Turkija pastaruoju metu įėjo į mano gyvenimą ne tik per Tubos kambariokę: taip jau gavosi, kad daugelis tolimųjų skrydžių iš Lietuvos eina per Stambulą, ir ten tenka pernakvoti, ir tas miestas man pasidarė, kaip Ryga gyvenantiems šiaurės Lietuvoje - savas. Be to, per TV vis rodo kažkokį serialą apie sultonus ir meilužes, tai kai įjungtas televizorius, vis užmetu akį. „Evet“ turkiškai yra „taip“ – štai jau ir kalbos pradėjau mokytis.
Tačiau Lietuvoje rimto turkų maisto beveik nebuvo. Gal todėl, kad lietuviams nuo ankstyvųjų nepriklausomybės laikų Turkija (kartu su Egiptu) tapo pigiausio šilto poilsio šalimi, su rėksmingai apstatytais kurortais ir už rankovių tampančiais restoranų savininkais kurortų gatvėse: „Eik šen, draugas, žinojau, kad ateisi, aš tau paruošiau staliuką“. Daugumai lietuvių Turkija nebuvo skanaus maisto sinonimas, nors turtingi ir gerą gyvenimą mėgstantys osmanų imperijos palikuonys tikrai mėgsta ir moka gaminti ir vaišinti.
Restoranas, kuris vadinasi „Meze“, yra už didelės užsienietiškų (daugiausia – turkiškų) maisto prekių parduotuvės – einate tarp lentynų, ir tada bum, didžiulė salė. Meze – taip vadinasi turkiški užkandukai. Ant sienų – Turkijos vaizdai ir skoningai atrodantys video iš interneto, projektoriumi pašviesti ant sienos.
Pirmą kartą užėjome ten vėlyvųjų pusryčių – kai, atrodo, Vilniuje jau yra visi įsivaizduojami pusryčiai savaitgaliais, turkiškų dar nebuvo. Na, ir ką? Buvo taip skanu, kad mes nusprendėme paskui ateiti dar kartą, jau vakarienės, nes būtų gana neįprasta žiebti tokį gerą įvertinimą vien už pusryčius, kur brangiausias patiekalas kainuoja €3,50. Ir omletas, ir turkiška kiaušinienė su turkiška jautienos dešra, kumpiu ir pomidorais („Sahanada Sucuklu Peynirli Yumurta“ – išmokite pavadinimą mintinai, ir antrą kartą turbūt duos nemokamai, nors ne, kodėl turėtų), ir keptas sūris („Izgara Peynir“) – viskas buvo nuostabu ir gaiviai skirtinga nuo kitų Vilniaus pusryčių pasiūlymų, ir turkiška kava mažame puodelyje, ir desertas su medumi, ir tada atnešė juokingą sąskaitą - €19,75, už du žmones.
Nedidelės kainos krito į akis ir tada, kai atėjome ankstyvos vakarienės. Valgiaraštis didžiulio formato, bet tik keli lapai, ir visų patiekalų (išskyrus vieną, avienos kepsnį, kuris kainuoja €11,60) kainos yra vienaženklės. Ne tik vienaženklės – iki €6,80 (už maltos mėsos kukulių avienos kebabą su bulguro kruopomis, kurį ir paėmėme, ir kofte, irgi maltos avienos kepsnelius, įdėtus traškios tešlos sausainyje, su jogurtu, kuriuos irgi patarė padavėjas turkas, guviai kalbantis lietuviškai).
Avienos kokybė yra jos kvapas. Seno gyvulio mėsą, žemo standarto avieną iškart atskirsite. Čia buvo puiku – šviežia ir sodru. Viena geriausių avienų Vilniuje.
Dar valgėme ir užkandžius (nes norėjome visko išragauti), ir man labiausiai patiko toks traškus paplotėlis, lamacun – panašus į labai sausai iškeptą Neapolio picą, tik be tomatų padažo, ir su malta aviena, ją ir valgyti reikia rankomis, kaip picą (€5,60), ir didelius drybus, kurių kepurėlės įdarytos turkiška jautienos dešra ir užpiltos sūriu ir iškeptos orkaitėje (€4,20) – žinau, tai neskamba kaip pats dietiškiausias pasaulio patiekalas, bet, kaip sako protingi žmonės, lydytas sūris dar nė vieno patiekalo nesugadino. Juokauju. Lydytas sūris gali daug ką sugadinti, ypač jei to imasi lietuviai ir užtarkuoja sūrio luobą ant kepto oto arba starkio kur nors Juodkrantėje, o otas ar starkis pagautas 1988 metais ir nuo tada laikytas šaldiklyje, bet lietuviams atleistina, nes jie su fermentiniu sūriu susipažino tik per sovietų okupaciją, o turkams štai šitas dalykas pavyksta labai organiškai ir smagiai. Tikrai, tuos grybus suvalgėme ir nieko lėkštėje nepalikome.
Už vakarienę dviese sumokėjome €33,80 ir arbatpinigius. Tai labai kukli sąskaita – lyg ne Vilniuje būtume. Ar galiu prie kažko prisikabinti? Galiu. Populiariausias Turkijos alus yra atvežtas, bet ne iš Turkijos, o iš Rusijos, kur jį gamina pagal licenciją, ir, patikėkit, tai ne visai tas pats, kaip originalusis produktas. Na, bet čia, man atrodo, pataisomas dalykas. Gal atsiras ir originalaus turkiško alaus iš Turkijos. Net ir puikiuose japonų restoranuose Kanadoje, kur viskas importuota iš Japonijos, japonų alus dažniausiai būna Vankuverio arba San Francisko pilstymo, kas gali šiek tiek nuliūdinti išrankiuosius.
Ar „Meze“ yra siūlomas labai gudrus valgiaraštis? Tikrai ne, nors absoliučiai visi patiekalai, nuo pusryčių užtepukų iki turkiškos arbatos ir namų gamybos limonado, buvo nepriekaištingi. Esu realistas ir nemanau, kad Stambule ar Trabzone šis restoranas būtų išskirtinis: ten tokių daugybė. Į kulinarines žvaigždes jie netaiko, tačiau savo šalies maistą ir įkvepimą jie atsivežė į Vilnių nesugadintą ir patiekė sąžiningai ir rūpestingai, ir štai turime rezultatą – geros turkų virtuvės Vilniuje anksčiau nebuvo, o dabar yra. Ir tegu būna ir toliau, nes be šio restorano būtų smarkiai liūdniau.
Galvojau, kokį čia davus įvertinimą, o paskui supratau, kad sėdėdamas ten, valgydamas ir žiūrėdamas į vaizdus ant sienos, visai svarstyčiau nuvažiuoti egzotinės kelionės po Turkiją, su nakvynėmis rūmuose ir žvaigždėtu dangumi, koks būna tik aukštai kalnuose. Ačiū šiam restoranui už tai. Penkios žąsys iš penkių.
Meze, Verkių g. 29, Šeimos aikštė 2, Vilnius. Tel. +370 (687) 39610. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki šeštadienio - nuo 09:00 iki 20:00, sekmadieniais nuo 10:00 iki 18:00.
