Restoraną išgarsino broliai Ballai
Sutuoktinių restoranas – itin populiari šeimų ir jaunimo vieta, čia žmonės savaitgaliams iš anksto rezervuoja staliukus. Anksčiau klientai buvo nepatenkinti, mat tekdavo palaukti eilėje, tačiau praplėtus restorano erdvę šios problemos esą nebeliko.
Paklaustas, ar Birštono restoranai kelia didelę konkurenciją šeimos verslui, Jaunius tikina, kad situacija, – priešinga. Važiuodami į Birštoną žmonės čia sustoja pavalgyti, jei patinka, tuomet ir grįžta. Anot Dovilės ir Jauniaus, Prienai – palanki vieta verslui plėtoti, mat netoliese esantys Birštonas ir Kaunas pritraukia lankytojų, o Prienai – tarpinė stotelė.
„Daug žmonių, kurie važiuoja į Druskininkus arba iš jų, renkasi valgyti pas mus. Būna, kad ir iš Klaipėdos važiuodami sustoja“, – priduria Dovilė.
Tiesa, restoranui pritraukti daugiau lankytojų padėjo ir garsieji NBA žaidėjai – broliai Ballai, prieš kelerius metus į miestelį atvykę žaisti Prienų–Birštono „Vytauto“ krepšinio klube. Taip „Tango Pizza&Grill“ vardas nuskambėjo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žiniasklaidoje, mat restorano savininkus esą kalbino ir „The New York Times“ žurnalistai.
„Verslui tai turėjo daug įtakos, metus žmonės plūdo čia pavalgyti, kad patektų į filmavimą, su jais nusifotografuotų. Šiame kaimelyje tai tapo atrakcija, gavome daug reklamos ir dėmesio“, – prisimena Jaunius.
Svarstė, ar uždaryti restoraną, ar plėstis
Šeima verslą atidarė prieš pat praėjusią krizę 2009 m. Anuomet pradėjo nuo 6 darbuotojų ir tiek pat staliukų, o šiandien čia dirba 30 asmenų, restorane – apie 20 staliukų. Tiesa, verslininkai nusprendė atnaujinti restoraną per šią koronaviruso krizę, tad pokalbio prisėdame prieš keletą mėnesių atnaujintame erdviame restorane.
„Pernai picerijai buvo 10 metų. Tuomet sau uždavėme klausimą: ar norime ją uždaryti, nes buvome labai pavargę, arba, jeigu dirbame toliau, kardinaliai padarome remontą, kad mums patiems patiktų. Esama situacija mūsų nebetenkino“, – sako Dovilė.
Kol vieniems karantinas buvo didelių iššūkių ir bankrotų metas, Prienų restoranui jis tapo idealia proga atsinaujinti. Verslininkai pasakoja apie šiuos darbus kalbėję jau kurį laiką, tik esą nerimą kėlė mintis, kaip reikės uždaryti restoraną. Patiems nereikėjo, nes netikėtai prasidėjo karantinas, per kurį visi šalies restoranai ir kavinės buvo uždaryti. Naujas interjeras, virtuvė kainavo apie 120 tūkst. Eur.
Paklausti, ar nesibaimino galimų rizikų apskritai uždaryti verslą, Jauniaus teigimu, atsinaujinti buvo pasiruošę iš anksto, susitaupę lėšų, o uždarymas esą nebūtų didelė tragedija.
„Versle visada yra rizikų. Jei bankrutuotume, užsidarytume, nebūtų didelė tragedija. Galiu kitą verslą sukurti. Svarbu, kad žmogus yra sveikas, turi rankas, kojas ir galvą. To užtenka“, – tikina jis.
Tiesa, verslo uždarymo patirties jie jau turi. Prieš kurį laiką bankrutavo šeimos valdoma specializuota alkoholinių gėrimų parduotuvė. Kaip pasakoja verslininkai, veikla nebuvo pelninga, prie to prisidėjo ir nauji įstatymai, sumažinę alkoholio vartojimą ir pardavimus. Tačiau jie dėl nieko nesigaili. Gaila tik darbuotojų, kurie liko be darbo.
