Dėl šių priežasčių vis rečiau vartojama lietuvių kalba: išvykusieji dažniausiai bendrauja angliškai, o likusieji Lietuvoje, integruodamiesi į pasaulį, priversti vis dažniau vartoti užsienio kalbą. Tikėtina, kad per 25–50 metų nuolat vartojančių lietuvių kalbą asmenų sumažės daugiau nei trečdaliu. Reikia pažymėti, kad emigrantų vaikams lietuvių kalba bus ne pagrindinė, o tik gretutinė – užsienio kalba. Dauguma emigrantų Lietuvių kalbos jau mokysis kaip anglakalbiai.
Daugelis mažųjų užsienio valstybių jau priėmė atitinkamas kalbos vartojimo skatinimo, užsieniečių mokymo programas. Tačiau Lietuvos valstybės institucijos šiuo klausimu nedaro nieko, išskyrus deklaratyvaus, pranešimų spaudai pobūdžio veiksmus. Lietuvių kalbą besirūpinančios institucijos siekia išsaugoti taisyklingą bendrinės lietuvių kalbą, sielojasi skolinių antplūdžiu į lietuvių kalbą, remia kalbos technologijų programas.
Tačiau bendras valstybės finansavimas, kuris skiriamas lietuvių tapatybės skatinimui, lietuvių bendruomenių kūrimuisi, lietuvių kalbos informacinėje visuomenėje programoms, yra fragmentiškas, tarpusavyje nesusietas, neorientuotas į bendrus Lietuvos visuomenei reikalingus tikslus.
Vytauto didžiojo universiteto (VDU) profesorė Rūta Marcinkevičienė sako, kad, lyginant kalbos išsaugojimo ir nacionalinio identiteto programas kitose mažose Europos šalyse ir Lietuvoje, matoma akivaizdi praraja, nes Lietuvoje kalbos išsaugojimui skiriamas finansavimas iki 50 kartų mažesnis negu svetur.
VDU docentė daktarė I.Savickienė džiaugiasi, kad gegužę Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Kalba, įvairovė ir integracija besiplečiančioje Europoje: iššūkiai ir galimybės“, nagrinėtos kalbos, etniškumo, pilietiškumo problemos, diskutuota kalbos ideologijos, viešojo diskurso, daugiakalbystės ir tarpkultūrinio bendravimo klausimais.