Vienintelė lietuvė „Ambersail 2“ įguloje: apie įveiktas audras, išmoktas pamokas ir jūros savybę nustebinti

Ištisos paros be pilnaverčio miego, beveik 100 km/h greičiu pučiančiantis vėjas ir atsakomybė perimti jachtos vairą per audrą negąsdina klientų aptarnavimo koordinatore dirbančios Deimantės Jarmalavičiūtės. Mergina leidosi į gyvenimo kelionę ir išpildė seną svajonę – burlaiviu perplaukti Atlantą. Su jachtos „Ambersail 2“ įgula, kurioje buvo vienintelė lietuvė mergina, Deimantė atstovavo mūsų šaliai prestižinėse „The Ocean Race Sprint Cup“ varžybose, o grįžusi į darbus pasakoja, kad vandenynas išmokė ramybės: „kiekvienoje situacijoje įmanoma rasti išeitį”, – sako Deimantė.

Nusprendusi pakelti bures ir su „Ambersail 2“ dalyvauti prestižinėse varžybose, Deimantė paliko darbą ir nežinodama, kas bus grįžus, leidosi per Atlantą. Po kelionės mergina vėl grįžo į tą pačią darbovietę, pakeitė poziciją ir šiandien koordinuoja jau ne vėją vandenyne, o klientų aptarnavimą įmonėje „YIT Lietuva”.

Iššūkis ne kiekvienam

Keturios valandas darbo ant denio, o keturios skiriamos poilsiui – tokiu ritmu varžybų metu gyveno D. Jarmalavičiūtė. „Dirbi – tai reguliuoji ir pakėlinėji iki 200 kg sveriančias bures, koordinuoji laivo valdymą su vairininku ir kitais įgulos nariais. Visa tai dažnai pučiant žvarbiam vėjui, lyjant lietui ar denį skalaujant vandenyno bangoms. Ilsiesi – reiškia skubi pasiruošti maisto porciją ir ją suvalgyti, o tuomet išnaudoti kiekvieną likusią minutę miegui. Pastarasis dalyvaujant varžybose nėra „šventas reikalas“, todėl, jei tavo miego metu jachtai reikia atlikti manevrą, esi be jokio gailesčio prikeltas ir turi vėl lipti ant denio”, – įspūdžiais dalinasi pašnekovė.

Prarastas poilsio laikas nekompensuojamas, todėl ruoštis budėjimo pamainai gali tekti net ir visai nespėjus sudėti bluosto. Dėl to buvo ir taip, kad įgulos nariams beveik visai be miego varžybų įkarštyje teko plaukti ir tris paras. Tačiau Deimantė sako, kad noras pasiekti kuo geresnį rezultatą yra stipresnis nei fizinis nuovargis, nors kartais net ir pačiai būdavo keista, iš kur vis atsiranda jėgų, kai visi jų rezervai, atrodo, visiškai išeikvoti. Deimantę papildomai motyvavo ir noras vyriškai įgulai įrodyti, kad ji yra verta vietos komandoje.

„Dažnas buriavimą įsivaizduoja, kaip ramų pasiplaukiojimą saulėtoje lagūnoje. Sportininkai tai vadina šampaniniu buriavimu. Tokio plaukdami su „Ambersail 2“ turėjome gal kokius 5 proc. Likusi dalis – dažnai išties nelengvos pastangos jūrą ir vėją paversti savo sąjungininkais, o ne priešais. Tikrai būdavo akimirkų, kai pagalvoji, ką čia veikiu ir kam man to reikia. Tokios mintys neišvengiamai aplanko, kai jūroje netikėtai užklumpa 50 mazgų vėjas ir supranti, kad tik keli įgulos nariai tokį anksčiau yra matę“, – pasakoja D. Jarmalavičiūtė.

Prie jachtos vairo – per audrą

50 mazgų yra beveik 100 km/h – tikrų tikriausia audra. Deimantė sako, kad tokios stichijos akivaizdoje nebijoti yra neįmanoma – supranti, koks mažas ir trapus esi. Tačiau baimės parodyti negali, nes ji persiduoda kitiems ir komandoje sukelia neužtikrintumo būseną, o tai didina klaidų tikimybę. Kiekviena klaida jūroje gali būti lemtinga.

„Privalai įveikti baimę ir prisiimti atsakomybę. Audros metu turėjome nuleisti priekinę burę ir išsikelti mažesnę, bet tai darant iškilo problemų ir reikėjo skubiai sutaisyti jachtos priekyje esantį mechanizmą. Kapitonas perdavė laivo vairą man, o pats nuėjo į burlaivio priekį spręsti kilusios problemas. Naktis, pučia stiprus vėjas, didelės bangos, žaibuoja, o tu stovi prie laivo vairo ir supranti, kad nuo tavo veiksmų gali priklausyti žmonių gyvybės. Tad turi perlipti per save ir savo baimes bei šaltu protu daryti tai, ką reikia. Manau, perėjęs per tokias patirtis gerokai užaugi kaip asmenybė ir į visas problemas gyvenime pradedi žiūrėti kitaip“, – sako D. Jarmalavičiūtė.