Krizei ruošėsi iš anksto
„Prieš kelerius metus nusprendėme, kad reikia ruoštis krizei ir turėti pinigų rezervą – skolas susimažinti iki savaitės, atidėjimus – iki dviejų savaičių. Buvome viską sustygavę, nors nežinojome, kad ateis krizės. Sakiau Jauniui, kad ekonominės krizės kartojasi kas 10 metų, todėl greitai turėtų kažkas būti. Tačiau niekas negalvojo, kad bus tokia krizė“, – sako Dovilė, o Jaunius priduria, kad atsakingi finansai ir atsakingas požiūris į santykius su tiekėjais padėjo skaudžiai nenukentėti.
Tiesa, dar prieš karantiną verslininkams teko atsisveikinti su keliais darbuotojais, daliai buvo paskirtos prastovos, kiti dirbo pakaitomis, nes restoranas teikė maisto išsinešimo ir pristatymo į namus paslaugas.
„Dalis darbuotojų buvo išleisti į prastovas, jie tarpusavyje keisdavosi: dvi savaites – vieni prastovose, kitas dvi – kiti. Už prastovas – maži pinigai, tad, kad būtų sąžininga, leisdavome darbuotojams pasikeisti. Padaugėjus užsakymų į namus, pasamdėme du vairuotojus.
Kadangi esame smulkūs, galime greitai persiorientuoti, keisti sąlygas. Stengėmės kuo mažiau darbuotojų atleisti. Dirbo kelios mokinės, kurių bandomasis laikotarpis dar buvo nepasibaigęs. Savo darbuotojų klausėme, kam mažiausiai problemų prarasti darbą, atsižvelgėme, kad mokines išlaiko tėvai, kiti darbuotojai turi šeimas ir pan. Po karantino viena vėl grįžo, kita kitur susirado darbą. Praktiškai nieko neatleidome“, – pasakoja Jaunius.
Dovilė prisimena, kad pati pirma karantino savaitė visiems darbuotojams sukėlė didelį šoką: „Pirmą dieną atėjo du klientai ir visi susėdę žiūrėjome žinias. Pirma savaitė buvo sunkiausia, nes žmonės buvo prisipirkę maisto ir galvojo, kad gamins namuose. Tačiau žmonių įpročiai sunkiai keičiasi, jie nori maisto, prie kurio yra pratę. Kadangi mes vieni pristatome maistą, dėl to gana neblogai išsilaikėme.“
Žmonės nesupranta, koks tai sunkus verslas
Kai prieš 11 metų restoranas atvėrė duris Prienuose, Dovilei buvo 20, o Jauniui – 28-eri metai. Tai – pirmas rimtas jų verslas, nors prieš tai teko paragauti ir mažesnių verslų patirties: turguje prekiavo augalais, turėjo specializuotą alkoholinių gėrimų parduotuvę, bandė prekiauti ir baldais.
„Iš tikrųjų nesupratome, ką darome, nežinojome, kur einame. Buvome jauni“, – prisimena Jaunius.
Iš pradžių jiedu planavo važiuoti į Daniją užsidirbti pinigų verslo pradžiai, tačiau suprato, kad grįžę į Prienus gali neberasti laisvų patalpų šiame pastate. Tiesa, jis priklauso Dovilės mamai, jai taip pat anuomet reikėjo pagalbos išlaikyti pastatą.
„Buvo didelė krizė, nuomoti sunku. Mama pagailėjo, kad nevažiuotume į Daniją, ir paskolino pinigų. Taip ir surizikavome. Apskritai nesitikėjome, kad mums čia kas nors pavyks“, – pasakoja Dovilė.
„Jei būtume žinoję, kas mūsų laukia, būtume nedarę. Tai – labai sunkus verslas. Girdžiu daug žmonių, sakančių, kad norėtų turėti restoraną. Beveik kas trečias svajoja atidaryti kavinę ar restoraną. Juk yra begalė verslų. Kodėl ne kojinių fabrikas? Gal todėl, kad dažnai einame į kavines, atrodo, viską matome ir žinome. Mes po 11 metų dar nieko nežinome. Šiame versle kasdien mokomės.
Kai išgirstame tokių kalbų, su žmona susižvalgome ir pasijuokiame, nes tie, kurie neturėjo nieko bendra, neįsivaizduoja, kaip tai yra sunku“, – tikina Jaunius.
Anot jo, restorano verslas apima viską: aptarnavimą, gamybą, pirkimus ir pardavimus, rinkodarą. Kituose versluose, kaip sako, nėra tam tikrų dalykų, jų čia yra daug. Antras dalykas – žmonių lūkesčiai, nes skonis – subtilus dalykas.
„Skonio neperteiksi prieš parduodamas pagamintą maisto produktą, nes kiekvieno mama blynus kepė kitaip, man skanūs vieni šaltibarščiai, kitam – kiti. O pagamintą vinį perki, ir viskas. Tai yra didžiausia problema. Be to, tai reikalauja daug rankų darbo, reikia daug darbuotojų. Kuo daugiau darbuotojų, tuo daugiau problemų“, – sunkumus vardija pašnekovas.
Verslas atnešė daug iššūkių asmeniniam gyvenimui
Jaunius pripažįsta turėjęs itin daug iššūkių: „Čiupinėjau vienokių ar kitokių verslų, todėl galiu palyginti, kad maitinimas – sudėtingas verslas. Lūkesčių ir realybės skirtumai – labai dideli. Kartu ir skauda, ir faina. Iš kitos pusės, nemažai glosto ego, nes tarp žmonių esi matomas. Matyti, kad žmonės tai vertina.
Versle visada turi pasverti ne tik tai, ką gauni, bet ir tai, ką atiduodi, kiek šitai turi įtakos šeimos santykiams, gyvenimui ir draugams. Per šį verslą praradome daug draugų, nes negalėjome jiems skirti laiko. Dabar po truputėlį stengiamės grįžti – daugiau laiko skirti sau ir draugams.“
Paklaustas, kaip sekasi derinti šeimos gyvenimą su verslu, Jaunius atviras: „Kai dirbame kartu, ir darbas, ir gyvenimas labai susimaišo. Darbiniai santykiai pereina į asmeninius, o šie – į darbinius. Susipyksti su bendradarbe, o parsineši namo.“
Dovilė taip pat pripažįsta, kad šeimos verslas – didelis išbandymas: „Sunku kartu dirbti, tai nepagerina santykių, tai – labai didelis išbandymas šeimai. Tačiau mums kol kas pavyko, kaip toliau bus, matysime. Apsitrynėme greitai, pirmi metai buvo sunkiausi. Daugeliui šeimų karantinas tapo iššūkiu, įvyko daug skyrybų, buvo sunku kartu išbūti. Mes karantino sąlygomis jau 10 metų gyvename – nuo ryto iki vakaro kartu (abu juokiasi).“
Dovilė yra dešinioji Jauniaus ranka, nors, kaip pripažįsta, anksčiau kovojo dėl lyderystės. „Esame žmonės, kuriems gerai sekasi kartu dirbti: jis sugalvoja daug naujų, galbūt utopinių, idėjų, aš juo pasitikiu ir padedu įgyvendinti, nes man tai lengviau daryti. Jis kartais iš musės padaro dramblį, o aš – iš dramblio musę“, – sako Dovilė.
Paklaustas, ar, kaip vadovas, dirba visur ir visada, ar visgi turi darbo valandas, Jaunius tikina neturintis darbo valandų: „Stengiuosi pratintis ir labiau pasitikėti darbuotojais, skirti jiems užduotis, nedirbti ne savo darbų. Anksčiau būdavo, kad ir indus padėdavau plauti arba vežiau picas į namus. Stebėjosi žmonės, kad pats dirbu. Jei nevežu picų ar neplaunu indų, tai nedirbu. Tačiau dabar turiu daug darbų, kurie anksčiau buvo numesti į šalį.“
Anot jo, iš pradžių šeima susikūrė darbo vietas sau, o šiuo metu, kaip sako, po truputį siekia transformuoti į verslą, kurį būtų galima palikti kurį laiką be priežiūros.
„Anksčiau negalėjome išvykti atostogauti, ir dabar sunkiai, nors turime žmogų iš kolektyvo, kuris būna atsakingas. Dvi savaites galima atostogauti, bet ilgiau – sudėtinga“, – sako Jaunius.
Kuria utopines idėjas
Paklaustas, ar niekad neplanavo gyventi ir verslą kurti didesniuose miestuose ar užsienyje, Jaunius pasakoja 7-erius metus gyvenęs Londone, kur dirbo įvairius darbus, taip pat teko pagyventi Kaune ir Vilniuje, tačiau savo gyvenimo neįsivaizduoja niekur kitur, tik Prienuose.
„Supratau, jog reikia keisti ne vietovę, kur gyventi, bet keisti vietą, kur mes gyvename. Čia – daug mažiau streso, kamščių, nepažįstamų žmonių, labiau jaučiame komforto būseną“, – sako jis ir priduria, kad visgi kartais pavargsta ir nuo to, jog miestelyje yra visiems žinomas.
Tiesa, verslininkai turi, kaip sako, utopinių idėjų. „Norime turėti lauko terasą, apačioje arba ant stogo, taip pat norime turėti šiltnamį, kur galėtume auginti savo produktus, kad daržovės būtų šviežios, ekologiškos. Turime planų, bet ne visada jie yra įgyvendinami“, – pažymi Jaunius.
Maža to, verslininkas turi viziją pastatą, kuriame įsikūręs restoranas, paversti laisvalaikio ir pramogų vieta, kur visos erdvės būtų tarpusavyje susijusios: viršuje – restoranas, apačioje – vaikų žaidimų kambariai, rūsyje – biliardo stalai.
Atlyginimais gali konkuruoti su sostine
Restorane – apie 30 darbuotojų. Kaip sako verslininkai, jie ir patys nustemba, kiek daug jų turi. Dauguma restorano darbuotojų – vietiniai gyventojai, kuriuos kolektyvas apmoko darbo. Verslininkai užsimena po truputį pritraukiantys ir profesionalų, kurie įgiję profesiją ar turi patirties užsienyje. Be to, anot jų, daugėja žmonių, kurie čia grįžta gyventi, ieško ramybės ir saugumo.
„Dažnai vyresnių žmonių nepriima į darbą, mes stengiamės tai keisti. Ilgą laiką priimdavome ir romų tautybės žmonių, turime neįgalių darbuotojų. Stengiamės kuo daugiau žmonių integruoti į darbą, gal todėl mums lengviau ir sekasi“, – pažymi Dovilė.
„Specialistus – picų kepėjus, virėjus – visada motyvuoja pas mus dirbti ir atlyginimas, be to, stengiamės gerinti darbo sąlygas. Tačiau visada yra sritis, kuri nuolat keičiasi, – plovykla, baras, ten daugiausia dirba studentai, jiems tai – laikina stotelė“, – apie darbuotojų kaitą pasakoja ji.
Tiesa, pašnekovė priduria, kad sunkiausia dirbti su jaunimu: „Jie labai nemotyvuoti, greitai keičia darbus. Jų savivertė kartais – per aukšta. Kai ateina į pirmą darbą pabaigę studijas, su jais būna sunku, po pusmečio tampa visai kitokie.“
Jaunius tikina, kad restorano padavėjų atlyginimais gali konkuruoti ir su sostine. Anot jo, čia su arbatpinigiais galima uždirbti ir 1000 Eur: „Turime atvejų, kai darbuotojai, sugrįžę iš Vilniaus, sakė, kad čia geresnės sąlygos.“
