Žaidimai skoniais ir noras nebūti autentiška, itališka vieta
Ant ratų įsikūrusio picų restoranėlio šeimininkas Emilis sako, kad vienas įdomiausių kuriamo verslo aspektų – galimybė žaisti skoniais ir atrasti derinius, kurie, nors ir pažįstami kituose patiekaluose, vis dar yra svetimi picoms: „Italai, tikriausiai, nesuprastų, kaip galima dėti čili medų, figas ar karamelizuotus svogūnus ant picos, tačiau man patinka stebėti, kas veikia kituose patiekaluose, kokie skonių deriniai sužaidžia tarpusavyje, o tuomet perkelti tai į mūsų meniu“.
„Norėčiau nebūti autentiška, itališka vieta. Kiti stengiasi aklai sekti itališkas tradicijas, viską – nuo miltų iki sūrio – importuoti, tačiau mes čia turime tiek gerų produktų! Man svarbu atrasti derinį tarp itališkų tradicijų ir nuostabių ingredientų, kuriuos turime čia pat, Lietuvoje. Juk tiek daug kuo galime didžiuotis. Taip, mūsų kepamų picų pagrindas – toks pat, pomidorai, miltai, kiti ilgo galiojimo produktai atkeliauja iš Italijos, tačiau daržovės, sezoninės gėrybės, tokios kaip voveraitės, mano manymu, turėtų būti lietuviški“, – projektui tableclub.eu pasakoja „Kumeliuko sapnas“ kūrėjas.
Neapolietiška pica – pati sudėtingiausia ir labiausiai žavinti
Itin didelis greitis, ugnis, karštis, malkinė krosnis, lengvai plyštantis pagrindas ir pretenzinga tešla, kuri gali nepavykti visiškai atsitiktinai – būtent taip Emilis apibūdina neapolietiškas picas, tačiau priduria, kad būtent dėl to jos taip stipriai jį traukia.
„Čia ypač daug faktorių lemia sėkmę ir juos itin sunku valdyti. O aš labai mėgstu tikslumą. Pavyzdžiui, gaminant tešlą neapolietiškai picai reikia atidžiai stebėti temperatūrą, Ji brandinasi tiesiog čia, patalpoje, tačiau juk kambario temperatūra nėra tiksli, ji kinta. Egzistuoja kreivės, pagal kurias gali skaičiuoti, kaip temperatūros pokyčiai lemia mielių kiekį, tačiau net ir jos ne visuomet 100 proc. pasiteisina – išsibandyti ir pritaikyti formules turi pats sau“, – pasakoja vaikinas.
Anot jo, mielių subtilybės nebuvo vienintelis šio picos stiliaus mestas iššūkis. Ne mažiau sudėtinga užduotis teko ir susipažįstant su malkine krosnimi.
„Prieš perkant krosnį, kuri dabar ir naudojama vagonėlyje, neturėjau jokios patirties su malkomis, bet labai norėjau, viliojo tas kraftinis stilius. Dirbti su malkomis sudėtinga – pica iškepa per 60 sekundžių ir ją reikia visą laiką stebėti. O dar ir kitus darbus daryti tuo pat metu. Pradėjau mokytis kepti, po truputį perpratau jos veikimą, tuo metu visi draugai išragavo man gerai atrodžiusias picas (iš tikrųjų, pripažinkim, nebuvo jos tokios jau geros), tačiau prireikė ne tik pirmojo sezono, kol pradėjau išties gerai prie jos jaustis“.
