Oficialiai Auksūdžiu įvardintą kaimą jo gyventojai vadina kaip įpratę – Auksode. Nuo šio „aukso sodo“ ir jame įsikūrusios metalo gaminių įmonės iki Latvijos sienos – vos keturi kilometrai. Gyvenvietė pasiekiama iš Mažeikių pakeliui į Laižuvą – miestelį, kuris carizmo laikais buvo laikomas imperijos pakraščiu, tremties vieta.
Amerikietiškomis staklėmis pagamintos minkštų baldų spyruoklės ir kiti furnitūros gaminiai, kuriuos ši įmonė gamina žinomiems šalies baldininkams, pasiekia įvairiausias Europos šalis ir net JAV.
Dabar pradėti nebedrįstų
Iki artimiausio miesto su įprastais prekybų centrais – Mažeikių – keturiolika kilometrų. Jei šiame paklaustum apie uždarąją akcinę bendrovę „Taulidas“, retas kuris pasakytų ką nors panašaus girdėjęs. Provincijos laikraščiai verslo istorijų nerašo. Pasauliui produkciją tiekiantys vietos gamintojai jiems tolimi, nepažįstami, įtartini piniguočiai. Juos reklamuodamas nepasipelnysi: popierinė reklama tokiems nereikalinga.
Veiklos pradžioje 2002-aisiais bendrovėje „Taulidas“ dirbo vos dvylika darbuotojų. Dabar šiame metalo gaminių fabrike šis skaičius išaugo iki 46. Įmonės pavadinimas, anuomet turėjęs prasmę, šiandien artimesnis verslo istorijai nei dabarčiai.
Prieš porą metų švęstą bendrovės dešimtmetį su kultūrine programa darbuotojams daugeliui primena bendrovės dovanoti laikrodžiai ir kiti suvenyrai. Laižuvoje apie tai kalbama kaip apie šį tą ypatingo provincijai. Priduriama ir apie laiku mokamus „neblogus“ atlyginimus.
Atsigręžęs atgal bendrovės „Taulidas“ direktorius Linas Urbonas jaučia, kad dabar ano meto užmojus vertintų kritiškiau. Anuomet suveikęs jaunystės entuziazmas, didelis noras dirbti ir tai, kad apie būsimus sunkumus nenujautęs – mažai ką išmanęs. „Dabar jau to nebedrįsčiau“, – prisipažino verslininkas.
Darbo duoda eksportuotojai
Aukso gyslą naujieji metalo gamybos verslininkai atrado ne iškart. Pamažu Lietuvoje ėmė daugėti ir į užsienio rinkas orientuotų baldininkų. Jiems reikėjo furnitūros – įvairių metalo gaminių. Iki šios dienos tai pagrindinė įmonės produkcija. Šių gaminių paklausą šalyje „Taulidas“ kartu su konkurentais Lietuvoje bei Lenkijos, Kinijos gamintojais bando patenkinti jau dvyliktus metus. Daugiausia tai metalinės detalės minkštiems baldams.
Nuolatinių užsakovų sąraše – dvi dešimtys baldų fabrikų, dar kita tiek – nenuolatiniai. Kiekvienam užsakovui gaminama iki 60 pavyzdžių gaminių. Norint patenkinti visų užsakymus, kartais tenka dirbti ir viršvalandžius.
Panašių į Mažeikių rajone įsikūrusią įmonę, pasak jos vadovo, Lietuvoje nemažai. Pagrindinis konkurencijos principas – reikia sugebėti pagal užsakymą pagaminti greitai ir kokybiškai. Yra tokių, kurie pateikę užsakymą prekės nori jau rytoj ar poryt. „Jeigu suspėji, tai darbo yra“, – aiškino verslininkas.
Latviai vietos minusų neatperka
Latvijos pasienyje veikianti metalo gaminių įmonė sulaukia ne tik savo šalies, bet ir Latvijos ūkininkų – jie prašo kokios nors vienetinės paslaugos ar detalės, nori patobulinti priekabą. Šie santykiai labiau primena kultūrinius nei ekonominius.
Paklaustas, kas dabartinio fabriko vietoje buvo prieš kuriantis, L. Urbonas pasiūlo pasklaidyti senas nuotraukas. Vaizdeliai – įprasti kolūkių griovimo laikotarpiu. Iš buvusių dirbtuvių likę tik vėjo perpučiami griaučiai. Nei langų, nei durų. Palikta vien tai, ko nebuvo įmanoma išnešti. Panašių pastatų griaučių Lietuvoje dar galima rasti.
Į repliką, ar tikrai neradę nieko geriau, L. Urbonas aiškina, kad padirbęs Auksūdžio malūne, pažinojęs naujam verslui reikalingų žmonių. Dalis jų iš malūno atėję dirbti į naujai kuriamą metalo gaminių įmonę, ypač vėliau, kai po kelerių metų malūno, malusio grūdus ištisą parą, veikla nutrūko. Darbo neteko daugiau kaip dvi dešimtys žmonių.
