Ekspertės klausia: kas atsakingas už darbuotojų emocinę sveikatą – darbdaviai ar patys darbuotojai?

Stresas darbe dažnai suprantamas kaip sudėtinė mūsų kasdienybės dalis. Remiantis statistiniais duomenimis, Europoje būtent stresas yra antra pagal dažnumą su darbu susijusi sveikatos problema – apie 60 proc. visų prarastų darbo dienų siejama su darbe patiriamu stresu.

Deja, apie užsitęsusio streso pasekmes ir toksišką darbo aplinką plačiau pradedame kalbėti tik įvykus itin skaudiems įvykiams. Pakalbame ir užsimirštame, kol vėl nepažadina nauja istorija, susijusi su prastu psichosocialinės rizikos darbo vietoje valdymu.

„Galima apgailestauti, kad mes vis dar nepakankamai sąmoningai suprantame blogo darbo planavimo, organizavimo, psichologinio spaudimo ir kitų neigiamų procesų darbovietėse pasekmes. Tiesa, žmogiška nenorėti girdėti blogų naujienų, kad pavyzdžiui darbuotojų krūviai yra per dideli, nes tiesiog nežinome, ką su jomis daryti. O be galo svarbi psichosocialinės rizikos sąvoka iš viso yra stigmatizuojama, nors būtent jos vertinimas gali identifikuoti jautriausias ir didžiausią žalą darbuotojų emocinei sveikatai darančias vietas darbo vietoje“, – aiškina sveikatos psichologė ir projekto sveikatadarbe.lt vadovė Sigita Vičaitė.

Lietuvoje psichosocialinės rizikos vertinimas visoms darbovietėms yra privalomas nuo 2005 metų, tačiau ne visada šio įpareigojimo yra laikomasi arba, net jei vertinimas ir atliekamas, tai daroma formaliai, rezultatai tiesiogine prasme nugula į stalčių. Tačiau formaliu vertinimu neišnaudojamas visas streso darbo aplinkoje valdymo potencialas.

Į darbą – ne iš pareigos

Tuo metu psichologė Liepa T. Valandis įsitikinusi, kad darbo aplinką įmanoma sutvarkyti taip, kad darbuotojai norėtų eiti į darbą ir už jį nesumokėtų savo sveikata ir gyvenimu.

Kitaip tariant, į jį eitų ne iš pareigos, ne dėl finansų, o, visų pirma, norėdami ir turėdami jėgų savo norus realizuoti.

„Kalbėdami apie psichosocialinės rizikos vertinimą su įvairaus lygio vadovais, neretai susiduriame su baime – ką reikės daryti gavus tyrimo rezultatus. Niekas nenori sužinoti, kad jo darbuotojai darbe patiria stresą. Baiminamasi, kad tyrimas išryškins silpnąsias organizacijos vietas ir nepagalvojama, kad pamačius šias spragas, bus galima atsispirti ir ieškoti sprendimo būdų ir sustiprinti organizaciją“, – sako Liepa T. Valandis.

Įmonėms mokymus ir paskaitas vedanti lektorė džiaugiasi, kad Lietuvoje jau yra puikių pavyzdžių, kurie įrodo, kiek daug galima pasiekti rūpinantis darbuotojų psichikos sveikata. Visgi atotrūkis tarp tokią psichosocialinę riziką valdančių ir nevaldančių darboviečių tiesiog gąsdina, nes formuojasi du nesusisiekiantys pasauliai.

Bandoma keisti kitais tyrimais

Kitas svarbus, pasak psichologių, momentas – šiuolaikinės organizacijos dažnai atlieka mikroklimato, įsitraukimo ar darbuotojų pasitenkinimo tyrimus. Labai džiugu, kad šie tyrimai tampa vis populiaresni, tačiau svarbu nepamiršti įvertinti ir kokie veiksniai, susiję su darbo sąlygomis, darbo reikalavimais, darbo organizavimu, darbo turiniu, darbuotojų tarpusavio ar darbuotojų bei vadovų tarpusavio santykiais jiems kelia įtampą bei stresą ir gali būti žalingi jų sveikatai. Be to, tyrimo metu paaiškėja, kaip darbuotojai jaučiasi atlikdami savo darbą ir tai nėra susiję vien tik su darbuotojų įsitraukimu ar pasitenkinimu.

Abi psichologės, tiek S. Vičaitė, tiek L. T. Valandis, pabrėžia, kad nei vienas iš šių tyrimų nėra toks visaapimantis kaip psichosocialinės rizikos vertinimas.