Tikslas – visuomet padaryti geriau ir įdomiau
Emilis pasakoja, kad jo paties pažintis su picomis prasidėjo įsidarbinus gerai žinomame restorane, kuriame praleisti metai ne tik suteikė pradinių žinių ir įgūdžių bagažą, bet ir parodė spragas, pastūmėjusias atrasti būdus daryti geriau: „Pirmą kartą įžengus į virtuvę stoti prie krosnies ir kepti neapolietiškas picas buvo žiauriai sunku. Bet būtent tai mane labiausiai ir žavėjo. Kažkas nepavyksta? Nesiseka? Mąstai, kaip padaryti geriau. Po kurio laiko imi suprasti, kad daug ką tiesiog darytum kitaip. Dirbant picų kepėju restorane man visuomet trūko tikslumo. Buvo pernelyg daug interpretacijų ir tai nulemdavo klaidas. Stigo ir užsidegusių žmonių, kurie iš tikrųjų mylėtų tai, ką daro. Užsimaniau padaryti geriau ir įdomiau, nei visur kitur. Suburti žmones, kurie dega šita idėja ir iš tikrųjų nori dirbti kartu“.
Jis pasakoja, kad metų, praleistų dirbant picų kepėju, pakako suprasti, kad „Kumeliuko sapnas“ yra būtent tai, prie ko linksta širdis, o tuomet prasidėjo pats didžiausias darbas – priekabos paieškos.
„Žinojau, kad niekada neturėsiu tos iš 6 sienų sudėtos baltos dėžutės be šarmo (juokiasi). Tačiau surasti arklio priekabą buvo beprotiškai sunku! Jos visiškai atsitiktinį atsiradimą paskutinę akimirką palaikiau geru ženklu – nusipirkom, įrengėm, likus savaitei iki atsidarymo nusipirkau viską, ko reikia, ir startavom. Dvejonių dėl vietos nebuvo – esu kilęs iš Kačerginės, visuomet mačiau čia itin daug potencialo ir tą unikalų jausmą, pajūrį primenančią nuotaiką. Sujungus mūsų kepamas picas ir lokaciją, gimė ši vieta. Tokia, kokia yra dabar“, – šypsosi restoranėlio įkūrėjas.
Pirma diena – 80 picų, Emilis ir užklupusi realybė
„Kumeliuko sapno“ šeimininkas sako, kad būtent pačios pirmosios dienos atvėrė akis ir parodė, kaip atrodo mini restorano kasdienybė. „Kurdamas Kumeliuką per mažai mąsčiau apie tai, ką darau. Tik pirmom dienom supratau, į ką iš tikrųjų įsivėliau. Sakiau, kad dirbsiu vienas, viską darysiu pats, nusipirkau kavos aparatą, darysiu picas, kavą ir dar aptarnausiu. Kad tai neįmanoma, supratau jau po pirmos dienos ir tada atėjo suvokimas, kaip stipriai aš įsivėliau į visą šitą reikalą (juokiasi)“.
„Pirmą dieną, prisimenu, pardaviau apie 80 picų. Tuomet dar niekas nebuvo sudėliota į vietas, nejaučiau, kur daiktai turi būti, buvo chaotiška. Tačiau kiekvieną dieną atsikėlęs pagalvodavau, o ką šiandien keisiu? Pradžia buvo tikrai sunki, tačiau tai mane stipriai stūmė į priekį. Viską bandai ištobulint, nepalikti spragų, pasidaryti tobulą variantą. Kol to tobulo varianto nebuvo, tol man viskas buvo labai labai įdomu“, – pasakoja vaikinas ir priduria, kad ši vasara – pirmoji, kai didelių pokyčių „Kumeliukas“ nebeišvys. Dėmesys kryps į kokybę ir naujienas, kurių labiausiai turėtų laukti smaližiai.
„Trečią sezoną, kurį atidarysime jau gegužės 1 dieną, pradėsime nauja draugyste – meniu papildys „Kasdienybės“ kurtos bandelės su itališkais, limoncello ir tiramisu, skoniais, o dar atsiras ir kraftinis pilstomas alus, ir natūralus vynas. Perversmo šiemet jau nebus – mums čia viskas labai gerai, tad lai šie metai būna kiek ramesni“, – šypsosi Emilis.