Dabar L. Urbonui atrodo, kad geriau būtų tokį fabriką turėti mieste. Jei sugedo kas – tenka vis tiek į Mažeikius lėkti. Vis dėlto persikelti į miestą būtų pernelyg sunku. Pernelyg brangu būtų stabdyti gamybą. Net remontuojant pastatą, naujos sienos buvo apstatomos aplinkui. Senosios bus griaunamos nestabdant veiklos.
Labiau vertina kaimiečius
Jauniausiems darbuotojams – aštuoniolika, vyriausiasis jau pensininkas. Vasarą praverčia Mažeikių politechnikos mokyklos praktikantai. Miesto jaunimą bendrovės vadovas vertina mažiau – kaimiečiai jam atrodo darbštesni.
Fabriko vadovas gimė Laižuvoje. Vėliau su tėvais gyveno kitame pasienio miestelyje Leckavoje, dar vėliau – Kretingoje. Šeimos kilnojimąsi iš vietos į vietą – iš kolūkio į kolūkį – diktavo ano meto žemės ūkio poreikiai. Paskutiniaisiais kolūkių zootechniku dirbęs tėvas vadovavo vienam iš jų.
Po devynių klasių vyriausiasis Urbonų sūnus Linas mokėsi Rietavo žemės ūkio mokykloje. Ten įsigijo vidurinį išsilavinimą ir žemės ūkiui pritaikytą techniko-mechaniko specialybę. „Baigiau tuo metu, kai išardė kolūkius. Pagal specialybę darbo nelabai galėjai rasti. Teko ieškoti kitų galimybių“, - apie darbo karjeros pradžią sakė L. Urbonas.
Kvalifikacijos jam būtų užtekę remontuoti automobilius – savas mašinas savo paties malonumui paremontuoti jis nevengiąs. Savo žinias, nors ir netiesiogiai, jis dabar pritaiko fabrike. „Dirbame su metalu. Tenka pavaduoti trūkstamą grandį, jei kas nors neateina į darbą“, – prisipažino bendrovės vadovas.
Pradėjo nuo nulio
Po ketverių metų jį pakvietė į Auksūdžio malūną. Susiviliojęs įdomesniu, atsakingesniu darbu ir šiek tiek geresnėmis sąlygomis. Ten jis ketverius metus buvo atsakingas už gamybą. Nebuvę lengva, nes tai buvusi pati verslo pradžia. Nusipirktą naudotą įrangą, kuri buvo montuojama, teko pritaikyti prie esamo pastato, kartu su technologais pradėti procesą.
Malūną su vienu savo bendradarbiu būsimasis verslininkas paliko, kilus akcininkų konfliktui ir atėjus naujiems vadovams. Šis laikotarpis – L. Urbono krypties į metalo gaminių verslą pradžia.
Iš pradžių bandė lieti aliuminio gaminius. Vis dėlto planuotos apyvartos pasiekti nepavyko. „Neturėjome staklyno, nebuvo našumo, negalėjome pagaminti taip greitai ir taip pigiai, kad galėtume konkuruoti su kitais gamintojais“, – prisiminė įmonės vadovas.
Į repliką, kad jam, pirmininko sūnui, galbūt kai kas nubyrėję iš buvusių kolūkių turto, verslininkas purtė galvą: „Pradėjome nuo nulio“. Jokios stebuklingos tėvų paramos negavęs. Vaikystėje Linui Urbonui tekę dirbti įvairiausius darbus – prižiūrėjęs gyvulius, ravėjęs savo daržus ir privalomas kolūkio normas. Neišsisukę nuo panašių darbu ir jo jaunesnieji broliai.
Vadovauja trys broliai
Jaunesnysis Lino Urbono brolis Bronius Urbonas, kuriam šiuo metu 27-eri, fabrike dirba jau dešimtus metus. Į brolio vadovaujamą įmonę jis atėjo tiesiai po mokyklos. Kaip nutiko, kad aplenkė kitas mokymo įstaigas ir didžiąją mokyklą išėjo fabrike, kalbėti nelabai linkęs. Pradėjo dirbti darbininku, bet galiausiai tapo gamybos vadovu – šį darbą dirba jau penkerius metus.
„Pradžia buvo sunki. Sunku būtų pasakyti, kas buvo lengva“, – neslepia B. Urbonas. Pasitaikė dirbti viršvalandžius, savaitgaliais.
Gamybos procesas gerai pažįstamas ir 29 metų Vitalijai Urbonienei. Poros draugystės istorija ilgesnė nei bendrovės „Taulidas“. Verslo įkvėpėjos vaidmens moteris neprisiima. Ji – tokia pat savamokslė. Administratorės darbą palengvina vien tik lankyti raštvedybos kursai.
