Daugėja ar mažėja bedarbių?
Lietuvoje tęsiasi ekonomikos nuosmukis, kuris neigiamai pradeda veikti ir darbo rinką. Šalyje daugėja bedarbių ir retėja užimtųjų gretos. Nedarbo lygis, praėjusių metų vasarą nukritęs beveik iki 5 proc., šiuo metu jau pasiekė apie 8 proc.
Tačiau Užimtumo tarnyba (UŽT) fiksuoja priešingas tendencijas – registruotas nedarbas ir bedarbių mažėja.
Naujausiais UŽT duomenimis, birželio 1 d. šalyje registruota 144,5 tūkst. bedarbių, tai – 8,1 proc. mažiau nei prieš mėnesį. Palyginti su situacija prieš metus, darbo neturinčių asmenų skaičius – mažesnis 6,6 proc. (10,3 tūkst.). Registruotas nedarbas šalyje siekia 8,3 proc. – 0,7 proc. punkto mažiau nei prieš mėnesį ir 0,5 proc. punkto mažiau nei prieš metus. Skelbiama, kad per mėnesį registruoto nedarbo rodikliai mažėjo visose 60 šalies savivaldybių.
Kai kuriose srityse vis dar itin trūksta darbuotojų. Gegužę UŽT darbdaviai įregistravo 19,7 tūkst. laisvų darbo vietų šalyje (ketvirtadaliu mažiau nei pernai), balandį jų buvo 16,8 tūkst. Tikėtina, kad tai lėmė išaugęs sezoninių darbuotojų poreikis.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė teigia kol kas nematanti didelių problemų darbo rinkoje.
„Kol kas matome stabilias tendencijas. Nedarbo kreivė niekada nebus lygi, kaip kalneliai – vieną mėnesį paauga, kitą nukrenta, bet didelių problemų mes nematome. Net ir analizuojant grupinius darbuotojų atleidimus – jų labai panašus skaičius, palyginus su praeitų metų tuo pačiu laikotarpiu. Tačiau galime konstatuoti, kad bedarbių skaičius didelis, – apie 150 tūkst., o atmetus ilgalaikius bedarbius, – apie 120 tūkst. Tai tikrai pasiūlos yra“, – laidoje „Delfi tema“ kalbėjo ji.
Darbuotojus išleidžia atostogų arba į prastovas
Vis dėlto, anot jos, pirmąjį pusmetį gamyboje pastebima padidėjusių atleidimų tendencija, daugiau apdirbamojoje pramonėje – medienos, metalo įmonėse ir siuvimo cechuose. Tačiau daugiau įmonių, pasak pašnekovės, bando darbuotojus išsaugoti, tad juos išleidžia atostogų arba į prastovas.
„Šiems sektoriams atėjo šioks toks sunkmetis, todėl ir matome tokius pakeitimus (darbuotojų atleidimą – red.), bet didelių kritimų nėra. Tikėtina, kad visus gelbsti vasaros sezonas, nes darbuotojai buvo prikaupę nemažai atostogų. Kiek man tenka bendrauti su įmonėmis, apie jų planus ir kaip jie mato ateitį, nemažai jų, ypač gamyboje, nori išlaikyti specialistus, gyvena su viltimi, kad situacija gerės, todėl darbuotojus išleidžia atostogų ir taip išsaugo darbo vietas.
Neturime ir kritinio skaičiaus prastovų, žmonės renkasi geriau išnaudoti atostogas, nes apmokėjimas už prastovas ir atostogas – labai skiriasi. Jei per atostogas gaunate vidutinį darbo užmokestį, o prastovų apmokėjimas ilgalaikėje perspektyvoje – nedidelė dalis darbo užmokesčio arba gali būti ir minimali alga“, – komentuoja I. Ruginienė.
Darbuotojų ir per daug, ir trūksta
Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Mantas Gudas sako, kad pramonėje – kontraversiška situacija: vienose įmonėse situacija prastėja, todėl pasitaiko atleidimų, kitose – net fiksuojamas nedidelis augimas.
„Iš vienos pusės yra paklausos mažėjimas, skirtingi sektoriai kalba apie 20–40 proc. susitraukusius pardavimus, kai kuriuose – šiek tiek mažiau, o kai kurie švelniai auga. Specialistų, kurių reikėjo, tebereikia ir toliau, jų verslas aktyviai ieško ir stengiasi išsaugoti. Būtų pats paskutinis žingsnis, kai geriausius specialistus galėtų atleisti, įsivaizduoju, kad pati įmonė turėtų bankrutuoti ir kartu visus žmones atleisti.
