Jei jau prakalbome apie „urvus“ (urvo tipo būstus), tai turėtume apibrėžti, kas tai yra. Urvas - erdvė, kurią supa natūralaus akmens sienos su nedideliu įėjimu. Tai galėtų būti lyginama su 99 proc. dabartinių gyvenamųjų būstų – tai yra, erdvė (didelė ar maža, padalinta į mažesnes erdves), apsupta sienomis (dažnai natūralaus akmens ar plytų) su nedideliais įėjimais (jei nelaikote mašinos savo hole).
Laikui bėgant, architektai padarė šiek tiek atnaujinimų: sukėlė juos vieną ant kito (daugiabučiai ir daugiaaukščiai namai), sustūmė juos šalia vienas kito (terasos), išplėtė juos (rūmai) ir iškalė sienose skyles (langai), kad į vidų eitų dienos šviesa. Jie taip pat padalino erdvę į mažesnes erdves, skirtas konkretiems užsiėmimams (miegui, skalbimui, poilsiui ir panašiai). Didesniuose urvų atnaujinimuose atsirado erdvės ir baseinui, sporto salėms, garažams – tai yra maži „urvai“ dideliuose „urvuose“.
Niekas neatsisakė urvo sienų, supančių pagrindines erdves, kaip tik priešingai – sienos, esančios viduje pradėjo formuoti dar mažesnes erdves urvo viduje. Taigi mes vis dar grįžtame namo į savo mažus „urvus“, visai kaip mūsų protėviai.
Gyvenamųjų namų architektūros stilius gali būti skirtingas visame pasaulyje, bet esmė lieka ta pati. Tiesa, inuitai gyvena „urvuose, apsuptuose ledo“, be langų ir labai mažais įėjimais. Monarchai ir milijonieriai yra įsikūrę ilguose, iš daugelio butų suspaustuose urvų atnaujinimuose su daugybe langų ir įėjimų. Kai kur Prancūzijoje tikrieji urvai vis dar yra užimti, ir ne tik saugomo vyno statinėmis. Yra ir keletas išimčių – tai namai medžiuose (urvų atnaujinimai medžių kamienuose bei ant šakų su medinėmis, ne akmeninėmis sienomis), tuaregų palapinės (lengvos medžiagos nešiojami „urvai“) ir jurtos – nešiojami „urvai“ su sienomis Mongolijoje.
Tai kas tada yra alternatyva šiems „urvams“? Tiesa tokia, kad alternatyvos nėra, nes kitu atveju ja kas nors jau naudotųsi.
Alternatyva nebent galėtų tapti stiklinės sienos, kurios neatitvertų erdvių visiškai nuo aplinkos ir gamtos. Erdvė viduje galėtų būti padalinta į mažesnes erdves, taip pat atskirtas stiklinėmis sienomis (spalvotas, matines ar kitokias, kad suteiktų šiek tiek privatumo). Stiklinėms lauko sienoms taip pat galima parinkti spalvas, raštus ar kitus variantus, įsigyti užuolaidas ar žaliuzes esant reikalui.
Namai, suprojektuoti tokių architektų kaip Frankas Lloyd Wrightas bandė atverti okupantus gamtai, pavyzdžiui, projektas „Grant House“. Tokie namai turi šiek tiek stiklinių sienų, kurios tikriausiai yra naudojamos vietoj langų. Taigi jeigu gali būti pastatytas vienas toks namas, tada gal gali tokių būti ir daugiau – tūkstančiai, milijonai? Ar galėtų Homo Sapiens gyventi miestuose ir kaimuose, pastatytuose iš stiklo? Teoriškai, taip, kadangi stiklas dažniausiai yra gaminamas iš kvarcinio smėlio ir kelių kitų ingredientų, pavyzdžiui, pelenų, klinčių, natrio sulfato.
Šiaurės Afrikos ir Artimieji Rytų dykumos turi milžiniškus kvarcinio smėlio išteklius ir beveik kiekviena pasaulio valstybė turi šiek tiek atsargų. Taigi yra pakankamai dideli reikalingų išteklių kiekiai, kurių užtektų didžiuliam projektui ir teoriškai visi gyvenamieji namai, komercinės ir ūkio paskirties pastatai galėtų būti pakeisti į stiklinius namus.
Maždaug po 40 tūkst. metų mes išsikraustėme iš miškų į urvus ir šiandien mes didžiąją laiko dalį praleidžiame taip pat „urvuose“. Žmonės dažnai ištrūksta į gamtą – užsiima miškininkyste, žemdirbyste, sodininkyste, bet nepaisant to, jie bene kasdien sugrįžta atgal į savo „urvus“. Taigi mes nuolatos ištremiame save atgal į savo „urvus“, esame jau apie 40 tūkst. metų išvyti iš Gamtos. Anksčiau mes gyvenome natūraliame pasaulyje, lygiai taip pat, kaip Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnai, bet tada įsiveržė europiečiai ir nustatė savo „atnaujintų urvų visuomenės“ taisykles.
Šio projekto idėja turėtų būti nagrinėjama artimiausioje ateityje. Klausimas, ką pirmiausiai tai galėtų sudominti – ar milijonieriai susidomėtų stiklinių pastatų revoliucine idėja? Tai kraštutinumas, bet jis galėtų pakeisti pasaulį.
