Savaitraščio „Lietuvos sveikata“ redakcijai pavyko „rezervuoti“ dalį Aurimo laiko ir šnektelėti apie vaikystę, sportininko dieną ir atpalaiduojančius ritualus.
„Dieną pradedu nuo treniruotės ir mankštos septintą valandą ryto, dešimtą – pirma treniruotė, penktą – antra, devintą – pramankšta. Žodžiu, keturios treniruotės kasdien. Taip atrodo pirmadieniai, trečiadieniai ir penktadieniai, kitomis dienomis dieną galima pradėti vėliau ir treniruotis ne visu pajėgumu“, – pasakoja Rio olimpiados bronzinis prizininkas Aurimas Didžbalis.
– Lemtingoji tavo frazė prieš pasirodymą „Laimė mėgsta tylą ir pasidžiaugsime, kai grįšiu“ – išsipildė. Sutinki, kad sportininkui per didelis psichologinis spaudimas kartais „pakiša koją“?
– Taip, „prisikalbėjau“ atrodo gerąja prasme. Prieš olimpiadą nenorėjau kabintis medalio, nes negalėjau žinoti, kaip jausiuosi prieš pasirodymą. Todėl papildomu įsipareigojimu „būtinai parvežti medalį“ neapkroviau nei savęs, nei artimųjų ir aplinkinių. Pavyko atsiriboti nuo reklamos ir „tyliai“ padaryti ką moku geriausia. Dabar galiu teigti, kad kuklumu kartais galima laimėti daugiau nei ankstyva pompastika.
– Pameni, ką jautei supratęs, jog laimėjai medalį?
– Didžiulė garbė būti tuo „kaltininku“, kurio dėka Lietuva iškovojo pirmą medalį sunkiosios atletikos olimpinių žaidynių istorijoje. Momentas, kai jau supratau, kad tapau bronzos medalininku, – lengvai šokiravo, todėl tikrai negaliu prisiminti, kas vyko tas kelias valandas. Po to supratau, kad viskas gerai – ilgas ir kantrus darbas davė rezultatų.
– Apdovanojimų turi ne vieną. Kokius jų, be Rio bronzos, ypač vertini?
– Brangus kiekvienas laimėjimas, nesvarbu kokio jis yra lygio. Tarp svarbiausiųjų įvardinčiau 2006-aisiais iškovotą Lietuvos jaunučių čempiono titulą ir pasiektą rekordą. Dar po dvejų metų tapau Lietuvos jaunių čempionu, suaugusiųjų vicečempionu, Europos jaunių vicečempionu. Prieš dvejus metus tapau pirmuoju Lietuvos sunkiaatlečiu, laimėjusiu medalį pasaulio čempionate.
– Papasakok, koks buvo tavo karjeros startas?
– Galima sakyti, kad tai buvo giminės tradicija, nes tėčio brolis turėjo puikius fizinius duomenis. Tėvai pastebėjo, kad turiu paveldėjęs dalį tinkamų šiam sportui genų. Todėl nusprendė, kad turėčiau lankyti Marijampolėje veikiantį sporto centrą. Po mokyklos studijuoti išvykau į Klaipėdos universitetą. Pasirinkau kūno kultūros studijas, tad mokslą ir sportą suderinti nėra sudėtinga.
– Kad taptum olimpiados prizininkas, tikriausiai nemažai turėjai pralieti prakaito. Kaip atrodo eilinė sunkiaatlečio diena?
– Labai griežtai disciplinuota. Dieną pradedu nuo treniruotės ir mankštos septintą valandą ryto, dešimtą – pirma treniruotė, penktą – antra, devintą – pramankšta. Žodžiu, keturios treniruotės kasdien. Taip atrodo pirmadieniai, trečiadieniai ir penktadieniai, kitomis dienomis dieną galima pradėti vėliau ir treniruotis ne visu pajėgumu. Tokia dienotvarkė padeda „nepersitempti“. Šio dienos plano laikausi jau devynerius metus.
– O koks tada yra tavo poilsis, laisvalaikis?
– Daug laisvo laiko neturiu, nes tokį pat įtemptą režimą išlaikau net ir po varžybų. Po rungtynių geriausiai padeda atsipalaiduoti laikas su artimaisiais. Puikiai pailsiu klausydamasis ramios muzikos ir „būdamas su savimi“.
– Kad galėtumei kelti tokius svorius, privalai turėti nemažai energijos. Kiek įtakos tam turi mityba? Ar sunkiaatlečiams sudaroma speciali dieta?
– Žinoma, tinkama mityba sportininkui ne ką mažiau svarbi, nei sportas ir treniruotės. Todėl, kad ir kaip keistai skambėtų, bet šios sporto šakos atstovas visada turi būti pavalgęs. Jeigu neturėsi energijos, štangos nepakelsi.
Maistu rūpinasi virėjos specialistės, kurios žino, koks meniu tinkamas sportininkams. Sunkumų kilnotojai savo sportu nesiekia stebinti pristatydami išorės grožį, jie treniruojasi, kad stebintų ištverme ir galinga jėga. Mes – ne kultūristai, kad turėtume laikytis kokios nors dietos. Bet, aišku, stengiamės galvoti, ką ir kaip valgyti.
– Profesionaliame sporte traumos neišvengiamos. Kokios jos dažniausios tavo srityje?
– Normalu, kad traumų pasitaiko kiekviename sporte. Ne išimtis yra ir sunkioji atletika. Štangos kilnotojams dažniausiai pasitaiko kelių, alkūnių ir riešų patempimai. Tiesa, traumos neatsiranda be priežasties. Dažniausiai jos ištinka tuos sportininkus, kurie yra nepakankamai pasiruošę, netinkamai padarę apšilimą prieš pradėdami treniruotę. Sportininkui, kuris teisingai padarė apšilimą, tikimybė, kad gaus traumą, labai maža.
– Kai Rūta Meilutytė olimpiadoje laimėjo auksą, baseinus ėmė lankyti daug vaikų. Galbūt ir tavo medalis paskatins vaikus rinktis sunkumų kilnojimą. Kaip manai, kokių charakterio savybių būtina turėti, norint būti sunkiaatlečiu?
– Norint ko nors pasiekti bet kokioje veikloje, būtina stipri valia ir ryžtas. Svarbu ir tikėjimas, kad tikslas ar svajonė išsipildys, nes be tikėjimo sunku bus pasiekti, net ir turint daug ryžto. O sportininku, nebūtinai sunkiaatlečiu, gali tapti kiekvienas, bet tik nuo jo paties darbo ir užsispyrimo priklauso, kokio lygio jis bus.
