Pristatome dar vieną atvirą šeimos istoriją konkursui „Mūsų šeimyninis gyvenimas visiems atrodo tobulas, bet...“
Moteris sako, kad ji, trečias asmuo, panoro pasisavinti „mūsų šeimyninį gyvenimą“, kuris ir jai pasirodė tobulas. „Toks gyvenimas nebuvo ir nėra mūsų svajonė“, - sako ji ir tvirtina vis dar dedanti pastangas, kad šeimas nesugriūtų.
© Shutterstock nuotr.

Įeinu į salę, pilną žmonių, laukiančių seminaro pradžios. Akimis ieškau to vienintelio. Randu... Mane pasitinka plati šypsena, kuri nušviečia mano vyro veidą, mane pamačius. Ji skirta tik man. Viduje pajuntu džiugesio drugelius: manęs laukė.

Priėjus net nesuvokiu, kada mano ranka atsiduria jo rankoje, kada atsisėdame, nes mano visas dėmesys sutelktas į tai, ką jis taip skuba papasakoti. Keli sakiniai apie darbą, keli sakiniai apie repeticiją. Keliais sakiniais papasakoju apie savo dieną. Susivokiu, kad šypsausi. Į jo pajuokavimus atsakau juoku. Jaučiuosi kaip įsimylėjusi paauglė, atėjusi į pasimatymą. Atrodo, kad visa aplinka išnyko, ir esame tik mudu du.

Sukausto nejaukumas, kad esu stebima. Nevalingai žvilgteliu į tą pusę. Neklydau, mus stebi. Jau prieš savaitę galvojau, kad pasivaideno. Jau kelinta kartą akies krašteliu pastebiu ją, žiūrinčią į mus. Atrodytų, kas čia tokio. Bet tas jos žvilgsnio alkanumas... mane nupurto... atrodo, jei galėtų – suvalgytų... jei galėtų - atbėgtų ir atimtų...

Žinau, kad tai dar viena nelaiminga, alkana siela, pavydinti mums tobulų santykių, tobulos meilės ir tobulo šeimyninio gyvenimo.

„Mūsų šeimyninis gyvenimas visiems atrodo tobulas, bet... „

...mes - dar viena pora, išgyventi santuokos krizę ir besistengianti, kad šita krizė netaptų šeimyninio gyvenimo pabaiga, o būtų nauja pradžia.

Kai psichologės kabinete išgirdau: „Jūsų niekas nesieja, jūs taip vienas nuo kito nutolę, tarp jūsų nėra nieko bendro, nenuostabu, jog atsirado trečia, beje, taip pat sėkmingai tarp jūsų galėjo įsiterpti ir trečias.“

Jaučiau beviltiškumą, pyktį, žemę, slystančią iš po kojų. Norėjosi šaukti: „kaip tai niekas nesieja, o 10 santuokos metų, pragyventų kartu?... o vaikas?.. o vyro priesaika, ištarta bažnyčioje prieš Dievą man... o svajonės apie šeimą... o mūsų susitarimas susilaukti trijų vaikų?... Mes netgi nesipykome!

Kai jau atrodė, jog tuoj mūsų šeimyninis gyvenimas įgaus stabilumo, kad jau galėsim lengviau atsikvėpti. Pagaliau atidaviau paskutines skolas, pagaliau turim savo namus, nebereikia nuomotis ir bijoti, kad bet kada gali būti paprašytas išeiti, pagaliau abu turim darbus, vaikas ūgtelėjo ir jau tuoj pradės lankyti mokyklą, mano sveikata pasitaisė, galėsime, kaip planavome, susilaukti antro vaikelio.

Laukiau to laiko, kai galėsiu pagaliau atsikvėpti ir nebereikės tiek stengtis, tiek dėti pastangų, kad mano svajonė turėti stabilią šeimą, jaukius namus, kur gera sugrįžti, pagaliau taptų realybe.

Į mūsų tobulą šeimyninį gyvenimą įsėlino trečias t.y. trečia, ir aš tai pražiopsojau. Šito nesitikėjau!