Geriausius specialistus įmonės saugo kaip savo vyzdį. Bet yra įmonių, kurios papuolusios į patį aplinkybių centrą ir išgyvena sudėtingesnius laikus, tai – baldų ir medienos sektorius, t. y. visi, kurie per pandemiją išgyveno pakilimo bangą: namų apyvokos daiktai, baldai, statybinės medžiagos. Šie sektoriai šiandien susiduria su tuo, kad klientai sėdi su pilnais sandėliais, kurių dar negali parduoti. Dėl krentančių žaliavų ir energetikos kainų sandėliuose laikoma produkcija tapo per brangi, reikia daryti dideles nuolaidas, todėl išėjo toks kamštis, kuris kai kuriems sektoriams skaudžiai atsiliepia.
Šiandien turime pavienių atleidimų, įmonės ieško vidinių resursų – kokį skaičių darbuotojų gali optimizuoti. Tai iš vienos pusės ir trūksta darbuotojų, o iš kitos gali susidaryti įspūdis, kad jų yra per daug“, – laidoje kalbėjo pramonininkų atstovas.
Maitinimo sektoriuje – krizė dėl darbuotojų trūkumo
Priešingos tendencijos – paslaugų sektoriuje, viešo maitinimo įmonėse, kurios šiuo metu recesijos dar nejaučia, bet darbuotojų – drastiškai trūksta.
„Žodį „recesija“ girdime jau trečius metus nuo pačios pandemijos pradžios. „Linksmieji“ kalneliai vis dar nesibaigia, jaučiame popandeminius likučius, kurie atsiliepia visam mūsų sektoriui. Tačiau pats sektorius nėra patrauklus darbuotojams, jis neturi stabilumo garanto. Čia mus gelbėjo PVM lengvata, bet ateina kiti metai – vėl keičiasi mokesčių sistema, laukia mokesčių reforma.
Į mūsų sektorių darbuotojų neateina tiek, kiek mums reikėtų. Tai ir švietimas, nepatrauklumas, darbuotojai renkasi patogesnes profesijas: IT, pardavimus, logistiką“, – kalba Lietuvos restoranų ir viešbučių asociacijos valdybos narys, virtuvės šefas Tomas Rimydis.
Jis pabrėžia, kad maitinimo sektorius išgyvena lengvą krizę, nes trūksta profesionalių darbuotojų.
„Pas mus ateina rankų, bet jos nėra motyvuotos dirbti mūsų sektoriuje. Tai – trumpalaikiai studentai, moksleiviai, vasaros metu ieškantys laikino darbo. Pastovumo ir žiūrėjimo 5 ar 10 metų į priekį nėra, ir dėl amžiaus cenzo prarandame darbuotojų, nes pensininkų išeina daugiau, nei jaunimo ateina dirbti į mūsų sektorių.
Visi jaučia darbuotojų krizę. Sezonas tik prasideda, bet daug restoranų nėra atsidarę, nes neranda darbuotojų. Todėl situacija labai paradoksali – vienas sektorius (pramonė – red.) atleidinėja darbuotojus, nes neduoda darbo, o mūsų sektorius suteiktų jiems darbo vietas. <...> Mes greitai galime paruošti specialistus, nes indų plovėjo ar padavėjo darbas reikalauja mažai kvalifikacijos, bet jų mums labai reikia“, – dėsto virtuvės šefas T. Rimydis.
Kritikuoja darbo sąlygas ir menkas algas
Profesinių sąjungų atstovė atkerta, kad patys darbdaviai kalti, kad darbuotojai nemotyvuoti dirbti – jiems esą mokami menki atlyginimai, o darbo sąlygos kartais nepakeliamos.
„Manau, kad paslaugų sektorius pats kaltas dėl kritusios darbuotojų motyvacijos ir kodėl jaunimas nebeateina dirbti. Man tenka dažnai dalyvauti darbo ginčų komisijos posėdžiuose – per dešimtmetį buvo laikotarpių, kai intensyviai buvo nagrinėjamos bylos vien tik dėl darbuotojų iš restoranų ir kavinių. Nebuvo kuo pasidžiaugti, darbo sąlygos nebuvo tokios patrauklios ir orios, kokias galėjo suteikti tos darbovietės: kalbant apie emocinę aplinką, išdirbtas valandas, kai darbdavys net ir dabar slepia, kiek žmogus realiai dirba.
O vidutinis darbo užmokestis maitinimo sektoriuje – minimalus arba šiek tiek daugiau nei minimalus, nes tikimasi, kad žmogus per arbatpinigius susirinks kitą atlyginimo dalį. Kai turime tokias sąlygas, kas nori ten eiti dirbti? Žmogus atrodo geriau pasirinks sandėlininko darbą, kur gaus didesnę algą ir atitinkamas darbo sąlygas, nei kad eis dirbti padavėju, ypač kurortuose vasaros metu.
Anksčiau sezoninis darbas pajūryje tik ir laikydavosi iš studentų. Dabar jaunuoliai, grįžę iš kurortų, padirbę nežmoniškomis sąlygomis ir pagyvenę po 8 žmones viename kambaryje ir nieko gero neužsidribęs, kitą sezoną jau galvoja – gal neverta atiduoti savo sveikatos už skatikus, gal geriau rinkti skitas sritis“, – sako I. Ruginienė.
Dalis verslininkų dirba šešėlyje, bet turi darbuotojų
Restoranų atstovas sutinka, kad dalis verslininkų dirba šešėlyje, bet beda pirštu ir į aplaidų kontroliuojančių institucijų darbą.
„Darbo užmokesčiai pas mus tikrai nėra maži, jie – pakankamai aukšti, siekiantys ir vidutines Lietuvos darbo pajamas. Aišku, yra arbatpinigių klausimas: jei gauni arbatpinigių 10 eurų, pusę turi atiduoti valstybei, tau lieka 5 eurai. Tai mūsų mokestinė sistema neskatina mokėti mokesčius aptarnaujančiam personalui, kuris gyvena iš arbatpinigių.
Mūsų sektoriuje yra ir šešėlio, tikrai neslėpsime, yra kolegų, kurie slepia mokesčius, ir šešėlinė darbo rinka egzistuoja. Tai galima puikiai pamatyti atlyginimų vidurkiuose ir medianose, kai vidutinis atlyginimas – 700 eurų popieriuje, o darbuotojų ieško už 1500 eurų į rankas. Tai – verslininko sąžinės klausimas.
Kitas dalykas – kaip institucijos kontroliuoja šį darbą. Kalbant apie institucijas, turinčias kontroliuoti pajūrio verslininkus, jos vasarą išeina atostogauti, ir per didžiąsias šventes niekas nieko netikrina“, – atkreipia dėmesį T. Rimydis.
Anot jo, šešėlyje dirbantys darbdaviai dažniausiai darbuotojų randa ir jų pritraukia, o tie, kurie dirba sąžiningai, profesionalios kvalifikuotos darbo jėgos neranda: „Ateina darbuotojas ir sako, kad vienas darbdavys man moka 1500 eurų, primokėdamas 500-700 eurų vokelyje, o kitas viską moka oficialiai. Čia atsakomybę turėtų prisiimti pats darbuotojas. Jei vieną karta gavai vokelyje, informuok institucijas, prisiimk atsakomybę.“
Žmonės priprato prie lengvų pinigų
Pasak virtuvės šefo, Užimtumo tarnyba taip pat neskatina bedarbių ieškoti darbo. Jis pasidalijo savo patirtimi, ieškant darbuotojų.
„Pats susidūriau su UŽT, kai ieškojau darbuotojo: kreipiausi į atsakingus vadybininkus, pateikiau minimalų kvalifikacijos sąrašą padavėjui – kad mokėtų anglų kalbą, būtų bent 20 metų, o patirtis nebūtina. Vadybininkas atsiuntė vieną kandidatą, net nekalbantį lietuviškai. Komunikacija šioje vietoje su tarnyba ir nutrūksta, nes vienas išėjo atostogų, kitas nieko nežino, todėl verslui tai – didelis iššūkis.
O darbuotojai geriau pabus Užimtumo tarnybos ir pašalpų sistemoje: nieko nedarysiu, bet tuos devynis mėnesius gausiu pinigų. Per pandemiją, kai mūsų sektoriuje buvo skelbiamos prastovos, pripratinome žmones prie lengvų pinigų, ypač jaunoji karta prie jų pripratusi, o mūsų sektoriuje darbas tikrai nelengvas, reikia dirbti, o jaunimas prarado motyvacija darbuotis. Geriau jiems prisijungti prie platformų (maisto išvežiojimo – red.) – gali dirbti kada nori ir kiek nori“, – dalijasi T. Rimydis.
Vis dėlto darbuotojų atstovė pabrėžia: visuomenėje vyrauja mitas, kad neapsimoka eiti dirbti dėl nedarbo išmokų.
„Nedarbo išmokos palaipsniui per 9 mėnesius gerokai mažėja, maksimalią sumą gali gauti tik pirmus 3 mėnesius. Tai – saugos pagalvė, draudimas, o ne socialinė pašalpa, su kuria žmones painioja. Tai – pinigai, kuriuos įmokėjai, kad turėtum tam tikrą draudimą ir apmokamą laiką, kad galėtum susirasti kitą darbą. Po 9 mėn., deja, lieki be nieko ir naudojiesi kitais socialiniais paramos mechanizmais, kurie yra labai maži. Tai – visiškas mitas, kad visiems patinka, jie oriai jaučiasi, imdami socialines išmokas. Tikrai taip nėra“, – sako I. Ruginienė.
