Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją
2010.09.06 12:32
„Misija Sibiras‘10”: 20 km sekinantis žygis be vandens į taigoje išnykusį tremtinių kaimą (IV)
Mindaugas Bajarūnas, DELFI.TV
114
„Misijos Sibiras‘10“ dalyviams persikėlus į Novaja Lialia rajoną, liepos 10 dieną laukė rimti išbandymai. Grupės vadovas Gintautas Alekna vedė dalyvius į taigos glūdumoje kadaise buvusį lietuvių tremtinių kaimą, pavadintą „59-asis kvartalas“. Čia lietuviai dirbo miško pramonei. Šis kaimas taigoje sunyko gana seniai – dar šeštame dešimtmetyje, kuomet baigėsi miško kirtimo darbai.
20 km pėsčiomis sunkiai praeinu, klampių vietų pilnu, aukštomis žolėmis bei krūmokšniais apaugusiu keliu per taigą. Toks buvo maršrutas, kurio galutinis tikslas – surasti sunykusį tautiečių kaimą taigoje bei netoli kaimo apleistus lietuvių kapus.
Žygiuojant taiga sparčiai ima sekti vandens atsargos. Šilta diena ir gan šilti drabužiai (kurių dėl uodų nusivilkti nelabai įmanoma) kūną „verčia“ prakaituoti, troškulį darosi vis sunkiau numalšinti. Lieka vienintelė 10-ies litrų geriamo vandens talpa, kurią nusprendžiama palikti sunkiausią grupei minutę. Grupė dar tikisi surasti vandens šaltinį pakeliui arba atvykus į stovyklavietę.
Po kelių valandų išvargę misijos dalyviai pasiekia 59-ąjį kvartalą. Galiausiai paaiškėja, kad artimiausio vandens telkinio nėra, netoliese pavyksta surasti tik pelkę, kurios vanduo arbatos spalvos.
„Norisi labai labai gerti, atiduočiau batus, kelnes už vieną puodelį vandens, viską keičiu į puodelį vandens“, - troškulio kankinamas kalbėjo Justinas Biekša.
Gerti pelkės vandens nesinori, tad bendromis pastangomis sukonstruojamas filtras iš vatos, binto ir medžio anglies. Du kartus gerai pavirinimas vanduo, į kurį įdedama dar džiovintų vaisių, ir savito skonio gėrimas, gelbstintis visus nuo troškulio, paruoštas.
„Misija Sibiras‘10“ dalyviai, atgavę jėgas ir numalšinę troškulį, eina ieškoti taigoje likusių apleistų tremtinių kapinaičių. Prieš akis išnyra taigos preiglobstyje beveik sunykę keli tremtinių kapai. Sutrešusios medinės tvoros, pasvirę mediniai kryžiai. Netoli kapinaičių stūkso vienintelis apgriuvęs niekieno nebegyvenamas trobesys.
„Tie pavieniai kapeliai išmėtyti po taigą, jų niekas neprižiūri ir neaplanko, todėl atvykti čia buvo labai svarbu. Ir kalbėdamas su jaunimu, sužinojau, kad jiems kur kas didesnį įspūdį paliko šitie keli kapeliai taigoje nei kitos masiškesnės tremtinių kapinės, kurias teko sutvarkyti. Aplankyti ir pamatyti taigoje kaimą, kur gyveno lietuviai tremtiniai, kur jie dirbo miško pramonei, jaunimui yra irgi svarbu. Be to, išbandyti jaunimą fiziškai - taip pat geras dalykas. “ – pasakojo misijos vadovas Gintautas Alekna.
Šis kaimas sunyko gana seniai – dar šeštame dešimtmetyje. Pasibaigus miško kirtimams, neliko darbo žmonėms, todėl kaimas ėmė sparčiai nykti. Kodėl toks keistas šio kaimo pavadinimas – 59-as kvartalas? Grupės vadovas G. Alekna sako, kad per trėmimus kaimai Sibire plėtėsi sparčiai. Jie buvo formuojami tiesiog pagal miško kvartalus.
„Kuriame kvartale kaimas sukuriamas, pastatomas, toks pavadinimas kaimui ir suteikiamas. Tokių pavadinimų labai daugau. 48-as, 53-ias, 59-as kvartalas ir t.t. Pilna tų kvartalų įvairiose srityse. Tiesiog nesugalvojo kaip kitaip pavadinti. Visa priežastis, kodėl tokie pavadinimai. O kai baigdavosi miško kirtimo darbai, žmonėms jokio darbo nelikdavo. Žemdirbystės ten neišvystysi, pramonės nėra. Darbo nelieka jokio, pragyvenimo šaltinio jokio. Todėl kaimas naikinamas“, - sakė G. Alekna.
Aplankę taigoje lietuvių kapus, projekto „Misija Sibiras‘10“ dalyviai atvyko susitikti su likusiais gyvais lietuviais tremtiniais Sverdlovsko srityje. Apie tai plačiau – kitoje ciklo dalyje.