Kaip? Kada? Pro kur? Kur spraga? Ir kodėl ne tada, kai buvo sunku? Kodėl ne tada, kai vaikas buvo mažas, kai buvom skolose paskendę ir dar aš sirgau? Kodėl tada neieškojo lengvesnio gyvenimo? Kodėl mano vyras nesakė, kad jam blogai su manim gyventi? Jei jam prireikė kitos, tai kodėl prieš tai su manim neišsiskyrė? Kodėl dabar viskas turi subyrėti, kai mūsų šeimyninis gyvenimas galėtų ne tik kitiems atrodyti tobulas, bet toks ir būti? Ir kodėl jai prireikė mano vyro? Dveji metai, kai ji įsibrovusi į mūsų gyvenimą, o aš nepastebėjau?

Nusprendžiau be kovos nepasiduoti. Pirmiausia norėjau išsiaiškinti, kokia mano priešininkė. Ir kur palikau spragą, kad ji įsėlino.

Vyras springdamas greitakalbe (šiaip jis lėtakalbis) atsakinėjo į visus mano klausimus apie ją. Atrodė, kad viską, kas susiję su ja, jis nori tiesiog išspjauti.

Istoriją išgirdau maždaug tokią, numetus visas nereikalingas emocijas.

Toji trečia, kuriai taip labai prireikė mano vyro, kad net panoro sugriauti mano tobulą šeimyninį gyvenimą, mano metų, blondinė. Du kartus išsiskyrusi, beje, su tuo pačiu vyru. Turinti du vaikus. Pirmojo vaiko susilaukusi 17 metų ir dėl to turėjusi susituokti su vaiko tėvu bei negalėjusi baigti mokyklos. Tėvai jai nupirko butą, kuris liko jai po pirmų skyrybų su vyru. Po kelerių metų atleidusi vyrui pabandė dar kartą sukurti tobulą šeimyninį gyvenimą. Susilaukus antro vaiko, vėl išsiskyrė. Šiuo metu besistengianti išgyventi iš vaikų elementų ir neturinti pastovaus darbo. Dar reikia pridėti, jog serganti depresija.

Negalėjau niekaip suvokti: kodėl ji? Nieko patrauklaus? Kodėl mano vyras galėtų užsigeisti iškeisti geresnį gyvenimą į prastesnį, savo vaiką - į du svetimus?

Man viskas buvo labai nelogiška.

Kelis mėnesius klausiausi savo vyro ir negalėjau patikėti, kad jis kalba nelogiškus dalykus. Kur dingo tas protingas, Dievu tikintis, geras žmogus, už kurio ištekėjau? Kur dingo mano vaiko tėvas, nes šitas vakarais grįžtantis namo išvis nesuvokia, kad turi vaiką?

Niekada nebuvau girdėjusi, kad neištikimybė gali žmogų išvesti iš proto, nes dažniau girdi apie neištikimybę kalbant kaip apie kažkokį nereikšmingą dalyką, kuris išvis neturi blogų pasekmių, tik vartojamas kaip vaistas nuoboduliui nustumti, pasilinksminimui, „vyriškos vertės“ pakėlimui.

Net dabar rašau ir negaliu suvokti, iš kur radau jėgų tai ištverti. Tai buvo kova ir ji tęsėsi daug mėnesių. Aš net nebesuvokiau, su kuo kovoju. Nes ta tikroji moteris, gyvenanti kitame mieste, visiškai skyrėsi nuo tos, kuri gyveno mano vyro galvoje: „ta, kuri žada jį padaryti laimingą, gyventi dėl jo, daryti viską, dėl jo. Ta, kurią jos vyras taip skriaudė ir buvo toks blogas, o jis (mano vyras), toks geras, toks geras turi palikti žmoną ir eiti gyveni pas ją ir būti jai geras. Jai nieko nereikia, tik jo, jai nereikia jo pinigų, tik jo, ji tokia gera ir net leis jo vaikui jį aplankyti.“

Pradžioje teko kovoti, kad ji, pripažinusi pralaimėjimą, pasitrauktų. Kad ji pagaliau kažkaip suvoktų, jog skyrybų nebus ir aš dėl jos savo šeimos negriausiu, jei dar liko ką išsaugoti, kovosiu už tai. Kartais man pačiai atrodė, kad viskas nerealu. Kad gal aš išsigalvojau tą meilužę.

