Man 25 metai. „Facebooke“ esu žinomas, kaip Edvinas Lee, natūralaus fitneso propaguotojas, motyvatorius ir blogeris.
Nuo 1 klasės visada jaučiausi nepilnavertiškai šalia kitų. Buvau ne tik „ektomorfas“ (liesas kūno tipas su greita medžiagų apykaita), bet ir žemaūgis.
Buvau žemesnis už visus klasiokus ir labai lieso sudėjimo berniukas. Per kūno kultūros pamokas nuo 1 klasės iki 12 klasės stovėdavau paskutinis rikiuotėje. Prie merginų jausdavau diskomfortą, nes buvau vos ne tokio paties sudėjimo kaip dauguma iš jų bei panašaus ūgio (kartais žemesnis).
Mokykloje ir kieme man daugelį metų dauguma draugų sakydavo: „Tu per silpnas, tu per lėtas, tu per mažas, tau neišeis užsiauginti nei gramo raumenų, tau nepavyks, tu nieko negalėsi ir panašiai...“
Per krepšinio varžybas visada sėdėdavau ant atsarginių suoliuko arba trumpam išeidavau į aikštelę, kad pabūčiau prie tritaškio zonos. Nes po krepšiu gaudavau staigius blokus, o iš tritaškio karts nuo karto pataikydavau.
Vienas iš klasiokų mane prie visų draugų vadindavo „smurfu“ dėl mano žemo ūgio, tą pravardę atsimenu iki šiol. Per kūno kultūros pamokas mokyklos sporto salėje žavėjausi draugais, kurie išstumdavo 50 kg štangą ar padarydavo 10 prisitraukimų.
Kiek kartų man draugai siūlydavo pabandyti išstumti štangą, visada atsisakydavau, rasdamas priežastį. O tikroji priežastis buvo tiesiog baimė apsijuokti prieš visus. Kūno kultūros mokytojas dažnai sakydavo – ko kabai ant skersinio kaip dešrelė?
Kieme vienas iš draugų nuolat pabrėždavo, kad niekada nebūsiu aukštas, daugiausiai užaugsiu iki 170 cm. Tą labai gerai įsidėmėjau. Tėvas turėjo psichinių problemų, todėl mama su juo buvo išsiskyrusi, kai tik pradėjau eiti į pirmą klasę. Patarimų iš vyriškos pusės tikrai nesulaukdavau, nors turėjau 3 brolius ir tiesiog nenorėdavau skųstis, o mamai nenorėdavau pasakoti savo išgyvenimų.
Nesu iš tų žmonių, kurie išsigąsta kritikos ir toliau gyvena su ja visą gyvenimą.
Todėl galiausiai aš pasinaudojau šia kritika, kurią gaudavau savo adresu. Baigęs vidurinę mokyklą vasarą nusprendžiau kažką daryti su savo ūgiu.
Internete prisiskaičiau banaliausių patarimų, kaip bent kažkiek išsitempti. Nutariau kabėti ant skersinio. Visą vasarą diena iš dienos eidavau į stadioną ir kabėdavau ant jo. Grįžęs namo prieš miegą kabėdavau ant kambario durų ir naiviai tikėjau, kad gal kas nors pavyks. Tačiau jei ne – nieko neprarasiu.
Praėjus vasarai pastebėjau, kad tapau kažkiek aukštesnis. Pasimatavęs ūgį, pamačiau ir maloniai nustebau, kad esu - 1,75 cm, prieš vasarą buvo - 1,65 cm. Tuo metu man buvo 19 metų. Rudenį įstojau į Vilniaus kolegiją.
Vos tik pradėjau mokytis, man nepatiko mano specialybė ir jaučiau, kad paliksiu mokslus. Nes nesu iš tų žmonių, kurie būna ten, kur nepatinka, per prievartą, „dėl lapuko“. Visą tą laiką toliau kas dieną kabėdavau ant skersinio ir ant durų staktos, kad dar kažkiek pavyktų išsitempti ir paaugti.
Kartą tarp paskaitų per pertrauką stovėjau koridoriuje ir žiūrėjau į vaikiną, kuris ėjo į mano pusę. Jis buvo gana sportiškas. Žiūrėdamas į jį, mintyse sau pasakiau: laikas ir man sportuoti. Tai buvo lemiamas lūžis. Nuėjęs į kabinetą aš susirinkau savo daiktus ir knygas, ir išėjau iš kolegijos visam laikui. Gruodžio mėnesį paėmęs salėje abonementą, pradėjau savo sporto kelionę. Skaičiau dienomis ir naktimis literatūrą, domėjausi mityba bei visais niuansais, susijusiais su ja, ieškojau įvairiausios informacijos internete ir viską rašydavausi į sąsiuvinį.
Pirmąją savo treniruotę pradėjau 2009 metų gruodį. Buvau 180 cm ūgio ir svėriau 58 kg. Ūgis išsitempė iki normalaus, dėl kurio išnyko mažaūgio kompleksas, o figūra buvo vos ne oda ir kaulai, ir tai tapo didžiausiu diskomfortu. Mano svajonė buvo tapti ne dideliu 100 kg sveriančiu vyruku, o tiesiog turėti gražią ir sportišką figūrą, truputį daugiau kilogramų bei normalias rankas.
