Mokslininko sūnus Howardas sakė, kad I. A. Rose'as mirė kito sūnaus, Frederico, pas kurį pastaruoju metu gyveno, namuose, rašo nytimes.com.
Baltymų šalinimo ir perdirbimo klausimu mokslininkas susidomėjo dar praėjusio amžiaus viduryje, šeštame dešimtmetyje – bendraminčių jis tada beveik neturėjo. Viso pasaulio biochemikų dėmesys tuomet buvo sukoncentruotas į aiškinimąsi, kaip baltymai atsiranda: kaip ląstelės nuskaito DNR kode esančią informaciją ir kaip ja naudojasi baltymų gamybai.
„Jis domėjosi priešingu dalyku: kaip baltymai suardomi? Tuomet tuo domėjosi labai nedaug žmonių. Nemanau, kad jiems šis klausimas pasirodė įdomus. Tačiau I. Rose'ui tai buvo labai įdomus klausimas. Ir jis buvo teisus“, – sakė „Fox Chase“ vėžio tyrimų centro Filadelfijoje (JAV), kur velionis praleido didelę savo moksliškai produktyvaus gyvenimo dalį, mokslo direktorius dr. Jonathanas Chernoffas
1975 metais kiti mokslininkai aptiko nedidelį baltymą, kurio būta pačiuose įvairiausiuose audiniuose ir organizmuose – jis buvo taip išplitęs, kad buvo nuspręsta pavadinti jį ubikvitinu. Tačiau niekas nenutuokė, kokia yra to baltymo funkcija.
Norėdamas atsakyti į šį klausimą, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje I. A. Rose'as, kartu su Techniono technologijų instituto (Izraelis) mokslininku Avramu Hershko ir jo doktorantu Aaronu Ciechanoveru pradėjo darbą, už kurį vėliau buvo apdovanoti Nobelio premija.
1979 metais visus tris mokslininkus jų darbas atvedė prie „Fox Chase“ slenksčio – šio mokslo centro tuometinis vadovas dr. Alfredas G. Knudsonas pasiūlė mokslininkams ten padirbėti metus.
„Panašu, kad visas klausimas, kaip reguliuojamas ląstelinių baltymų suardymas, yra įveikiamas. Tai be jokios abejonės bus svarbu tyrinėjant raidos procesus, normaliąją fiziologiją, ląstelių žūtį ir vėžį. Svarba yra milžiniška“, – 1979 metais užrašytoje žinutėje tvirtino dr. A. G. Knudsonas.
Kartą su juo pasikalbėti atėjęs dr. I. A. Rose'as paprašė finansuoti prailginą A. Hershko ir A. Ciechanovero komandiruotės laikotarpį – tam reikėjo beveik 50 000 JAV dolerių.
„Puikiai žinojau, kad Irwinas pas mane nebūtų atėjęs, jei tai nebūtų svarbu. Tai žmogus, kuris kalbėjo negreitai. Atrodė, tarsi bet kuris jo žodis buvo gerai apsvarstytas. Jis buvo mąstytojas“, – prisiminimais dalijosi A. G. Knudsonas.
Eksperimentais buvo įrodyta, kad ubikvitinas yra tarsi „inventoriaus kontrolės žymeklis“. Arba, kaip tai pavadino kažkuris iš mokslininkų, „mirties bučinys“: jei jau jis prikibdavo prie kurio kito baltymo, tai buvo ženklas, kad pažymėtasis baltymas nebėra naudingas. Toks baltymas nugabenamas į statinės formos ląstelės organoidą, vadinamą proteosoma, kur suskaidomas į mažus gabalėlius, iš kurių vėliau gaminami nauji baltymai.
Šio proceso supratimas mokslininkams padėjo išsiaiškinti tokių ligų, kaip cistinė fibrozė, Parkinsono liga ir daugelio onkologinių susirgimų, išsivystančių dėl baltymų skaidymo sutrikimų, mechanizmus.
Tiesioginis šio tyrimo rezultatas – preparato bortezomibo sukūrimas. 2003 metais JAV Maisto ir vaistų administracijos palaiminimo sulaukęs vaistas naudojamas gydant kraujo vėžio formą mielomą. Vaistas veikia sutrikdydamas baltymų šalinimo sistemą. Baltymų, prigaminamų greitai plintančio vėžinio audinio, perteklius nužudo vėžines ląsteles.
I. A. Rose'as 1926 m. liepos 16 d. gimė Brukline (JAV), grindų pardavėjo Harry Royze'o ir Wllos Greenwald šeimoje. Kurį laiką vaikystėje I. A. Rose'as lankė Hebrajų mokyklą.
Berniukui sulaukus 13 metų, jo šeimai buvo rekomenduota persikelti „į aukštesnį ir sausesnį klimatą“, kuris turėjo būti naudingas broliui, sirgusiam reumatine karštine. Tėvas liko priūrėti verslo, o vaikai sumotina persikraustė į Spokane, Vašingtono valstiją, kur juos priėmė motinos sesuo.
I. A. Rose'as, vasaromis talkininkavęs vietinėje ligoninėje, rašė: „Tada pradėjau matyti save siekiant karjeros, susijusios su medicininių klausimų sprendimu“.
Baigęs mokyklą jaunuolis įstojo į Vašingtono valstybinį koledžą, tačiau jo studijas nutraukė Antrasis pasaulinis karas. 1948 metais I. A. Rose'as baigė Čikagos universitetą, 1952 metais apgynė biochemijos mokslų daktaro laipsnį.
Nuo 1954 iki 1963 metų jis dirbo Jeilio medicinos mokyklos bochemijos fakultete, o vėliau persikėlė į „Fox Chase“. Šiame vėžio tyrimų centre, tyrinėdamas įvairiausius baltymus, jis lyg tarp kitko vis pagalvodavo apie baltymų šalinimo klausimą.
„Protingiausia buvo neapleisti šio klausimo“, – sakė J. Chernoffas.
I. A. Rose'o kolega, chemijos profesorius Jamesas S. Nowickas, prisiminė tą 2004 metų spalio dieną, kai jis sužinojo, kad Nobelio komisija paskyrė premiją jo draugui. Prisiskambinti I. A. Rose'ui ir jį pasveikinti J. S. Nowickas sugebėjo tik po kelių valandų.
„Tuomet jam jau buvo įgrisęs telefono skambėjimas. Bet jis labai džiaugėsi galėdamas su manimi pasikalbėti. O vakarop jis jau grįžo į savo laboratoriją ir tęsė eksperimentus“, – pasakojo J. S. Nowickas.
Domitės mokslo ir technologijų naujienomis? Skaitykite jas ir „Facebook“ socialiniame tinkle!