Mano vyras visiems atrodė toks geras, toks tobulas, toks tikintis, toks ištikimas ir toks mylintis mane ir savo vaiką, ir toks geras tėvas, kad tai kas vyko atrodė neįtikėtina. (Beje, ir jis pats jau viskam praėjus spjaudosi ir vis kartoja: „Kaip? Nesuprantu kaip? Kaip aš galėjau? Aš gi taip didžiavausi ir savo šeima, ir savo vaiku ir visiems sakiau, kad myliu savo žmoną. Aš gi taip didžiavausi, kad esu ištikimas.“)

Kai suvokiau, kad šita trečia pasitraukė, ėmiau ieškoti spragos. Kodėl „mūsų šeimyninis gyvenimas, kuris visiems atrodė tobulas“, vos nesubyrėjo, pasiekęs tobulumo viršūnę?

Tikriausiai turėčiau pripažinti, kad nebuvo jokio „Mūsų tobulo šeimyninio gyvenimo“, gal greičiau nebuvo jokio mūsų gyvenimo, nes greičiausiai jame išvis nebuvo mūsų. Psichologė pavadino kiekvieno iš mūsų atskirai turimą esminę bėdą šitaip: „MANĘS NĖRA“.

Tik dabar suvokiu, kad 10 metų gyvenome nesuvokdami, kad mūsų šeimyniniame gyvenime visada buvo trečias ir tai tikrai ne mūsų vaikas, o trečias pašalinis žmogus. Žinoma, mes patys juos ir įsileisdavome, kažkodėl galvodami, kad taip ir turi būti.

Kažkodėl prie mūsų prisiartinus tam trečiam, mudu visą dėmesį ir laiką skirdavom jam, lyg mūsų laikas nepriklausytų mums, lyg mūsų gyvenimas nepriklausytų mums, lyg mūsų šeima nepriklausytų mums, lyg mes patys nepriklausytumėm sau. O tie treti taip pat buvo labai ypatingi žmonės, labai geri, labai svarbūs žmonės su labai gerais ketinimais. Jie visi buvo tie, kurie stengėsi, kad „Mūsų šeimyninis gyvenimas būtų tobulas“.

aigi tik atsidūrę ant skyrybų slenksčio suvokėme, kad mūsų šeimyninis gyvenimas buvo labai jau viešas, į jį bet kada galėjo ateiti trečias su gerais ketinimais ir ten daryti tvarką. Ir tvarkė, tobulino kaip kas išmanė. Pradedant tėvais, darbdaviais ir draugais.

Vestuvių dieną svajojau, kad gyvenimą kursime dviese.

Susiplanavome, kad pirmus 2 metus neturėsime vaikų, kad turėtume laiko geriau vienas kitą pažinti, ir kad vaikas mūsų šeimoje būtų laukiamas. Svajojau, kad dvejus metus visas laikas bus mūsų, kartu planuosim, kursim svajones, tarsimės, kalbėsimės ir mėgausimės laisvalaikiu, kuris liks po darbo. Čia labai klydau.

Pirmiausia nesitikėjau, kad mano vyro tėvams taip mūsų reikės. Kad jie tokie rūpestingi ir taip labai norės mums padėti, ir mumis rūpintis, kad visas mūsų laisvalaikis bus įtrauktas į jų planus. Mūsų bendras gyvenimas prasidėjo nuo kelionių savaitgaliais su vyro tėvais.

Man tos kelionės stebino savo keistumu, nes jos neturėdavo galutinio tikslo. Pvz.: susiruoši kelionei prie ežero, įsėdi į mašiną ir važiuoji. Pamato kokią pakelėje lankytiną vietą – sustoja apžiūrėti, po to kitoj vietoj vėl sustoja, jei ten muziejus, ir suvoki, jog reikės pirkti bilietus – grįžti į mašiną važiuoji toliau neapžiūrėjus. Privažiavus kokį tai ežerą išaiškėja, kad ten reikia susimokėti, tada vėl važiuoji ieškant kito ežero, tas vėl pasirodo netinkamas. Grįžti namo pavargęs ir nesupratęs kur važiavai, ko važiavai ir ką veikei.

