35 metų Viktorija savo tinklaraštyje aprašė, kaip nesutramdomo būdo šuo ją įtraukė į daugeliui negirdėtą veiklą ir padėjo atrasti tai, kas dabar teikia didelį džiaugsmą.
„Kažkada turbūt pradėjau gyventi per ramiai ir nei iš šio, nei iš to labai prireikė šuns. Nebūtinai dokumentinio, tiesiog kažkokio didelio šuns. Kaip tik nenorėjau šuns su dokumentais, norėjau kad jis būtų tiesiog didelis ir negraužtų batų, baldų ir kitokio gėrio, esančio namuose. Taigi apėjau kelias šunų prieglaudas ir išsirinkau iš „Grindos“ 5 metų mišrūnę kalytę Luką. Tikslingai pasirinkau šunį iš „Grindos“, nes ten papuolę šuniukai turi savo „laiką“, kuriam praėjus jų laukia liūdna kelionė į atliekų krematoriumą šiukšlių maišuose.
Prieglaudų šuniukų tema visam laikui man liks aktuali ir skaudi, bet tai jau visai kita tema, kurią vėliau galbūt „pajudinsiu“ atskiru įrašu. Luka buvo pakankamai didelė, tai puikiausiai atitiko tuo metu visus keliamus reikalavimus, plius penkių metų šunys batų gi negraužia ir namų nedergia (taip tuo metu galvojau). Ji buvo ir yra nuostabus šuo – negraužia nieko, rami, paklusni, ypatingai sauganti savo naujus šeimininkus. Galbūt bijo prarasti dėl to saugo kartais net per uoliai. Luka buvo jokių problemų nekelianti kalytė, ją auginti paprasta tokiai nieko apie šunis nenusimanančiai entuziastei, kaip kad aš tuo metu buvau.
Taip jau būna, kad kai kažkuo susidomi, tai pradedi aplinkoje pastebėti panašius dalykus. Aš pradėjau pastebėti šunis, dažniausiai didelius, dažniausiai grakščius, dažniausiai kurtsharus. Pradėjau papildomai domėtis šia veisle ir sužinojau, kad jie aktyvūs, lengvai dresuojami, draugiški. Tiesiog idealūs. Kai pasirinkau iš prieglaudos Luką, buvo dar keletas šunų, kurie buvo „kritę į akį“, taigi periodiškai užklysdavau į prieglaudų el. puslapius pažiūrėti, kaip sekasi tiems šuneliams, kurių tada nepasirinkau. Ir.... prieglaudoje kurtsharas, beveik trijų metų patinas, dokumentinis, gražus, rudai – baltai margintu kailiu. Juk Luką auginti taip paprasta, tai kodėl gi taip pat paprastai negalėčiau auginti dviejų šunų? Diskusija su vyru, vaikų palaikymas, dar diskusija su vyru ir dar, ir važiuoju į prieglaudą pas kurtsharą“, – savo tinklaraštyje rašo Viktorija.
Ne kovojo, o išnaudojo
Sudėtingiausias reikalas buvo Forbio vedžiojimas. Jis tempė, rovė į priekį ir su tokia jėga, kad žiemą moteris sėkmingai čiuoždavo jam iš paskos ir sustodavo tik medį apsikabinusi arba atsisėdusi.
Nepadėjo nei specialūs antkakliai, nei viliojimai skanėstais.
„Pradėjau internete ieškoti būdų ir patarimų, kaip panaikinti šitą žvėrišką tempimą. Naršant pagal žodį „tempimas“ ir įvairias jo kombinacijas su kitais žodžiais atradau šunų kinkinių sportą. O ten, pasirodo, reikia, kad šuo temptų, šunys netgi to mokinami ir skatinami už gerą tempimą! Ir netgi yra daug disciplinų šunų kinkinių sporte – šešetai, ketvertai, bikejoring'as (šuo tempia dviratininką), paspirtukas su šuniu ir canicross'as, t.y. bėgimas su šunimi, kai šuo su petnešomis prikabinamas prie bėgiko specialiu amortizuojančiu lynu ir šuo turi kuo greičiau bėgti, tempti paskui save bėgiką. Čia buvo atradimas. Esminis.
Dar džiaugsmingesnis atradimas buvo tai, kad šunų kinkinių sporte dalyvauja ne tik haskiai, bet ir kitos veislės, ypač kurtsharai. Tai kam man su Forbio tempimu kovoti, jeigu tai galima išnaudoti? Gal jam reikia leisti tempti? Nupirkau Forbiui petnešas, sau specialų diržą, prie kurio tvirtinamas amortizacinis lynas, ir mes prieš trejus metus pirmą kartą išbėgome“, – prisimena Viktorija.
Pirmas kartas atnešė sėkmę
Ji pasidomėjo, kad Baltijos šalyse vyksta šunų kinkinių varžybos „Baltic Cup“, į kurias susirenka dalyviai iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Rusijos. Vienas iš šių etapų vyksta Lietuvoje. Ilgai dvejojusi vilnietė nutarė su Forbiu varžybose sudalyvauti.
