- Šiuolaikinis žmogus dažnai skundžiasi, kad seksualiniai troškimai vis rečiau aplanko jo kūną. Kaip manote, kodėl?
Viena priežasčių – atskirtis vienas nuo kito. Juk geismas ar troškimas yra nukreipti į kitą žmogų. Jie gimsta, kai žmonės susitinka akis į akį, pajunta vienas kitam simpatiją. O mes vis dažniau gyvename kas sau. Anksčiau šokiuose vaikinai kviesdavo merginas. Liesdavo jas, tarsi tikrino, ar jos jiems tinkamos. Juk ne veltui sakoma, jeigu jums gera šokti kartu, gali pabandyti ir artimesnius santykius. O dabar?.. Kiekvienas šoka kas sau. Tai - vienišių šokiai.
- Sakote, kad tai tik viena priežasčių. Kokios dar?
Jausmų „racionalizavimas“. Mes net nepastebime, kad bandome supaprastinti jausmus, vietoje jų vadovaudamiesi žiniomis ir apmąstymais. Prieš šimtą metų dama galėjo pasiskųsti: „Myliu vieną, bet man dar patinka ir kitas, o trečias įsimylėjęs mane... Ir ką gi daryti?“ Šiuolaikinė moteris kalba kitaip: „Aš nepatiriu orgazmo su šiuo vyru. Kokia poza man geriau mylėtis?“
Mes supainiojome suvokimus ir vietoje to, kad kalbėtume apie meilę, stengiamės išmokti sekso technikos.
- Negi blogai norėti šito išmokti?
Geismas pats mokosi. Tai, kas racionalu, galima aprašyti ir po to pagal tą aprašymą išmokti. Tačiau emocionalumo neišmoksi. Tai galima pajusti tik kūnu.
Mūsų civilizacija - technogeninė, todėl gyvenime negalime vadovautis vien emocijomis. Ir pamažu imame priprasti, kad viskam, net ir mums patiems, yra surašyta instrukcija. Net imame jausti jų poreikį. „Penki sveikatos žingsniai“ – vienas, antras... ir rezultatas garantuotas. „Septynios geros nuotaikos taisyklės“. Vietoje to, kad išgyventume tam tikrus jausmus ir tuose išgyvenimuose suvoktume patį save, įsakome sau: čia turiu užsinorėti, čia paverkti, o dabar turiu įsimylėti... Taip žūva visos gyvos emocijos bei troškimai.
- Ar įmanoma tas emocijas ir troškimus atgaivinti?
Tam, kad leistume pasireikšti emocijoms, turime atsiriboti nuo racionalaus prado. Kai tik nustatome sau konkretų tikslą, nustojame jausti ir imame vertinti – save, partnerį, šansus. Visa tai intelektualūs veiksmai. Geismas dingsta. Prasideda darbas.
- Taigi galima teigti, kad tam, jog gimtų geismas, reikia apie jį negalvoti?
Taip. Reikia baigti tikrinti, yra jis ar ne. Galima susitarti su partneriu, kad šį kartą jūs tik bendrausite, glamonėsite vienas kitą, bet neisite „iki galo“. Ir skirkite tą kartą dėmesį vienas kitam: kalbėkitės, bučiuokitės, glamonėkite vienas kitą, eikite pasivaikščioti, susikibę už rankų – žodžiu, pažinkite vienas kitą. Nes jeigu nenorite kalbėtis, pažinti, negims ir trauka ar geismas. Ir nereikia!
Mes juk ne mechanizmai: paspaudei mygtuką „įjungti“ ir viskas įvyksta su bet kuo ir bet kur. Mes gyvi: renkamės, kas mums tinka, o kas ne. Mums reikia sudominti kitą ir patiems susidomėti – tik ne dėl to, kad kas nors būtų, o tiesiog šiaip sau, be konkretaus tikslo. Tuomet ir nerimas „ar pavyks?“ dings. Juk esam laisvi jausti ir atsakyti į jausmus, priklausomai nuo situacijos, o ne paisydami instrukcijos: „daryk taip, o dabar taip“. Nėra vieno pavyzdžio ar etalono. Kiekvieno mūsų situacija - unikali, partneris - vienintelis bei nepakartojamas, kaip ir ta akimirka, kuri mus sujungia.
- Ar hormonų kiekis turi įtakos seksualiniams troškimams?
Ne. 80-mečio vyro hormonų kiekis yra daug mažesnis nei 40-mečio ar juo labiau dar jaunesnio. Tačiau jeigu jis turi partnerę, kuri atsako į jo jausmus, pora gali turėti lytinių santykių. Ir jeigu moteris teigia, kad negali susijaudinti, visuomet tai yra santykių su antrąja puse problema: arba ji negali atsipalaiduoti, arba jis jai visiškai netinka. Dar gali trukdyti įvairios psichologinės problemos: stresas, depresija, menka savivertė, baimės. O hormonai čia niekuo dėti.
- Vedate poroms tantrinio sekso užsiėmimus. Ar jie gali sugrąžinti seksualinę trauką?
Gali. Kai kurios poros užsiėmimuose atranda naują gyvenimą, o kai kurios nebeateina jau po pirmojo seanso, supratę, kad tai jiems netinka. Tantrinės jogos esmė – gyvenimiškosios energijos, kurią skirtingai išreiškia vyrai ir moterys ir kuria jie gali pasikeisti, suvokimas. Per užsiėmimus mokau poras suprasti vienas kitą be žodžių, mokau atidos ir švelnumo. Juk dažnai elgiamės taip, lyg gyventume vieni ir paisome tik savo norų arba visiškai prisitaikome prie partnerio, pamirštami save ir dėl to jaučiamės neįvertinti.
