susipažįstame su nuolat besišypsančiu Paulo Roberto Jurgilu. Šis vidutinio amžiaus, vietoje vargiai nustygstantis vyras – San Paulo magų asociacijos narys. Jo rankose kaipmat atsiranda kortų kaladė, o susibūrusiems aplink žiūrovams telieka aikčioti, nes paaiškėja, kad Paulo „kiaurai mato“ kortas.
Po to jo rankose išnyksta ir vėl atsiranda popierinė servetėlė. Tačiau atvirauti apie mago paslaptis Paulo nenori, o įkalbinėjamas tik šypsosi.
Paklaustas, kodėl ėmėsi triukų, jis kiek netikėtai kalbą paspalvina filosofiška intonacija. „Magija man teikia smagumo. Mes visi turime įvairiausių problemų, ir svarbiausia, kad pats netaptum problema – sau ir kitiems. Juk tuomet pasaulyje bus viena problema daugiau“, – dėsto jis.
Jo optimizmas, sakytum, logiškas. Be jo išlikti San Paulo mėsmalėje tikriausiai būtų sudėtinga. Bene didžiausia gyvenimo šiame didmiestyje problema – didžiulis nedarbas, nuo kurio kenčia maždaug penktadalis San Paulo gyventojų.
Nedarbas lemia ir kitus skaudulius: šimtai tūkstančių žmonių priversti glaustis geriausiu atveju lūšnynuose, blogiausiu – tiesiog gatvėje; mieste didelis nusikalstamumo lygis. Masinė imigracija iš varginesnių Brazilijos regionų ir Pietų Amerikos šalių problemas dar pagilina, nes net ir neradę darbo San Paule, atvykėliai namo dažniausiai vis tiek negrįžta.
Tiesą sakant, kiek netikėta girdėti, kad esama žmonių, nors nedaug, norinčių iš čia bėgti. Akys stabteli ties nokstančiu apelsinmedžiu ir staiga suvokiu, kad dabar – vasario pradžia ir kad čia pavėsyje apie 30 laipsnių šilumos, o Vilnių tikriausiai merkia šlapdriba. „Lituanikos“ gyventojai jau spėjo papasakoti, kad šiuose kraštuose „šalta“ reiškia plius 10, o žemiau temperatūra retai kada nukrinta.
Be abejo, klimatas – tai tik sudėtinė viso paveikslo dalis, ir gal ne pati svarbiausia. Kita vertus, ir „Lituanikos“ lietuviai, ir mes patys, ir tikriausiai nemaža dalis viso pasaulio gyventojų, matyt, norėdami rastų ne vieną priežastį, dėl kurios lyg ir būtų verta ieškoti laimės svetur.
Tačiau apie planus išvažiuoti, o juolab į Lietuvą, kalba tik vienas kitas. Tiesa, jei nesukliudys finansinės ir organizacinės problemos, bent kelis tuzinus San Paulo lietuvių turėtume Lietuvoje sutikti kitąmet, kai šalyje vyks dainų šventė ir daugybė projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ renginių.
Vienas iš būsimųjų svečių – kokių 25 metų vyrukas, su kuriuo tik pasisveikiname „labas“ ir toliau kokį pusvalandį bendraujame angliškai. Jis drąsiai piešia savo „lietuviškus“ planus: atvažiuoti į Vilnių, pakeliauti po Lietuvą ir pasižvalgyti galimybių pradėti verslą.
Abejonių jam apskritai nebūtų, jei ne lietuviška žiema. Ne, jis neturėjo progos jos pajusti, bet pakako to, ką pasakojo Lietuvoje buvę jo draugai. Klausydamas jo staiga pagalvoju, kad sąvoka „aš esu lietuvis“ čia apskritai yra gerokai reliatyvi.
O po to šį reliatyvumą ir pamatau – kai stabteli pro šalį riedantis automobilis ir jį vairuojantis japonas vaikinukas portugališkai persimeta keliais žodžiais su Andre. „Čia irgi lietuvis, jo pavardė Andrijauskas, – sako Andre. – Jo tėvas lietuvis, o mama – japonė.“
Neįprasti lietuvybės niuansai dar kartą atsiveria nugirdus, kad San Paulo Lietuvių jaunimo sąjungos vadovė apskritai neturi nė lašo lietuviško kraujo. Nusiteikiu bendrauti angliškai arba kviestis ispaniškai kalbančią draugę, tačiau akimirksniu iš nuostabos išsproginu akis: Julija ne tik prisistato, bet ir toliau kalba lietuviškai.
Tikslinuosi – gal ką ne taip supratau, gal ne tą merginą užkalbinau. Ne, viskas teisingai. Tikrumo dėlei temperamentingoji mergina užrašo pilną savo vardą: Julia Myeka dos Anjos Ukai. Jos tėvas – japonas, mama – italė.
- Tai tu tikrai čia jaunųjų lietuvių vadovė?
- Tikrai.
- Ir lietuviško kraujo nė lašo?
- Nė lašo.
Klausantis 29-erių metų Julijos („Arba Julytė“, – patikslina ji), nuostaba pamažu slūgsta. Ji gimė, augo ir dabar tebegyvena Vila Zelinoje – San Paulo rajone, kur buvo ir tebėra nemažai lietuvių. Iš pradžių su vienu kitu susipažino. Po to šoko ir dainavo lietuvių bendruomenės meno kolektyvuose.
Prieš kelerius metus išvažiavo į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje ir ten išmoko lietuvių kalbą. Po to net šešis kartus lankėsi Lietuvoje. Vieną kartą – su mama. Tėtis dar nebuvo. Ir staiga – net šiek tiek didžiuodamasi – pareiškia, kad jos antroji kalba – lietuvių.
- Kaip? Antroji užsienio kalba?
- Ne, apskritai antroji, po portugalų. Aš kalbu penkiom užsienio kalbom.
- Ir ne italų, ne japonų?
- Ne, lietuvių.
„Man buvo įdomu, norėjau išmokti. Ir išmokau“. O japonų? „Ne, nesinorėjo. Nežinau, kodėl“. Na, o Lietuva patiko? „Taip, patiko. Bet pirmą kartą buvau per Velykas. Daugiau žiemą nevažiuosiu. Tik vasarą“. Ir šypsosi...
Be abejo, saulė ir šiluma žmogaus charakteriui ir gyvenimo būdui reiškia daug. Štai maža smulkmena. Kaip ir kituose šiltuose kraštuose, Brazilijos jaunimas mėgsta tatuiruotes. Žvelgiant konservatyvesniu žvilgsniu, gali pasirodyti, kad dalis merginų ir vaikinų tatuiruojasi per daug, gal net neskoningai per daug.
Nors mano akis šiuo požiūriu gana neutrali, ji nenorom užkliūva už... lietuviško koplytstulpio ant merginos nugaros. Netikėta – tai jau taip.
Bet tuoj pat pagaunu save: „velnias, gražu juk“. Ir išsyk pradedu atidžiau žvelgti į kitus pirmyn atgal zujančius brazilus-lietuvius. Lietuviškų tatuiruočių kolekcija tuoj pat pasipildo: Vytis ant vaikino peties, Gedimino stulpai ant kojos ir taip toliau. Nė neišdrįstu paklausti – kodėl? Atsakymas peršasi savaime. Tiksliau, du. Visų pirma, tai išties gražu. O antra – akivaizdu, kad simboliai, kurie mums gali atrodyti banalūs Lietuvoje, yra nuoširdžiai gerbiami ir vertinami.
Čia, maždaug 12 tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos.