Daugėja norinčiųjų įsidarbinti restoranų virtuvėse – patekti gali ir neturintys patirties

Vis daugiau jaunų žmonių sulaukę pilnametystės nusprendžia įsidarbinti restorane. Vieni į tai žiūri tik kaip į sezoninę veiklą, tuo tarpu kiti bando tai derinti su studijomis ir dirba ištisus metus. Restorano vadovė teigia, kad darbas restorane nėra toks romantiškas, kaip vaizduojama filmuose – tai reikalauja organizuotumo, atsakingumo ir greičio, kurio savaime neišmokstama.

Pasak restorano „Pupelė“ vadovės Lauros Viduolytės-Pupelienės, vienos iš svarbiausių savybių dirbant restorane, – atsakingumas, greitis ir organizuotumas.

„Dažnai žmonės idealizuoja darbą restorane, įvairiuose filmuose jis būna pateikiamas gana romantiškai, tačiau iš tiesų šis darbas nėra lengvas. Jame visuomet svarbus komandinis darbas, noras tobulėti, mokytis. Kita vertus, šioje rinkoje įsidarbinti gali net ir žmogus, visai neturintis patirties, arba jos turintis labai mažai“, – sako pašnekovė.

Jos teigimu, restorane šiuo metu dirba didelis skaičius žmonių, atėjusių su minimalia arba be darbinės patirties.

„Kartais su tokiais žmonėmis dirbti būna lengviau negu su didelę patirtį sukaupusiais asmenimis. Atėjusius darbuotojus apmokome, tačiau tiems, kurie turi daug patirties, dažnai būna sunku perimti naujoves ir kitokį darbo pobūdį. Su tais, kurie patirties neturi, lengviau, nes apmokome dirbti taip, kaip mums reikia“, – pasakoja vadovė.

Vertina norą tobulėti

Rokiškio profesinio mokymo centro direktoriaus pavaduotoja ugdymui Aida Stainienė sako, kad paskutiniu metu itin išpopuliarėjo virėjo specialybė – šios mokymų krypties grupės visuomet užpildomos akimirksniu.

„Teorijos šiuose moksluose yra labai nedaug, kadangi visos virtuvės subtilybės turi būti įgyjamos per praktinius įgūdžius. Be to, tai „skani“ profesija – žmogus, kuris mėgsta įvairius skonius ir domisi maisto gamyba, noriai imasi šio amato“, – teigia ji.

Pašnekovė priduria, kad praktika mokinių negąsdina, priešingai – teorijos pritaikymas įmonėse yra vienas labiausiai laukiamų mokymosi etapų.

„Moksleiviai turi galimybę praktiką atlikti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio įmonėse. Šiuolaikinis jaunimas apskritai labai palankiai vertina tokias galimybes ir visais įmanomais būdais siekia įgyti neįprastų patirčių bei išmokti naujų įgūdžių“, – dalinasi A. Stainienė.

Kad šiuolaikinis jaunimas pasižymi išskirtiniu smalsumu, sutinka ir L. Viduolytė-Pupelienė. Pašnekovė pasakoja, kad šiuo metu restorane dirba 6 žmonės, kurie yra baigę profesinį mokymą. Paklausta apie labiausiai vertinamas profesinių mokyklų specialistų savybes, pašnekovė pamini norą tobulėti ir iniciatyvumą.

„Profesines mokyklas baigusių specialistų turime beveik visose pozicijose – yra barmenų, padavėjų, virėjų ir pagalbinių darbuotojų. Atėję dirbti jie puikiai išmano higienos, technologinius ir kitus reikalavimus, ko dažniausiai nežino asmenys, nedirbę ir nesimokę šioje sferoje“, – teigia L. Viduolytė-Pupelienė.

Pašnekovės teigimu, į naują darbo vietą atėjusiems specialistams kartais užtrunka laiko apsiprasti, todėl labai svarbu rodyti jiems išskirtinį dėmesį ir padėti išspręsti kilusius neaiškumus.

„Naujiems darbuotojams pirmiausia pabrėžiu, kad nebijotų klausti ir klysti, nes klaidos, jei iš jų pasimokoma, gelbėja ateityje. Restorane labai svarbu palaikyti gerą tarpusavio ryšį“, – reziumuoja ji.

Įtampa ir stresas – neišvengiami

kad atsakingumas, greitis ir organizuotumas yra neatsiejama nuo darbo restorane, patvirtina ir virtuvės šefas Dominykas Kupčinskas. Karjerą pradėjęs picų restorane visiškai niekam nežinomas picų kepėjas nukeliavo iki žinomiausių šalies restoranų, išmėgino „Michelin“ žvaigždučių virtuvę Švedijoje, o šiandien kuria naują koncepciją „Protėvių“ restorane Vilniuje.

„Atsidūriau restorane „Stebuklai“ kaip tik tuo metu, kai jis „Lietuvos restoranų 30-uko“ buvo paskelbtas Geriausiu Lietuvos restoranu. Iš šefo Martyno Praškevičiaus išmokau milijoną naujų dalykų. Neišmokau tik vieno – kaip tvarkytis su įtampa ir stresu, kurie restorane neišvengiami. Nusprendžiau padaryti pertrauką, kol gavau pasiūlymą prisidėti prie „Bizarre“ komandos. Tai buvo wow! Visiškai naujos koncepcijos restoranas, galimybė tobulėti. Dvidešimt vienų tapau head chef – buvau atsakingas už restorano Europos virtuvės patiekalus. Dirbome be proto – po tris šimtus valandų per mėnesį. Šį kartą buvo sunku ne tik emociškai, bet ir fiziškai, tačiau jaučiausi stipresnis – žinojau, kad etapas laikinas, kad turiu daug ko išmokti, kad ugdau savo valią ir kad tikrai nepraleisiu galimybės padirbėti su restorane meniu kuriančiais skirtingais užsienio šefais. Pastarasis iš tų, su kuriais teko dirbti, buvo garsaus britų virėjo Gordono Ramsay dešinioji ranka. Jis mane labiausiai ir užgrūdino, užaugino storą odą“, – atsimena šefas.

Kupčinskas pasakoja, kad Ramsay dažniausiai pasirodydavo pačiame įkarštyje, kai restorane daugybė žmonių, kai niekas nieko neklauso, negirdi, kai įtampa žaižaruoja, kai kyla pykčių dėl menkiausios smulkmenos.

„Atsistodavo mums už nugarų ir pradėdavo klausinėti: „Na, ar sunku? Jei sunku, gali krautis daiktus ir varyti iš čia.“ Kalbėdavo ir tikrindavo tavo reakciją – ar pasimesi, ar supyksi, ar susiimsi ir darysi tai, kas tau priklauso. Aš jį ignoruodavau, supratau, kad jis specialiai taip elgiasi, tikrina. Susiimdavau ir stengdavausi daryti viską kaip įmanoma geriausiai. Būdavo, kartais pagalvoji, negi visą gyvenimą taip? Darai pertrauką ir tada vėl pajunti, kad aistra gaminti veržiasi iš tavęs, ji niekur nedingsta. Keliesi, stojiesi ir bandai iš naujo. Iš tiesų, juk galėtum bet ką dirbti – jėgų yra, bet ar tai bus darbas, kupinas fantazijos, džiaugsmo ir meilės? Plytas kraudamas ramiau gyvensi, bet aš nenoriu būti vidutinybe, man visada reikėjo ir reikia daugiau, maksimaliai“, – patirtimi dalijasi virtuvės šefas Dominykas Kupčinskas.