Ar Gariūnuose prekiaujančius smulkiuosius verslininkus į Lenkiją vežęs mikroautobuso vairuotojas Gžegožas Tomaševskis dėl nuovargio galėjo užsnūsti prie vairo, ar tiesiog nepastebėjo eismo juostoje stovėjusio sugedusio vilkiko priekabos, nes tuo metu jame nebuvo įjungtos apsauginės šviesos?

Į šiuos klausimus atsakymo pirmadienį ieškojo Vilniaus miesto apylinkės teismas – teisėjas Dariušas Lučinskis pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje vilnietis G. Tomaševskis kaltinamas dėl avarijos, kurios metu nuo patirtų sužalojimų mirė Gariūnuose prekiavusi Teresa Ratko, o dar penki mikroautobusu vykę prekeiviai patyrė įvairius sužalojimus.

Eismo įvykis, dėl kurio G. Tomaševskis atsidūrė kaltinamųjų suole, nutiko dar 2012-ųjų lapkričio 23-osios naktį Lenkijoje, netoli Varšuvos esančiame Markų miestelyje. Apie 2 val. nakties mikroautobusas „Mercedes Sprinter“ rėžėsi į dešiniojoje juostoje stovėjusio vilkiko galą. Nuo smūgių jis net skilo per pusę.

Pareigūnai įtaria, kad vairuotojas nepastebėjo eismo juostoje pastatyto avarinio trikampio ženklo. Be to, vilkiko vairuotojas teigė, kad buvo įjungęs avarines šviesas, tačiau su tuo kategoriškai nesutinka kaltinamasis ir jo gynėjas – jie mano, kad tuo metu galėjo būti atjungta elektros instaliacija, nes sugedusiam vilkikui į pagalbą buvo atvažiavęs kitas sunkiasvoris automobilis, ketinęs prisikabinti priekabą.

Tuo metu per tragišką eismo įvykį nukentėję žmonės yra labiau linkę manyti, kad mikroautobusą vairavęs G. Tomaševskis tiesiog galėjo užmigti prie vairo.

„Nemačiau susidūrimo, nes tuo metu miegojau, tačiau, mano nuomone, vairuotojas užmigo, – teisme pareiškė per avariją įvairius sužalojimus patyręs vilnietis Vitalijus Ivanovas. – Kai važiavome iš Lietuvos, mačiau, kad Gžegožas yra neišsimiegojęs, buvo pavargęs, o ir pats neslėpė, jog jam trūksta miego.“

Tokios nuomonės laikėsi ir prie vairuotojo keleivio vietoje sėdėjęs Jevgenijus Šulžickis.

„Kai tik išvažiavome iš Vilniaus, supratau, kad jis prastai jaučiasi – iš pradžių supainiojo kelią ir važiavo į Druskininkus, todėl turėjome apsisukti ir grįžti, o paskui pamačiau, kaip mikroautobusas jau nuvažiavo nuo kelio ant kelkraščo – iš inercijos griebiau vairą ir pasukau, – sakė jis. – Nežinau, kaip viskas būtų pasibaigę, bet Gžegožas sėdėjo su atmerktomis akimis, tada dar nemiegojo. Kalbėjausi tada su juo, jis sakė, kad yra pavargęs, mažai miegojo.“

Turgaus prekeiviai pasakojo, kad kartą ar du per mėnesį į Varšuvos turgų važiuodavo nusipirkti įvairių prekių, taip buvo ir tą lapkričio dieną – vėlai vakare visi susitiko prie Gariūnų turgavietės esančioje degalinėje ir draugiškai išvyko į ilgą kelionę. Prie mikroautobuso buvo prikabinta priekaba – joje buvo vežamos prekės į Lietuvą.

„Tą dieną buvo visų tokia nuojauta, kad kažkas gali blogai nutikti – niekas nenorėjo važiuoti, visi buvome be nuotaikos, net kelionės metu nesikalbėjome“, – prisipažino kita nukentėjusioji Regina Sakavičienė.

Moteris negali suvokti, kaip įvyko nelaimė – tuo metu ji, kaip ir kiti keleiviai, miegojo ir nieko nematė.

„Buvo vienas smūgis, o po to iš karto – ir antrasis, – teprisiminė R. Sakavičienė. – Labai išsigandau, galvoju, viskas, jau mirtis, pramerkiu akis, o virš manęs – dangus. Mūsų mikroautobusas skilo per pusę. Neįsivaizduoju, kaip mes galėjome atsitrenkti į vilkiką, kaip buvo galima jo nepastebėti, nes toje vietoje kelias buvo tiesus ir gerai apšviestas.“

Nukentėjusioji, kuriai po nelaimės draudimo kompanija net nepadengė gydymo išlaidų, prisipažino, kad jai skaudu, jog po avarijos vairuotojas jos net neatsiprašė.

„Sugadinta mano sveikata, dažnai man būna panikos priepuoliai, iki šiol bijau važiuoti automobiliu, o vairuotojas net neatsiprašė – juk galėjo per šiuos pustrečių metų ateiti ir bent žmoniškai atsiprašyti“, – nuoskaudos neslėpė ji.

Tuo metu po avarijos net savaitę komoje išbuvęs J. Šulžickis sakė, kad iki šiol nesijaučia „normaliu žmogumi“: „Esu invalidas – man buvo išmušti visi dantys, sužalotas visas kūnas, neturėjau vienos akies – manęs laukia dar daug operacijų, dabar laukiu eilėje, kol į koją įstatys dirbtinį raumenį.“

Vyras sakė, kad dėl įvykio kaltę turėtų prisiimti ir jis pats asmeniškai, nes nebuvo prisisegęs saugos diržo. „Visada jį prisisegu, bet šįkart jis buvo sugedęs, o Gžegožas man sakė, kam man prisisegti“, – teisme prisiminė J. Šulžickis.

Per eismo nelaimę žuvusios T. Ratko sūnus Viktoras Ratko teisme prisipažino, kad su savo tėvu nutarė iš kaltinamojo nereikalauti žalos atlyginimo, nes dėl avarijos yra kaltas ne tik jis, bet, jo nuomone, ir vilkiko vairuotojas.

„Žmogus turi atsakyti už tai, ką padarė, o mano motinos gyvybė yra neįkainojama, kaltinamasis neturi tiek pinigų“, – sakė jis.

Nukentėjusysis prisiminė, kad po nelaimės šeimą parėmė Gariūnų prekeiviai – jie surinko apie 1,5 tūkst. eurų, dar 500 Eur davė mikroautobusu G. Tomaševskiui į Lenkiją leidęs važinėti taip pat Gariūnuose dirbantis Pavelas Jachimovičius.

Civiliniu atsakovu pripažintas verslininkas tikino, kad bičiuliui leido neatlygintinai naudotis transporto priemone, nors G. Tomaševskis teigia visiškai priešingai – esą jis dirbo nelegaliai ir už kiekvieną kelionę į Lenkiją ir atgal gaudavo po 150 litų (beveik 50 Eur).

Žalos iš G. Tomaševskio nereikalauja ir per avariją nukentėjusi Galina Lazareva. „Nenoriu nieko, juk pas jį jauna šeima, jiems dar gyventi reikia“, – sakė ji.

Tuo metu kiti du nukentėjusieji iš eismo įvykio kaltininko ir draudimo bendrovės teismo prašo priteisti daugiau kaip 16 tūkst. Eur.

Eismo įvykio metu mikroautobuso vairuotojas buvo blaivus, jeigu teisme bus įrodyta kaltė, jam grės laisvės atėmimo iki aštuonerių metų bausmė.