„Bėgiojom su Forbiu, ruošėmės artėjančiom varžybom. Laikas negerėjo, stresas didėjo, gailėjausi, kad užsiregistravau, garsiai pykau ant vyro, kad mane įkalbėjo, tyliai pykau ant savęs, kam sutikau. Taip bepanikuojant atėjo varžybų išvakarės. Naktį išvis nemiegojau, ryte pareiškiau, kad niekur aš nevažiuosiu, niekur nebėgsiu ir iš viso visi aplinkui nelabai protingi... Gerai, kad mano vyras protingas žmogus ir sugeba atsirinkti, į kurias kalbas dėmesio nereikėtų kreipti. Nuvažiavom.
Nelaukiau starto, bijojau, bet jau nebuvo kur dingti. Nuėjome su drebančiu Forbiu prie starto. Tada jis suprato, kas čia bus. Pamatė nubėgančius pakinkytus šunis. Forbis suprato, kad gaus tempti, kad mes bėgsime, užsiimsime jo mėgstamiausia veikla. Staiga atgijo, vos nulaikiau pašėlusį ir nekantraujantį šunį prie starto linijos. Visos baimės abiem išgaravo. Man taip pat nebuvo kada drebėti, nes reikėjo Forbį laikyti. 3,2,1 startas. „Go“ ir lekiam. Forbis tempia, rauna geriau nei miške prie namų. Greitis didesnis nei miške prie namų. Azartas abiem duoda papildomų jėgų. Nerealu!
Tolumoje pamatome bėgikę, kuri startavo anksčiau (startai būna atskiri, kas minutę). Forbis pašėlsta, tempia dar stipriau, aš visai dūstu, springstu, bet bėgu. Prisivejam! Ir Forbis nusprendžia, kad laikas pažaisti su pasivytu šuniu. Matyt, tam ir vijosi taip stipriai. Šokinėja aplinkui, aš jį bandau gražiai kultūringai atitraukti, o jam taip smagu žaisti. Tada dar nežinojau kaip svarbu šunį išmokinti lenkimo nesiblaškant. Šiaip ne taip atitraukiu, bėgam toliau. Forbis vis dairosi atgal, tempimas susilpnėjęs, į komandas reakcijos nėra. Siaubas. Visiška nesėkmė. Aš vos kvėpuoju, vos judu.
Pamatom finišą. Ten daug šunų, daug žmonių. Forbis atsigauna (o gal su tais leis pažaisti). Vėl stipriai tempia. Atrodo mirsiu. Širdį, plaučius ar dar kažką išspjausiu. Akyse mirguliuoja. Visokiom spalvom. Nebeišeina net įkvėpt. Ir finišas. Pradedu po truputį kvėpuoti. Negirdžiu ką vyras sako. Kažkur nueinu, paskui grįžtu prie mašinos. Laukiam rezultatų. Žinau, kad paskutinė nebūsiu, nes vieną aplenkėme. To užtenka“, – emocijas aprašo moteris.
Pradėjo bėgioti ir be šunų
Vis dėlto, nors nieko ir nesitikėjo, Viktorija su Forbiu užėmė prizinę trečią vietą.
„Negalėjau patikėti, motyvavo nerealiai. Dirbom daug su Forbiu toliau, mokėmės lenkti, ilgai mokėmės lenkti. Paskui – kitos varžybos, paskui – dar vienos, paskui – trauma, paskui – pertrauka, vėl varžybos ir dar, vėliau vėl, ir taip trejus metus. Ketvirta vieta, antra, trečia, pirma, antra, trečia, pirma, pirma, antra, t.t. Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija.
Taip pradėjau bėgioti, su šuniu, vėliau ir be šuns. Be šuns 5 km, vėliau 10, paskui 21, o kodėl tada jau ne 42. Maratonas prieš trejus metus atrodė neįveikiama distancija, antžmogiškas reikalas, pasiekiamas tik beveik dievų. Nubėgau du, dievo aureolė neatsirado. O jei jau 42, tai ko ne 56 kilometrų, o paskui jau kodėl ne 100 kilometrų.
Dabar mano bėgimo dievui 6 metai (aš apie Forbį). Jis bėga jau nebe taip gerai, kaip kad bėgo būdamas 3 ar 4 metų. Dabar canicross'e dažniau startuoju su Cito – dar vienu savo kurtsharu.
Forbis visada bus ypatingas šuo. Tai jis buvo pradžia visko, kas mano gyvenime susiję su bėgimu. O susiję daug ir daugėja.
Beje, Forbis dar ir mano vyrą privertė bėgioti. O jis žmogus rimtas, užsispyręs, aiškino, kad bėgimas yra nuobodus sportas, lėtas, neįdomus ir jis tai jau tikrai nebėgios. Tiesiog vieną kartą užsiregistravome į dogtrekking'ą su Forbiu (orientacines varžybas su šunimis). Vyrui patiko orientacinis sportas, o orientaciniame sporte gi bėgiojama. Ir viskas per tą šunį. Respect Forbiui. Ačiū jam labai. Einu dar kartą jį paglostyt“, – savo bloge rašo sportininkė.
