Skalino tas šuva, matyt, nuo kiekvieno lapo krustelėjimo, o garsas buvo toks skardus, jog atrodė, kad tas šuo tupi mūsų kambaryje po mūsų lova. Prasikankinę taip keletą mėnesių, nutarėme eiti kalbėtis su kaimynais.
Gal supras. Gal atjaus. Kur tau! Mums buvo arogantiškai pareikšta, jog šuniui ši vieta labai patinka ir niekur jo dėl mūsų neperkėlinės. Vėl kankinomės. Tol, kol senyvam ir sergančiam šeimos nariui nuo nuolatinio neišsimiegojimo pradėjo stipriai blogėti sveikata ir net įvyko insultas.
Tada ir nutariau kreiptis pagalbos į policiją. Apylinkės inspektorius lyg tai ir suprato reikalą, pažadėjo padėti. Laukėme savaitę, mėnesį, kelis mėnesius, pusę metų... niekas nepasikeitė. Tada nuėjau į Klaipėdos m. savivaldybės sveikatos skyrių, kuriame pirmas klausimas man buvo, ar aš turiu šunį , na o toliau sekė komentaras, jog dėl vienų gyventojų skundo jie tikrai nieko nedarys.
Problema vis dėlto išsisprendė. Per dvi dienas. Tačiau tik po to, kai kreipiausi į aukštą policijos pareigūną. Vilkšunis buvo perkeltas kokius 4 metrus toliau nuo mūsų sklypo.
Bet taip ir liko neaišku, kodėl turėjome nueiti tuos kryžiaus kelius, kad išspręsti tokią, rodos, aiškią ir paprastą problemą. Stebėjosi tuo ir mūsų svečiai iš JAV. Sakė, kad JAV antrą dieną po oficialaus įsspėjimo tokį vilkšunį išsivežtų policija arba municipalitetas.
Taip yra normaliame, civilizuotame pasaulyje. Nors teko lankytis daugelyje Europos šalių, bet niekur nemačiau, kad MIESTO teritorijose, kur namas prie namo, kiemuose būtų laikomi ant grandinių pririšti vilkšuniai.
Pamėgintų kas kokiam vokiečiui ar prancūzui po langais pririšti naktį skalininantį nedresuotą vilkšunį!.. O pas mus, bent jau Klaipėdoje, tai tapo vos ne norma, atseit, dėl apsaugos nuo vagių. Lyg tai šiais laikais nebūtų civilizuotesnių apsaugos priemonių – tokių kaip pasijungimas prie apsaugos tarnybų, vaizdo kamerų arba paprasčiausiai tvorų su rakinamais vartais.
Tas pats ir daugiaukščiuose. Beveik kasdien miesto laikraštyje nusiskundimai dėl netinkamai laikomų šunų. O pagalbos jokios. Sveikatos ar policijos pareigūnai dažniausiai linkę netikėti kenčiančiuoju, o panašiai, kaip ir senais sovietiniais laikais – daugiau paiso bendrijos pirmininkės arba kitų, visai nesusijusių asmenų, nuomonės.
Bet pas mus, matyt, specialiai sukurtas toks mechanizmas, kad nubausti triukšmadarius yra labai sunku, o kartais beveik neįmanoma. Jeigu nesi papirkęs poros liudininkų, pagalbos, vargu ar verta tikėtis. Ypač, jeigu naktį triukšmauja šuo.
Pasiskundus, tuoj pat prikišama nemeilė gyvūnams. Gyvūno kančias Lietuvoje atjaučia, o štai žmonių – ne. Galbūt todėl pas mus tiek daug sergančiųjų, kad nėra paisoma higienos normų, nėra sveikatos prevencijos, o tarnybos, kurios turėtų rūpintis mūsų sveikata, panašu, dažnai tik imituoja darbą.
Kiek žinau, dabar Klaipėdos policija išvis nusišalina nuo agresyvių ir palaidų šunų klausimo bei triukšmadarių tramdymo. Tas funkcijas permeta savivaldybei. O kaip "puikiai" šias problemas sprendžia savivaldybė, jau aprašiau.
Jeigu Jūsų miesto valdžia taip pat aplaidžiai dirbo ir neištesėjo savo pažadų, savo pastebėjimus rašykite mums el. paštu: adresu balsuok@delfi.lt .
Įdomiausių rašinių autorius po Savivaldybių tarybų rinkimų apdovanosime specialiais prizais.