Priežastis paprasta – ne kokie nors „šalta, tingiu, išvykstu, neturiu pažymėjimo, gyvenu toli nuo rinkimų apylinkės, išrinks be manęs ir apskritai kam tie politikai reikalingi". Tiesiog nepavyko rasti nė vienos partijos, kurią norėčiau matyti valdančią Vilnių. Panagrinėjau jų pažadus, patyrinėjau iki koktumo nudailintas politikų (kai kurie, pasirodo, net nekandidatuoja rinkimuose, tik moraliai palaiko kolegas Seime ar Vyriausybėje savo susilipdytu autoritetu) nuotraukas, pavarčiau šūsnį laiptinėje primėtytų lankstinukų ir supratau, kad nieko neišeis...
Kodėl turėjau savo ne itin brangų balsą (sako, kad moka po 10 litų, – išeitų nebent pietūs...) atiduoti partijoms, kurios vilioja ne kartą jau išbandytais triukais, skambiais pareiškimais, koncertais ir spalvota makulatūra, bet taip ir nepasiūlo racionalaus įsisenėjusių problemų sprendimo būdo?
Kodėl turėjau balsuoti už žmogų, kurį net Seimas sutapatino su verslininkų „juodojoje buhalterijoje" minimu „abonentu", kuris žada už milijonus litų kada nors nutiesti tramvajų, tačiau nesugeba jau dabar išspręsti vis opesne tampančios kamščių problemos, kuriuo nepasitikėjimą netiesiogiai yra pareiškęs net prezidentas?
Kodėl turėjau paremti kandidatą, turintį diplomato ir parlamentaro patirties, tačiau nedirbusį vietos savivaldoje, o dabar rinkėjus viliojantį ne savo kompetencija ir įsipareigojimais, bet „pasiskolintu" žinomos užsienio grupės hitu?
Kodėl turėjau biuletenyje pažymėti dukart Vilniui jau vadovavusio, net keliolika kartų iš įvairių aukštų postų atsistatydinusio, o galiausiai per apkaltą prezidento posto netekusio politiko pavardę? Kas, kad jis, nepabūgdamas šalčio, audrų ir biurokratinių kliūčių, apskrido visą pasaulį, o jo žmona iš namų šeimininkės netikėtai tapo šokių eksperte.
Kodėl turėjau balsuoti už politiką, kuriam darbas savivaldoje iš noro padėti miestiečiams jau seniai virto asmenine kova, kartais iš tarybos posėdžių salės net persikeliančia į teismus, su dabartiniu Vilniaus meru ir jam esą artimais verslininkais?
Kodėl turėjau paremti „politinės migracijos" rekordininku pripažintą parlamentarą, per keliolika metų spėjusį padirbėti bent penkiose partijose? Arba už jam įkandin žengiantį Seimo narį, kuris, palikęs kartu su bendraminčiais įkurtą partiją ir paflirtavęs su viena kita politine jėga, pasirinko tą, kuri pažadėjo mero postą.
Kodėl turėjau balsuoti už partiją, kuri rinkėjus vilioja jau kone metus kažkur Maskvoje gyvenančio, rinkimuose kandidatuojančio, bet agituoti nei už save, nei už kolegas taip ir neatvykusio savo įkūrėjo šešėliu? Negana to, vietoj turėtų Seimo nario, ministro, partijos pirmininko pareigų jam beliko tik įtariamojo, kuris lyg pasiprašė politinio prieglobsčio Rusijoje, lyg atsisakė tokio pageidavimo, statusas. Kažin, ar sėkmės atveju toks originalus politikas dėl Kėdainių rajono tarybos sprendimų balsuotų iš Rusijos, ar iš teisėsaugininkų kabinetų?
Kaip galėjau balsuoti už partijas, tarp kurių kandidatų atsirado dešimtys teistų, bet netyčia tokią smulkmeną pamiršusių asmenų? O kaipgi tos, kurios sąrašus „paskanino" televizijos, šou pasaulio ar sporto žvaigždėmis – vien pseudonimai Psichas ar Tarzanas ko verti...
Kaip galėjau dalyvauti rinkimuose, naiviai tikėdama, kad visi politiškai aktyvūs rinkėjai laisva valia pasirinks, kam patikėti savo miestų ir rajonų ateitį, bet galiausiai sužinodama, kad būrys politiškai suaktyvintų rinkėjų už dešimtinę, nemokamą ekskursiją iki savivaldybės ar alaus butelį jų sprendimą pakeis linkme, naudinga tokį dosnumą parodžiusioms partijoms? Seimas, atrodo, mėgino užkirsti kelią balsų pirkimui, balsavimą paštu pakeisdamas išankstiniu balsavimu, bet vietoj „kaip geriau" išėjo „kaip visada".
Prekyba balsais klesti ir tampa kone farsu, kuomet po peruku pasislėpusi kandidatė bėgioja po sostinės centrą ir ginasi nuo žurnalistų klausimų teisine neliečiamybe, kantriausi rinkėjai ištisas valandas stumdosi eilėse laukdami balsavimo, o ne tokie kantrūs nebetenka galimybės balsuoti ne rinkimų dieną.
Kaip galėjau balsuoti už partijų sulipdytus nelabai žinomų asmenų sąrašus, kuriuose šmėžuoja vienas kitas šoumenas ar Seimo narys, net neketinantis atsisakyti mandato, užuot meru rinkusi konkretų žmogų? Parlamentarai, kurių dauguma televizijoje būna „visomis keturiomis" už tiesioginius merų rinkimus, atėjus laikui keisti įstatymus užsimano pagalvoti. Dėl stringančios savivaldos reformos apgailestauja net pats prezidentas Valdas Adamkus.
Sakysite, galėjau iš visų prastų partijų rinktis mažiausią blogybę, balsuoti prieš visus, kaip siūlė vienas judėjimas, ar kitaip sugadinti biuletenį. Tačiau rinkimai – ne loterija ir ne egzaminas, kur galima traukti bet kurį bilietą ir tikėtis laimėjimo... Sprendžiant iš kuklaus rinkėjų aktyvumo, taip galvojo ne vienas gyventojas.