„Dabar tas laikas, kai pamaryje visu gausumu žydi pelkinės purienos. Tiesiog negali jų nepastebėti – ryškiai geltoni žiedai švieste šviečia. Auga puriena vandens telkinių pakrantėse ar pažlugusiose pievose, gal todėl anksčiau buvo purvažole, purslyne, purpiole vadinta", - rašė parko darbuotojai.
Kaip ir visi vėdryniniai augalai, purienos kaupia stiprių, biologiškai veiklių medžiagų. Neišmanančiai augalą naudojant galima ir apsinuodyti. Kartais galvijai, besiganydami greta purienynų sunegaluodavo, o ir žąsims jų užlesus tikriausiai nekas būdavo, nes kai kur Lietuvoje pelkinę purieną žąsdvėsa, žąsytmiriais, žąstipukais vadino. Bet kaimų žolininkai purieną vertino kaip gyduolę, jos lapais apklostydavo nudegusias vietas, o jų nuoviras būdavo geriamas nuo kosulio, įvairios kilmės skausmų, spazmų bei skatinant šlapimo ir prakaito skyrimąsi. Tik svarbu žinoti, kad šviežio augalo sultyse yra odą dirginančių ir nuodingų medžiagų (žalių pelkinių purienų dalių per burną vartoti negalima), kurios suyra džiovinant ir pakaitinus. Kai kuriose šalyse pelkinių purienų žiedpumpuriai, lapai ir šaknys ruošiami kaip prieskoniai.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją (1)