Ar daug brolių Urbonų giminaičių dirba įmonėje? „Visi žmonės – giminės“, – į klausimą atsakė direktorius. Anksčiau esą dirbę ir tikrų giminaičių.
Verslo kūrimosi pradžioje L. Urbonas kartu su broliais ir žmona dirbęs daug. Sunkiausi buvo penkeri pirmieji metai. Vėliau verslas įsivažiavęs, atsiradęs darbo ritmas, patikimų ryšių su verslo partneriais. Išmoko dirbti fabriko žmonės – beveik visi jie, kaip ir jų vadovai – savamoksliai, įskaitant ir pagrindinius technologus.
Parėmė naujas darbo vietas
Vis dėlto lygindami ankstesniuosius įmonės metus ir dabartį, Urbonai jaučiasi ne taip jau ir blogai. Šiuo metu darbo ritmas normalizavosi. Per darbo pertraukas darbuotojai kviečiami pamėtyti kamuolį į kieme stovintį krepšį. Kolektyvas švenčia žiemos ir vasaros šventes. Pavasarį kasmet organizuojama švarinimosi talka. Per Jonines po atviru dangumi darbuotojai kartu kepa šašlykus, apie Kalėdas susiburia kur nors bendrai pabūti.
Didžiausia šventė buvo įmonės dešimtmetis. Per šį laikotarpį matyta ir šilto, ir šalto.
Valstybės paramos verslo plėtrai panašūs gamintojai šalyje negauna. Padedama tik smulkiesiems – įmonėms, kuriose dirba iki 10 darbuotojų. Daugiausia „Taulidui“ padėjusi Darbo birža. Du kartus pasinaudojęs programomis, skirtomis sukurti naujas darbo vietas. Pirmojo projekto metu tokių vietų įsteigę dvylika. Pačioje pradžioje išdrįsta skolintis iš banko.
Pernai konkurso būdu iš Darbo biržos gauta parama už šešias naujas darbo vietas. Tam, kad tokios darbo vietos būtų sukurtos, bendrovė nusipirko brangias JAV gamybos stakles spyruoklėms gaminti. Anot L. Urbono, staklių kaina kosminė, tačiau tokios staklės – triskart našesnės už tos pačios paskirties kiniškas. Sunkų laikotarpį išgyvenusi įmonė brangią įrangą įstengė įsigyti iš apyvartinių lėšų – paskolos iš banko išvengė.
Be to, kad ir kokia brangi būtų įranga, remiamos tik tos darbo vietos, kuriose per darbo biržą priimami žmonės dirbs prie šių konkrečių staklių. Darbdavys įsipareigoja tokias darbo vietas išlaikyti trejus metus.
Įrangą, kurios garantinio laikotarpio laikas baigėsi, remontuoja savomis jėgomis. Prekių užsakovams pristatymą „Taulidas“ organizuoja pats. Tiesa, transporto paslaugas perka iš kitų. Patiems organizuoti logistiką neapsimoka.
Darbo užsienyje neieškojo
Plėtros paskata „Taulidui“ – siekis patenkinti klientų poreikius. „Jeigu nespėji pagaminti per tiek laiko, kiek jie nori, tai jie pirks iš kitų. Svarbiausia, kad būtų noras dirbti. Visa kita gali išmokti“, – sakė bendrovės vadovas.
Lygiai tą patį mano ir šioje įmonėje administratorės, meistrės ir vadybininkės pareigas atliekanti direktoriaus žmona V. Urbonienė. „Jeigu dirbi, visada iškyla kokių nors sunkumų. Dirbant visą laiką gerai nebūna. Ji kartu su vyru dirba nuo pat fabriko pradžios, atostogavo tik augindama vaikus – porą kartų po dvejus metus.
Linas Urbonas Vitalijai direktorius tik darbo metu. Darbui pasibaigus ji – žmona. Savaitgaliais – žvejybos draugė. Šis užsiėmimas Urbonams – vienas mieliausių. Jis pakeičia ir atostogas.
„Taulido“ vadovas prisipažįsta per visą šį nuosavo verslo laikotarpį atostogavęs vos kartą – išprovokavo tik masinantis kvietimas savaitę pažvejoti Norvegijoje. Ekskursuoti vyrui nėra kada. Keliauti po užsienius, dairantis atsitiktinių darbų, jam juo labiau neteko.
Iki šiandien verslininko šeima gyvena Mažeikiuose. Iki darbo Urbonams – apie penkiolika ar dvidešimt minučių. Per piką ilgiau užtrunka pervažiuoti miestą nei apytuščiame užmiesčio kelyje. Po darbo pora skuba į miestą – pas dukteris. Vienai jų šiuo metu devyneri, kitai – ketveri. Patys pasiima mažąją iš darželio Mažeikiuose.
