Į sporto psichologiją jis pasuko pats žaisdamas krepšinį ir supratęs, kad ne visada laimi stipresnė komanda. Baigęs mokslus ir pradėjęs dirbti su sportininkais A. Liachovičius susidūrė su tam tikra jų priešprieša.

„Kai tik pradėjau dirbti buvo toks požiūris, kad mums to nereikia. Dabar to trūksta, poreikis yra ir jis vis didėja. Anksčiau apie tai praktiškai buvo nekalbama. Dažnai girdėdavome iš sportininkų, kad nesusitvarkome su psichologija. Tai yra tas pats, kas sakyti, kad nesusitvarkome su fiziologija. Ką jūs turite omenyje?“, – retoriškai klausė jis.

Vis tik patys sportininkai vis geriau supranta psichologijos svarbą, nors procesas ne visada yra lengvas.

„Kartais sunkumas būna, kai jie kažką užkabina, verkia, bet ir tą išgyvena. Sunkiausia turbūt yra pakeisti savo mąstymą – priimti pyktį, norą verkti ir priimti, kad tai yra normalu. Jie išmokyti užgniaužti emocijas, nerodyti jų“, – pabrėžė A. Liachovičius.

Dažniausiai sportininkai kenčia dėl streso ir jaudulio prieš startą, tačiau vienas sunkiausių akmenų, kurį jiems tenka tempti – visuomenės iliuzija ir spaudimas.

Ar iškovotas medalis gali atsverti prastą psichologinę būseną?

„Tai trumpalaikis malonumas ir laimė. Jeigu tu keturis metus dirbai, laimėjai medalį, bet kentėjai – tavęs vėl laukia ta pati kančia ir dar didesnė, nes medalis reiškia, kad negalėsi pasiekti mažiau. Mes visi viduje turime tą norą varžytis. Tik reikia išsirinkti, su kuo norime varžytis. Jeigu su kitais – atiduodate visą kontrolę, nes visi turės tą pačią užduotį iškovoti medalį. Jeigu išmoksite varžytis su savimi, išmoksite dirbti su mažomis detalėmis ir kelias to medalio link gali būti malonus“, – pastebi jis.

Visą pokalbį su A. Liachovičiumi klausykite tinklalaidėje „Sportinė forma“.