Laisvi vakarai po darbo taip pat įtraukti į tėvų planus: vyro tėvai laukia mūsų vakarienės su pačiu skaniausiu mėgstamiausiu mano vyro patiekalu. Atsisakyti negalima, juk jie jau viską paruošė. Atvažiuoji ir dar porą valandėlių lauki, kol tą patiekalą baigs gaminti, kaip čia kažką užvalgysi, juk tuoj bus tas svarbiausias. O kur dar visos šventės: gimtadieniai, Kalėdos, Naujųjų metų sutikimas.

Jautėmės švenčių neturintys ir teisės švęsti dviese.

Tėvai buvo tokie rūpestingi ir jiems taip rūpėjo, kad tik mudu nenuobodžiautumėm. Atrodė, kad praradome teisę švęsti šventes vien su draugais: vyro tėvai būtinai prisistatydavo net ir nekviesti. Dar, žinoma, buvo duoklė mano tėvams. Kadangi jie gyveno kitame mieste, tai kažkurias šventes ar savaitgalius praleisdavome ten. Vasaros atostogos su mano tėvais prie jūros.

Mes net nepastebėjome, kad apie visus savo planus tenka kalbėtis dalyvaujant tėvams, o ir nė vieno, net menkiausio sprendimo, negalime priimti be jų. Juk nemandagu neišklausyti, o po to nepaisyti jų nuomonės. Tad net nepastebėdavome, kaip pavargę besistengdami rasti argumentų, kodėl tas šviestuvas geresnis nei kitas, nusileisdavome tėvų nuomonei, o juk koks skirtumas. O vyrui susiradus darbą krizės metu, kai darbą turėti buvo laimės dalykas, į mūsų gyvenimo planavimą įsitraukė ir darbdavys.

Aš taip niekaip neperpratau, pagal kokią formulę ten skaičiuojamas mano vyro atlyginimas. Nestebino ta tendencija, kad viena suma rodoma valstybei, o kita yra reali vokeliuose. Tik stebino tai, kad niekaip negalėdavau suvokti, kiek mano vyras uždirbs.

Parnešdavo lapelį su gražiais skaičiais: tiek uždirbo, tiek atskaitė už darbo medžiagas, tiek už darbo rūbus, tiek už įrankius (kuriuos nusprendė viršininkas nupirkti), dar suma, kurios prireikė mūsų mašinai pataisyti ir dar skolai grąžinti suma, kuri susidarė mano vyrui įsidarbinant, nes įrankiai turį būti asmeniniai.

Buvo tokių mėnesių, kai lapelyje puikuodavosi galutinė suma su minuso ženklu. Mano vyras nekaltas, čia viršininkas sprendžia, jis tik susitelkęs, kaip neprarasti tokio svarbaus darbo, kai kiti jo neturi, ir tokio, kuriame viršininkas jį labai vertina, pagiria. Mano bandymai atkreipti savo vyro dėmesį į tai, kad jis dirba 14 val. per dieną ir grįžta pavargęs, tik norėdamas miegoti, o jo alga - tai tik popieriuje parašyta suma, kad už ją aš realiai maisto nupirkti negaliu, atsitrenkdavo į man nesuvokiamą jo nenorą girdėti.

Tikrai vestuvių dieną nesitikėjau, kad mano vyras atiduos savo laiką ir darbo valandas viršininkui mainais už įvertinimą ir pagyrimus. Tikrai svajojau, kad daugiau nei minimumą uždirbs, nes jo darbo be specialybės žinių neatliksi.

Vis suvokdavau, kad mano vyras, ir tikriausiai su visa mūsų tobula šeima, sėdi darbdavio kišenėje. Nes juk lengviausia visas svajones gauti greitai, o nelaukti, kol sutaupysi joms. Nauja mašina, televizorius, kompiuteris ir t.t. Bent jau džiaugiuosi, kad atsisakėme paskolos, skirtos būto remontui.

