Vilnijai būdinga tai, kad vienoje vietovėje dažnai įsikūrusios dvi, o kartais ir trys nedidelės mokyklos, kuriose tos pačios mokymo programos dažnai vykdomos skirtingomis kalbomis.
Lyginant Vilniaus rajono moksleivių nuomones apie lietuvių kalbos, gimtosios kalbos mokymo lygį bei įrengimą ir bendrą mokyklos mokymo lygį pagal mokyklų kalbinius tipus išryškėjo, kad žemiausi visose kategorijose - lietuvių moksleivių vertinimai. Aukščiausi vertinimai fiksuoti lenkų-rusų bei rusų mokyklose.
Silpniausiai savo gimtosios kalbos žinias vertina lietuvių mokyklose besimokantys moksleiviai, stipriausiai - rusų mokyklų moksleiviai. „Ypač šis skirtumas išryškėja, vertinant tautiškumo išsaugojimą“, - pažymi tyrėjai.
Populiariausia lenkų mokomoji kalba
Gyventojų apklausos parodė, jog maždaug trečdalis respondentų šeimų vaikų gyvena daugiakalbėje šeimos aplinkoje. Maždaug pusė apklaustų mokinių namuose nekalba lietuviškai.
Lenkiškose mokyklose neformaliai bendraujama tik gimtąja lenkų kalba, formaliai- gimtąja ir valstybine kalbomis.
32 proc. savivaldybės mokyklų mokytojų gimtoji kalba lietuvių, 55 proc. – lenkų, 11 proc. – rusų.
Iš apklaustųjų Vilniaus rajono moksleivių, 90,5 proc. nurodė, kad mokosi ta kalba, kuria nori. Tačiau tikslinėse grupėse mokymosi prieinamumas pagal mokomąsias kalbas vertintas kaip nepakankamas, apribotas.
Prasčiausiai Vilniaus rajone vertinamas ikimokyklinių ugdymo programų prieinamumas, vidurinio ugdymo programų prieinamumas lietuvių ir lenkų kalbomis, suaugusiųjų ugdymo programų prieinamumas lietuvių kalba.
Vilniaus rajono mokyklose 2006-2007 metais lietuvių kalba mokėsi 5486, rusų kalba - 537, lenkų kalba - 5795 mokiniai.
Per pastaruosius 10 metų daugėjo lietuvių mokomąją kalbą pasirenkančių vaikų. Nuo 1996-ųjų tokių mokinių skaičius išaugo 2,3 karto.
Nuo 1991-2000 metų mokinių, besimokančių lenkų kalba, padaugėjo 61 procentu, o 2006metais, lyginant su 2000 metais, sumažėjo 13 proc.
Vaikų, besimokančių rusų kalba, skaičius stipriai mažėjo: nuo 4693 mokinių 1991 metais iki 544 mokinių 2006-aisiais.
Mažiausia vietos - lietuviškose ir trikalbėse mokyklose
Tyrimas atskleidė, jog, priklausomai nuo mokymo kalbos, Vilniaus krašte nevienodas mokyklų aprūpinimas kompiuteriais.
Geriausiai mokomaisiais kompiuteriais aprūpintos rusiškos ir lenkiškos, blogiausiai – santykinai didelės trikalbės mokyklos.
Vidutiniškai rajone vienas kompiuteris tenka 10,2 mokinių. 2006 metais Lietuvoje vienas kompiuteris teko vidutiniškai 11,7 mokinio.
Didžiausias klasių plotas vienam mokiniui tenka tose Vilniaus rajono mokyklose, kuriose mokoma rusų kalba, lenkų kalba, ir dvikalbėse lietuvių-lenkų mokyklose.
Mažiausias klasių plotas vienam mokiniui tenka lietuviškose ir trikalbėse mokyklose. Lietuviškose mokyklose žymiai prasčiau vertintas ir aprūpinimas mokymo priemonėmis.
Mokyklų prieinamumas - pakankamas
Pagal moksleivių nurodytą atstumą nuo namų iki mokyklos, vidutiniškai mažiausiai tenka keliauti rusų mokyklos moksleiviams, o toliausiai lenkų bei lenkų-rusų mokyklos moksleiviams.
Tarp apklaustų Vilniaus rajono moksleivių, 50 proc. į mokyklą eina iki 15 min. 90 proc. iki 40 min. Pasak tyrėjų, tai rodo, kad geografinis mokyklų pasiekiamumas yra geras.
Lenkiškų mokyklų geografinis prieinamumas dažniau vertinamas kaip pakankamas, o lietuvių ir rusų dažniau kaip nepakankamas.
Tarp apklaustų Vilniaus rajono moksleivių, 19 proc. naudojasi vežiojimo paslauga, tačiau ketvirtadalis yra ja nepatenkinti dėl nepatogaus tvarkaraščio, perpildytų autobusiukų.
Tyrimą „Mokymosi prieinamumas Vilniaus rajono gyventojams“ inicijavo trišalė darbo koordinavimo grupė, kurią sudaro Vilniaus rajono savivaldybės administracija, Vilniaus apskrities viršininko administracija bei Švietimo ir mokslo ministerija.
Studijos autoriai - Kauno technologijos universiteto Sociologijos katedros profesorius Gediminas Merkys, Aistė Balžekienė, Audronė Telešienė, doktorantė Audronė Lapėnienė ir Žemyna Pauliukaitė, taip pat Šiaulių universiteto Socialinių tyrimų centro mokslo darbuotojas Sigitas Balčiūnas.