Per 20 parų burėmis įveikti 14,5 tūkst. kilometrų

Pasiruošimą „The Ocean Race Sprint Cup“ varžyboms Lietuvos komanda pradėjo dar 2022 m., kai su „Ambersail 2“ nuplaukė iš Klaipėdos į Tenerifę. Varžybų dalyviai startavo iš Alikantės miesto Ispanijoje, o finišavo Žaliojo Kyšulio salose, netoli Vakarų Afrikos krantų. Lietuvos komanda šiose varžybose užėmė 4 vietą, o tuomet pakėlė bures ir kelionei per Atlantą. Iš viso per ši laikotarpį „Ambersail 2“ su dešimties žmonių įgula įveikė netoli 8 tūkst. jūrmylių arba 14,5 tūkst. kilometrų. Jūroje D. Jarmalavičiūtei teko praleisti 20 parų.

„Palyginus su varžybomis, plaukimas per Atlantą – kaip poilsis. Pamainų režimas buvo lengvesnis – tarp budėjimų poilsiui turėjome 8 valandas. Plaukimo sąlygos taip pat buvo palankios, o manevrų – gerokai mažiau. Be to, kai žinai, kad varžovai nelipa ant kulnų, gali labiau atsipalaiduoti. Kartu tai buvo mano senos svajonės išsipildymas, tad plaukimas per Atlantą tikrai suteikė daug puikių emocijų“, – pasakoja D. Jarmalavičiūtė.

Jūroje draugystės – nesuvaidintos

Plaukimas per Atlantą viso truko septynias paras – trumpiau nei daug kas įsivaizduoja. Deimantė pasakoja, kad per visą tą laiką neturi jokio kontakto su artimaisiais, tad neišvengiamai prisimeni kažkur krante likusius namus. Visgi tokia izoliacija nuo išorinio pasaulio suteikia daugiau erdvės pabūti su savimi, susidėlioti mintis, o kartu ir tam tikros vidinės ramybės.

„Jachtoje tavo šeima tampa tavo įgula. Žinojimas, kad esame vieni nuo kitų priklausomi, kartu patirti išbandymai tikrai sukuria stiprų ryšį. Ne veltui sakoma, kad jūroje draugystė visuomet yra tikra, jos neįmanoma suvaidinti. Tad kaskart išplaukti iš uosto ir pasitikti atvirą horizontą, krante paliekant visus patogumus, artimuosius ir įprastą gyvenimo rutiną, tampa lengviau“, – sako D. Jarmalavičiūtė.

Buriavimas padovanoja neįkainojamų akimirkų

Deimantė pažymi, kad, nors jūroje esama savos rutinos, plaukimas niekuomet nėra monotoniškas ir nuobodus, nes kiekviena diena yra vis kitokia, o jūra kaskart sugeba nustebinti. Ir ne tik ji – saulėtekiai, saulėlydžiai, mėnulis, žvaigždės, debesys, jachtą palydintys delfinai ar tamsoje švytintis planktonas, pro kurį naktį plaukiančių delfinų sukelti purslai atrodo taip, tarsi link laivo artėtų torpedos.

„Varžybų metu mano pirmoji budėjimo pamaina prasidėdavo anksti ryte, o vakarinė – prieš leidžiantis saulei. Tad galėdavau pasimėgauti tiek saulėtekiais, tiek saulėlydžiais. Tos patirtys yra nepakartojamos, kaip ir jausmas, kai po visų sunkumų galiausiai pasieki kelionės tikslą. Keletą dienų po plaukimo jautiesi keistai, sunku susivokti, ką pasiekei. Be abejo, daug duoda ir žinojimas, kad atstovauji savo šaliai. Ir tikrai ilgai netrunka, kad vėl pajustum trauką jūrai“, – pasakoja D. Jarmalavičiūtė.

Patirtys jūroje padeda ir gyvenime

Klientų aptarnavimo srityje dirbanti D. Jarmalavičiūtė sako, kad buriuojant patirti išgyvenimai bei sukauptos patirtys itin praverčia ir grįžus į įprastą kasdienybę sausumoje. Į visas problemas asmeniniame gyvenime ir darbe imi reaguoti ramiau, nes vienas iš pagrindinių dalykų, kurių išmoksti jūroje, yra tai, kad iš kiekvienos situacijos įmanoma rasti išeitį. Svarbu nepanikuoti, perlipti per savo baimes ir susikoncentruoti į tai, kas priklauso nuo tavęs, nešvaistant energijos tam, ko pakeisti tiesiog negali.

„Buriuojant įgytos patirtys padeda gyvenime lengviau pasiekti savo tikslų, suteikia daugiau drąsos, įkvepia nenuleisti rankų, nes jūroje tiesiog negali sau to leisti. Tampa lengviau išeiti iš komforto zonos ir pastebėti bei vertinti net ir mažus dalykus, kurie dažnai pasimeta kasdienybės rutinoje. Galiausiai, buriavimas išmoko būti komandos dalimi ir padeda aiškiau susivokti savyje. Dėl to ši veikla man yra tikra gyvenimo dovana, už kurią esu labai dėkinga savo dėdei, vaikystėje supažindinusiam su šiuo įkvepiančiu sportu“, – sako D. Jarmalavičiūtė.