Matydama, kad grimztam į skolas, ir aš nerandu būdo, kaip iš jų išlipti, kad man tenka suktis taip, kad išgyventumėm iš mano algos, nes tik mano alga buvo vienintelis likęs pajamų šaltinis, kurio panaudojimas buvo mano valioje, paskambinusi mamai tikėjausi protingo patarimo. Mama patarinėjo: mokė, kaip išgyventi iki mėnesio pabaigos.

Akylai stebėjo mūsų šeimos gyvenimą ir nurodydavo visas sritis, kurias turiu pataisyti, kur kažko nepadarau, kur turiu keistis, kaip sukontroliuoti ir pinigus, ir vyrą, ir vyro laisvalaikį, beje, dar kaip vaiką auginti ir auklėti. Kartą per metus mano mama nuspręsdavo, kokios dovanos man reikia: taip pas mus atsirado šaldytuvas, dvigulė lova, kosmetinis buto remontas, kraitelis vaikui. Gimus vaikui, mano vyrui pagaliau pavyko išsiderėti 8 val. darbo laiką.

Atsirado laisvalaikis, kurio jau nebeperleisdavo savo tėvams. Jis buvo rezervuotas išskirtinai jo svajonei groti gitara grupėje ir užsiimti koncertine veikla. Jis susirado muzikinę grupę, kurioje grodavo. Ir tada mano vyro gyvenimas buvo suskirstytas: darbas, repeticijos, koncertai bei pramogos su grupės nariais, kitas laikas - tėvams. Man ir vaikui likdavo naktys, arba, žinoma, galėjau prisijungti prie pramogų, organizuojamų jo grupės vadovės arba tėvų. Norėdama nors kiek neprarasti ryšio su vyru, turėjau prisiderinti prie jo planų.

Dar reikėjo suvokti, kad jis savo laiko kaip ir nebeplanuoja: dėl darbo ir uždarbio sprendimus priima darbdavys, dėl švenčių, vakarienių, ir neužimtų savaitgalių - jo tėvai, o dėl repeticijų - jo grupės vadovė, o dar dėl pramogų atsakinga tai viena tai kita grupės narė (draugė). O savo, kaip tėčio pareigas, buvo perdavęs savo tėvams. Mano paskutinį bandymą išsireikalauti, kad jis rastų laiko vaikui, o aš turėčiau nors vieną laisvą vakarą sau išsprendė jo tėvai, jie mielai susiderindavo su mano vyru dėl anūko pasiėmimo iš darželio. 

O aš? Man atrodė, kad mane visą kažkas prarijo.

Visas mano mintis buvo užgožęs rūpestis, kaip atiduoti skolas, kaip išsivaduoti iš tos vergijos, nes kol mano vyras skolingas darbdaviui, mažai šansų, kad jis galėtų pakeisti darbą arba pradėti derybas dėl realesnės algos. Ką daryti, kad užtektų pinigų mokesčiams, o svarbiausia - maistui, kaip suderinti darbą ir vaiko poreikius, kaip sukontroliuoti vyro svajones, kad jos neįsuktų į naujų skolų verpetą ir kaip tapti tobula žmona, tobula mama, ir kaip pagaliau pasiekti, kad ta mūsų šeima, iš kurios man norėjosi pabėgti, pagaliau ne tik atrodytų kitiems tobula šeima, bet joje galėčiau pagaliau atsikvėpti aš pati. Ne tik mano mama dėjo pastangas, mane prižiūrėdama, mokydama, auklėdama ir baksnodama į klaidas, ar spragas, kurias palieku, siekdama sukurti tobulą šeimyninį gyvenimą.

Net nepastebėjau, kad beveik didžioji dalis žmonių, su kuriais bendraudavome, labai stengėsi prisidėti prie „mūsų visiems atrodančios tobulos šeimos“ tobulinimo. Manęs jau nebestebino tokie sakiniai: „O tu to nedarai?“, „O tu vaiko neveži į baseiną?“, „Tu vyrui neverdi žirnių sriubos?“, „O tu vyrui nenuperki vaistų nuo alergijos?“, „o tu nesirūpini, kad tavo vyras išsioperuotų anginą?“.