2010 metų rudens pabaigoje susirgau gana sunkia liga. Tai buvo odos liga. Nuolat jaučiau nemalonų skausmą ir teko gerti brangius vaistus. Oda buvo negraži, jaučiau nuolatinę depresiją. Visad turėdamas gražią odą, negalėjau susitaikyti su tuo, kaip ji tragiškai atrodė. Kartą net buvo aplankiusi mintis, kad nenoriu gyventi.
Tačiau pasakiau sau – kitiems žmonėms būna ir blogiau. Pusę metų praleidau namie, išeidavau tik vakarais, kad nesimatytų mano odos, ir tai tik trumpam, kad įkvėpčiau gryno oro.
Draugai nesuprato, kas man yra, nes niekam neatrašydavau į žinutes ir atsiribojau nuo viso mane supančio pasaulio. Praleisdavau laiką tik namie, kaip kalėjime. Palikau sporto salę. Namie, turėdamas nedidelę štangą ir du svarelius, dieną iš dienos net ir per skausmus stengiausi neatsisakyti sporto ir treniruotis bent minimaliai. Tačiau nesugebėjau normaliai maitintis, jausdavau nuolatinę depresiją ir, galima sakyti, grįžau į pradinį tašką, nuo kurio pradėjau.
2011 metų pavasarį liga atsitraukė. Nutariau vėl grįžti į salę. Tačiau su dar didesniu ryžtu ir entuziazmu. Turėjau tikslą ir nuo to laiko daugiau nesustojau.
Pradžia buvo kaip ir daugelio - noras tapti stipresniu ir, žinoma, sužavėti merginas. 4 metai nepaliaujamų treniruočių pakeitė mano protą, kuris siekė daug daugiau nei sužavėti merginas ar atrodyti geriau prie jūros. Ir dabar, maždaug po 4 metų reguliaraus sporto, stipraus ryžto, kieto, užgrūdinto, pozityvaus mąstymo, viskas išėjo taip, kad visi tie žmonės, kurie kažkada sakydavo tuos bjaurius dalykus vidurinėje mokykloje ir visą paauglystę - kad būsiu silpnas, lėtas, mažas kaip „smurfas“ – visi jie vėl atsirado, bet jau kitu tikslu: visi pradėjo kreiptis bei prašyti įvairiausių sporto patarimų, klausti, kaip man pavyko pasiekti tokių rezultatų. Pradžioj tikrai to nesitikėjau.
O tas žmogeliukas, kuris kieme nuolat sakydavo, kad nebūsiu aukštesnis nei 170 cm ūgio, galiausiai ir yra tokio ūgio. O aš - 180 cm. Ironiška? Kažkiek. Gerai pamenu vieną sakinį: „Skausmas - laikinas dalykas. Skausmas gali trukti minutę, valandą, dieną ar net metus, bet galiausiai jis pasitrauks, ir kažkas geresnio užims jo vietą, bet jei pasiduosiu, skausmą jausiu amžinai“.
Mano tikslas tapo parodyti žmonėms, kurie „bijo chemijos“, kad galima atrodyti sportiškai ir be jos. Suprantu, kad neatrodau labai įspūdingai, lyginant su rimtais sportininkas, kurie užsiima sportu su cheminiais preparatais ir tikrai sveriu nedaug, tik - 77 kg, tačiau esu pakankamai sportiškas.
Kiekvienas pasirenka savo kelią. Mes visi gyvenime esame patyrę sunkumų ir nuleidę galvas. Tačiau kliūtys ir sunkumai yra geriausi "mokytojai“. Mane vis labiau pradėjo palaikyti žmonės, stengiausi motyvuoti savo socialiniame tinklapyje facebook vis daugiau žmonių ir sakyti: jei sugebėjau aš – sugebėsite ir Jūs, svarbiausia - neklausyti, ką Jums sako aplinkiniai, o tikėti Savimi! Visada tikėjau savimi.
Aš nustojau bendrauti su daug žmonių, kurie turėjo neigiamą poveikį ir įtaką man. Man tiesiog buvo neįdomi rutina ir paprastas gyvenimo būdas. Aš nenorėjau būti panašus į kitus ir būtent treniruotės pakeitė visą mano gyvenimą ir mąstymą. Tai ne tik sportas – tai gyvenimo būdas. Aš nesijaučiau užsidaręs, aš tapau labiau pasitikintis savimi. Susipažinau su daug žmonių, kurie mane palaikė ir padėjo man pereiti per visus sunkumus. Šis sportas iš tiesų grūdina žmones. Aš jaučiu gyvenimą.
IŠVADAI: noriu dalintis tuo, per ką perėjau, su žmonėmis, ir jeigu jie rodo dėmesį, palaiko, klausia, domisi, prašo patarimų, sako, kad patinka tai, ką rašau, darau ir prašo nesustoti – tai tik suteikia asmeniškai man dar daugiau įkvėpimo! Svarbiausia - tikėti savimi.
Geriausias laimėjimas - tai laimėjimas prieš save patį. Supratau, kad kliūtis pradedame matyti tik tada, kai nukreipiame žvilgsnį nuo tikslo, o aš žiūrėjau tik į tikslą. Gyvenime laimi ne tie su tinkamais genais ir didžiausiu potencialu, o tie, kurie turi atsidavimo tam, ką daro, ir niekada nepasiduoda.
Šis rašinys yra atsiųstas istorijų konkursui „Kompleksas, trukdantis man gyventi“. Kviečiame dalyvauti ir jus!