Investicijos neša finansinę naudą

S. Vičaitė pastebi, kad organizacijose dažnai koncentruojamasi į trumpąjį laikotarpį, dėl to darbuotojams gali būti keliami per dideli reikalavimai, išauga streso lygis, kuris ilguoju laikotarpiu gali virsti perdegimu, prastėjančiais darbo rezultatais ir lemti darbuotojų kaitą, prastą darbdavio įvaizdį.

Remiantis „Deloitte“ atliktu tyrimu, išleidę vieną D. Britanijos svarą darbuotojų psichikos sveikatai, darbdaviai atgauna penkis, nes darbuotojai rečiau serga, jų efektyvumas darbe mažesnis ir sulėtėja darbuotojų kaita. Tuo metu PwC atlikta studija parodė, jog kiekvienas į psichikos sveikatą darbo vietoje investuotas doleris neša 2,30 dolerių grąžą. Be to, darbuotojų psichikos sveikatai prioritetą teikiantys darbdaviai lenkia savo konkurentus augančiomis pajamomis ir pelno marža.

„Psichosocialinės rizikos vertinimas parodo, kuriose srityse darbuotojus reiktų labiau tausoti. Toks vadovų požiūris leidžia ne tik padidinti efektyvumą ilguoju laikotarpiu, bet ir sumažinti žmogiškųjų išteklių ir finansinius kaštus, skiriamus naujų darbuotojų paieškai“, – apibendrina sveikatadarbe.lt vadovė Sigita Vičaitė.

Darbuotojai nesinaudoja jiems suteikiamomis privilegijomis

Tačiau statistika rodo, kad darbuotojai ne visada pasinaudoja darbdavio teikiamomis naudomis. neseniai vykusioje metinėje HR tendencijų konferencijoje „Blitz“ mokymų ir verslo konsultacijų įmonės „Grand Partners“ verslo konsultantė Ieva Daubaraitė-Palmquist pristatė susimąstyti privertusią statistiką – darbuotojai reikalauja įvairių privilegijų, tačiau galiausiai jomis nesinaudoja.

Apžvelgusi skirtingose šaltiniuose pateiktą statistiką ir atlikusi Lietuvos įmonių HR vadovų apklausą, I.Daubaraitė-Palmquist pateikė išvadą, kad per metus organizacijos vieno darbuotojo gerovei skiria nuo 300 iki 1900 eurų. Tačiau faktinis panaudojimas parodė, jog patys darbuotojai išnaudoja mažiau nei minimalią sumą – vos 275 eurus. Tos pačios išvados atskleidė, jog 62 proc. darbuotojų teigia jaučiantys fizinį ir emocinį nuovargį, o dar 70 proc. negali atsipalaiduoti.

2021 m. „Harvard Business Review“ publikuotame straipsnyje „How to Get Employees to (Actually) Participate in Well-Being Programs“ pristatoma, jog nors 87 proc. darbuotojų turi prieigą prie psichinės ir emocinės gerovės puoselėjimo priemonių, jomis naudojasi tik 23 proc. Iš 80 proc. prie fizinės gerovės skatinimo prieigą turinčių darbuotojų tuo naudojasi vos 32 proc., tik 25 iš 67 proc. pasinaudoja įmonės siūlomomis finansinėmis galimybėmis.

„Kyla klausimas, kodėl darbuotojai nesinaudoja jiems suteikiamomis priemonėmis, nors įmonės į tai investuoja? – klausia mokymų ir verslo konsultacijų įmonės verslo konsultantė Irina Rušmanė. – Svarbu suprasti, jog tiek asmeninė, tiek organizacijos gerovė priklauso ir nuo įdėtų pastangų, gebėjimo prisiimti atsakomybę ir už savo atliekamą darbą, ir savijautą.“

„Darbo santykiai turi būti abipusiai. Kaip šeimoje, taip ir darbe – neįmanoma sukurti laimės, kuomet stengiasi tik vienas. Svarbus abiejų indėlis. Tuomet, kai abi pusės laimingos, nekyla klausimas, kodėl turėčiau labiau stengtis, – lygina ekspertė Rušmanė. – Vesdama mokymus nuolat susiduriu su darbuotojų nepasitenkinimu, jog iš jų tikimasi daugiau, tačiau ar jie patys nesitiki, nereikalauja daugiau iš savo darbdavio? Abi pusės santykiai nori būti patenkintos ir turėti naudos, tačiau kai manome, jog tai tik kito atsakomybė, atsiranda problema.“