Atrodė, kad kiekvienas turi teisę mane paauklėti, parodyti mano klaidas ir dar pareikalauti pasitaisyti, o dar ir pakontroliuoti, ar tikrai darau, kaip jie patarė. Kad ir kaip besistengčiau, vis girdėdavau: „nesirūpini, nesirūpini, nesirūpini“. Net nepastebėjau, kad prie to būrio prisijungė ir mano vyras, tik jis mane auklėjo perduodamas kitų patarimus, kitų nuomonę, kaip aš turėčiau daryti, ar ko aš nepadarau, tad net negalėdavau jam paprieštarauti ar pasiteisinti, nes juk jis išsakydavo ne savo nuomonę.

Ji buvo viena iš tų, kuri patarinėjo mano vyrui, kaip „mūsų tobulą šeimyninį gyvenimą“ dar patobulinti. Tai buvo dar vienas žmogus iš daugelio, ieškantis spragų mūsų šeimyniniame gyvenime ir dalinantis mano vyrui patarimus, ko dar jo žmona nepadarė.

Pradžioje buvo patarimai, po to tai perėjo į veiksmus. Ji tikrai buvo trečias narys mūsų šeimoje ir darė man nežinant tai, ką jai atrodė, kad turėčiau padaryti aš kaip žmona. Ir mano vyras patikėjo, kad taip geriau, jei jau jo žmona nebepadaro visko ir kažką palieka jam, tai kas čia tokio pasinaudoti pagalba iš šalies.

Jam atrodė nieko tokio, kad ji ar kuri kita atliks darbus, kuriuos turi padaryti jo žmona, o prašo padaryti jo. Ji žinojo visą jo dienotvarkę, kada jam pas gydytoją, kada ir ką jam reikia nupirkti. Mano vyrui nebereikėjo stengtis ką nors atsiminti, jinai laiku atsiųsdavo žinutę su priminimu, kad jam pas gydytoją laikas, kad jam tyrimų atsakymą reikia pasiimti, kad vaistų reikia nusipirkti. Jei jis negalėdavo, ir aš atsisakydavau padaryti tai už jį, jinai mielu noru tai padarydavo.

Nežinau, kaip visa tai atrodė man vyrui, bet jis tikrai turėjo vieną dieną praregėti ir suvokti, kad staiga gyvena su dviem „žmonom“. Bet man šiandien atrodo, kad teisingiau būtų sakyti, kad jis negyveno.

Ilgai kaltinau save, kad nepastebėjau.

Negalėjau rasti atsakymo, kodėl nepastebėjau.
Greičiausiai todėl, kad ji nebuvo vienintelė tokia. Kartais iš darželio vietoj mano vyro vaiką paimdavo jo grupės vadovė arba viena iš jo grupės solisčių, jei negalėdavo jo tėvai. Mano vyras žmonių vardų nesistengdavo prisiminti, tad jo pasakojimuose būdavo daug bevardžių žmonių.

Ji man pasislėpė už skirtingų įvardijimų: klientė, bendradarbio žmona, draugo žmona, pažįstama, kuriai padėjo panešti sunkų pirkinį. Man keisčiausia tai, kad, greičiausiai jai atsiradus, mano gyvenimas palengvėjo: mano vyras tapo man dėmesingesnis, juk jinai stengėsi dėl „mūsų šeimos tobulinimo“, jis nebepamiršdavo vizitų pas gydytoją, nebepritrūkdavo vaistų, prisimindavo visas šventes, netgi mūsų vestuvių metines, net per mano gimtadienį nustebino dovanomis (iki tol gaudavau žodinį leidimą nusipirkti ką noriu iš pragyvenimui skirtų pinigų), o kur dar šv. Valentino diena - net jos nepamiršo. Žinoma, vėliau buvo keista sužinojus, kad mano gimtadieniui dovanas rinko ji. 

