- Jūs knygoje analizuojate maisto, valgymo kultūros istoriją Lietuvoje. Kokias galima šiandien įžiūrėti valgymo madas, tendencijas, kaip jas galima palyginti?
- Mano nuomone, šiuo metu sąvoka tradicinė mityba jau neturi prasmės, nes tada tikslinkime – kokia tradicija? Tradicinė sovietinė – kotletai valgykloje? Tais laikais dažnai būdavo poreikis tiesiog išgyventi. Jeigu mes žiūrim į lietuvišką etninę kultūrą – tai buvo kaimo kultūra. Dabar mes neariam ir neakėjam, fizinio darbo nedirbam, patys daržų ir gyvulių neauginam. Mes negalime valgyti tradiciškai, nes nebėra net ir to laikmečio produktų.
- Mes dabar dirbam protinį darbą. Kokia yra reikalinga mityba dirbančiam protinį darbą žmogui, gyvenančiam judriam mieste, nuolat neturinčiam laiko, niekas šiandien negali pasakyti.
- Dėl to atsiranda gana keistos tendencijos. Manau, kad visas pasaulis eksperimentuoja. Tas peršokimas į industrinį ir poindustrinį gyvenimą, miesto kultūrą žmonijos istorijos masteliu buvo labai greitas. Šimtus metų žmonės dirbo lauke, auginosi sau. Staiga mes turim maistą, kurį galim gauti labai greitai, viską ir iš viso pasaulio, bei dar turime mokslininkų rekomendacijas, kurios 100 procentų prieštarauja viena kitai. Ką su visu tuo daryti?
Tada ima ryškėti visokie vadinamieji mitybos trendai. Pavyzdžiui, super maistas – goji sėklos, galime ir lietuvišką pridėti – linų sėmenys, kanapės ir t.t. Kas nors ima ir išaukština vieną produktą kaip neva patį sveikiausią. Dabar Europoje labai populiaru veganizmas, manau, tai nenuostabu, nes šiuolaikinė gyvulininkystė turi daug minusų. Vis prisimenu vištos krūtinėlę, kurią visi dietologai labai rekomenduoja. Kiek prisimenu iš vaikystės, iš kaimo – vištos neturi tokios krūtinės, juk jų svoris kitoks, iš kur ten tiek mėsos? Veganų trendas sako mėsai ne, nes visi gyvuliai neteisingai užauginti, juos kankina, laiko labai blogomis sąlygomis.
- Kai kurie žmonės mėgsta pašiepti tuos, kurie daug dėmesio skiria maistui, – atseit neturi daugiau apie ką galvoti. Tokiame požiūryje gal yra dozė snobizmo, neva darau tokius reikšmingus darbus, kad neturiu laiko galvoti apie maistą.
- Sutinku dėl snobizmo. Norint sveikai maitintis nereikia, kad maistas užimtų didelę dalį tavo dienos ir mąstymo laiko. Tai buvo viena iš paskatų, kodėl ėmiausi rašyti knygą. Kad ir etikečių skaitymas – sunkus ir nuobodus darbas, ten viskas užrašyta labai mažom raidėm. Aš tas etiketes visas perskaičiau, surašiau viską į knygą – jau žmogui nereikės vargti. Mano knyga yra pasidalinimas žiniomis su viltimi, kad kam nors bus naudinga ir smagu skaityti.
Pastebėjau, kad žanre apie mitybą vyrauja daug didaktikos, aš jos vengiu, nes neturiu teisės sakyti – jūs taip nedarykite, nes jums bus blogai. Mes visi darome daug dalykų, kurie mums nėra naudingi. Aš tikrai nežinau to auksinio recepto, žinau daug kriterijų, į kuriuos atsižvelgę galite priimti teisingą sprendimą. Nuoširdžiai manau, kad maitintis sveikai galima be didelių pastangų. Tiesiog reikia bazinių žinių, tam tikrus dalykus suvokti, neišsikelti sau per didelių tikslų.
Aš, prisipažinsiu, daugybės tų sveikų dalykų nemėgstu, esu labai konservatyvi, bet švelniai darau pokyčius savo mityboje. Jūs galite sakyti, kad neskanūs viso grūdo makaronai. Aš taip irgi sakiau dar prieš pusę metų. Mūsų skonis taip greitai kinta, svarbiausia nespausti situacijos pareiškus „nuo rytoj jokio cukraus“. Jei mažiname po truputį suvartojamą produkto kiekį, skonis ima keistis. Pasitikėkime savo juslėmis. Valgykime maistą be skonio stipriklių, dažiklių, be kečupo, kuris viskam suteikia skonį, ir po pusės metų mes turėsim kitokį skonį ir tie makaronai bus skanūs.
- Reikia pripažinti, kad visos žinios apie mitybą (madas, produktų sudėtį, gaminimo būdus, transportavimą) ima gerokai trukdyti gyvenimui.
- Jei kalbėtume apie mitybos keitimo taktiką, siūlau išsirinkti produktą, kurio atsisakyti mums būtų lengva. Aš nuo rafinuoto aliejaus atsisakinėjau metus laiko. Kol galiausiai pasakiau sau – aš jo neperku ir man nėra pagundos jo kur nors šliurkštelėti. Kodėl taip užtruko? Nes rafinuotas aliejus neturi skonio, o dabar tu galvok, ar tas nerafinuotas su tuo tinka, netinka, juk jie visi turi savo specifinį skonį, kvapą. Nerafinuotas aliejus, būdamas natūralus, įpareigoja su juo skaitytis.
Cukraus gal galima tiesiog nevartoti gryno, nes mes jo ir taip gauname su kitais maisto produktais (pavyzdžiui, duona), tai jau bus didelis žingsnis sveikesnės mitybos link.
Manau, kad sau kelti per didelį tikslą – blogiausia, ką mes galim sau padaryti. Mitybą galima susitvarkyti per kokius penkerius metus, svarbiausia, kad ji netaptų dar vienu stresu.
Daug prieštaringų kalbų sukelia desertai. Desertas yra ne kūniškas, o psichologinis poreikis. Jo dažniausiai norisi, kai mes išsekę, mums liūdna. Aš padariau kelias išvadas dėl desertų. Pirma, būkite išrankūs tiems dalykams, kuriuos vartojate nedažnai. Jeigu noriu deserto, tai tik tokio ir ne kitokio. Būkime išrankūs tiems maisto produktams, kurie nėra sveiki. Antra, desertu reikia dalintis. Dėl to suvalgai mažiau ir niekuomet neatrodo, kad buvo mažai, nes mėgaujiesi su kitu. Tokie triukai, žaidimai su savimi veikia. Geriau žaisti negu įsivaryti į kampą.
Mitybos žinios ir „tiesos“ dažnai keičiasi. Buvo laikas, kai visi riebalai buvo blogi, paskui kai kurie pasidarė geri; baltymai geri, dabar suvokiama, kad vien jie nėra gerai. Gal užuot galvojus, kiek suvalgėme riebalų, baltymų, susileisti kokį subalansuotą visų medžiagų kokteilį ir bus gerai? Bet man šita pozicija labiausiai nepatinka, nes nutoltume ne tik nuo gamtos, bet ir nuo žmogaus esmės.