Tikriausiai turėčiau būti dėkinga jai, kad jai nusibodo stengtis dėl „mūsų šeimyninio gyvenimo tobulinimo“. O toliau klasika: jei pakeitinėji žmoną keliose srityse, tai kodėl jos nepakeisti visiškai? Mano vyras atsitokėjo, tik kai jau buvo šaukštai po pietų, kai jau ji ne tik pradėjo organizuoti mūsų skyrybas, bet jau jų reikalauti. Čia jau reikėjo mano vyro veiksmų arba mano. Mano brangusis prisipažino, kad yra kita ir kad besiguosdamas jai nepajuto, kaip... viskas nuėjo per toli.

Manau, kad jai mano vyro niekada ir nereikėjo. Ji troško tobulo šeimyninio gyvenimo, nežinodama, kaip susikurti tokį pačiai, ir pamačiusi „mūsų šeimyninį gyvenimą“, kuris ir jai pasirodė tobulas, arba toks, kuriam labai nedaug betrūksta iki tobulybės ir labai panoro jį pasisavinti.

Taip gali žiūrėti į mus alkanu žvilgsniu... bet kitų žmonių gyvenimas ne obuolys... gali sugriauti kitų žmonių šeimą, pabūti tuo trečiu, bet... pasisavinti negali...

Dar ir šiandien dedame dideles pastangas, kad atsikratytume likusių patarėjų su visais jų gerais ketinimais, padėti „mūsų šeimyninį gyvenimą padaryti tobulą“. Patikėkite, tai daug sunkiau, nei gali atrodyti. Mat nė vienas iš jų negali pasigirti savo šeimyniniu gyvenimu. O juk jie tikriausiai jautėsi labai svarbūs ir reikalingi, ir rezultatas matosi.

„Mūsų šeimyninis gyvenimas visiems atrodo tobulas, bet...“ tai nebuvo ir nėra mūsų svajonė.

M.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Į populiarumo viršūnes braunasi primiršta šventė: išleidžia tūkstančius eurų (135)

Jei anksčiau prabangiausia šeimos švente buvo įvardijamos vestuvės , tai pastaruoju metu į...

Naktis Vilniuje: netikėtai atpažintas kelių erelis ir vienas už kitą įdomesni pažeidėjai (58)

Naktį iš penktadienio į šeštadienį Vilniaus policijos pareigūnai surengė reidą. Pylimo...

Tokio ažiotažo nebuvo jau seniai, bet K. Porzingio žvaigždė lietuvių negąsdina specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (6)

Lengvas pasivaikščiojimas draugiškose rungtynėse Rygoje Lietuvos rinktinei išėjo į naudą –...

Joniškio rajone iš voljero pabėgusi meška jau surasta atnaujinta 08.16 (95)

Penktadienį Joniškio rajone esančiame Kirnaičių kaime iš kavinėje „Plūgo broliai“ esančio...

Laisvalaikio veikla lietuviui atnešė milijonus: atskleidė sėkmės formulę (27)

Vienas iš „ Vinted “ įkūrėjų Justas Janauskas , atsimindamas studijų laikus Vilniaus...

Hobis tapo antrąja profesija (20)

Garsiausiame Pietų Dzūkijos turguje, veikiančiame Lazdijų rajono Veisiejų miesto pakraštyje,...

Orai: įspūdingą karštį nuplaus liūtys (15)

Panašu, kad šį savaitgalį vėl sulauksime panašios karščio kulminacijos kaip ir praėjusį:...

Sutemus į „Karklę“ sugūžėjo minios: konfiskuoja ir alkoholį, ir narkotikus papildyta 23:40 (100)

Penktadienio vidurdienį duris atvėrusio festivalio „ Karklė “ apsaugos darbuotojai nesnaudžia...

Ekspertai kai kuriuos Laisvės aikštės pertvarkos projektus pavadino isteriškais (32)

Dailės galerijoje aptarus 10 pateiktųjų projektų, kaip atnaujinti Laisvės aikštę ir jos...

Kai katės pervertina savo galimybės: bando įsirangyti į kelis kartus mažesnes vietas (12)

Yra vienas dalykas, kurį katės mėgsta daryti labiau nei valgyti ir tinginiauti - bandyti sutilpti...