Sendaikčių upė iš Anglijos: daiktai – tarsi iš lobių skrynios

Grybavimo sezoną rugpjūčio viduryje pradėję turgaus prekiautojai Antanas ir Virginija – verslo ir gyvenimo partneriai. Per metus jie apčiupinėja ir įvertina apie dvi dešimtis tonų sendaikčių.

Žemaičių pora atrado nišą, kurią sukuria daiktais pertekę ir nuo jų apsivalyti įpratę Anglijos vartotojai ir šių daiktų išalkę lietuviai. Pastariesiems britų daiktai, į Angliją suplaukę iš viso pasaulio – gražūs arba naudingi. Dalis jų – džiaugsmo kibirkštį vaikų akyse įžiebiantys žaislai.

Randa aukso ir sidabro

Iš Anglijos atkeliavę ir į 44 metų Antano Žukausko ir 42 metų Virginijos Žalkauskienės rankas patekę sendaikčiai nusėda Žemaitijoje. Penkių tonų krovinys kas tris ar keturis mėnesius pasiekia jų Mažeikių rajone įsteigtą daiktų sandėlį. Pastaruoju metu britų daiktai gabenami į buvusios parduotuvės patalpas Užlieknės kaime. Čia pora ruošiasi įsirengti ir gyvenamąsias patalpas – prisistatyti antrąjį aukštą.

Antanas ir Virginija naujame sandėlyje, rūšiuodami ir įkainodami daiktus, nenuobodžiauja. Kiekviena lipnia juosta užklijuota kartoninė dėžė – tarytum ką tik iškasta lobių skrynia. Tai kursto lobio ieškotojo aistrą.

Kiekvienoje šių skrynių galima atrasti visiškai naujų, neišpakuotų suvenyrų, auksinių ir sidabrinių papuošalų, porcelianinių indų komplektų, įvairios buitinės technikos, kvepalų, žvakių ir žvakidžių, infraraudonųjų spindulių masažuoklį, nežinia kiek vertą britų verslovės akciją arba pinigų. Arba – sauskelnių kalną, kuriam svorį palaiko apsvilęs lygintuvas, neišvaizdus keraminis vazonas.

Keliavo į Anglijos turgus

Virginija padėvėtais daiktais iš Anglijos prekiauja jau vienuolika metų. Prieš porą metų prie moters prisijungė jos naujasis draugas. Išrašydami sąskaitas V. Žalkauskienės ir A. Žukausko tiekėjai, beje, neretai painioja jų pavardes.

Virginija šioje partnerystėje pripažįstama sendaikčių verslo žinove, eksperte, ji taip pat ir šios prekybos pradininkė. Tačiau įvairiausių verslų ir vadovavimo jiems patirtį turintis Antanas atnešė šį tą naujo į Virginijos verslą ir gyvenimą.

„Dar nebuvau pažįstama su Antanu, veždavausi daiktus iš Kauno. Pati susikraudavau, išsikraudavau ir vėl pasikraudavau, važiuodama į turgų tonomis. Vieną dieną mane pakirto liga – kaklo išvarža“, – pasakojo V. Žalkauskienė. Atsigauti po operacijos ir pakeisti požiūrį į gyvenimą bei darbą moteriai padėjo draugas.

„Įrodinėjau Virginijai, kad reikia dirbti vieną darbą. Jei, tarkim, prekiausi rūbais, žaislais ar sendaikčiais, nelabai kas išeis. Priėjome išvadą, kad reikia rinktis vieną kryptį“, – aiškino A. Žukauskas. Šiemet pirmą sykį jie patys nuvyko į Angliją, pasižiūrėti, kokiais sendaikčiais turguose prekiauja britai.

Virginija iki šiol negali atsidžiaugti įspūdžiais iš Anglijos turgų: žmonės atveža savo nereikalingus daiktus su priekaba, daiktai – švarūs, tvarkingi, jų pardavėjai – malonūs.

Nežinojo, ką pirkti

Angliją Antanas su Virginija pasiekę turėdami tikslą pasisvečiuoti pas vaikus. Virginijos vaikai ten dirba ir gyvena. Apie tokius daiktus jos žinojo, tačiau paprašytos nupirkti atsisakydavo – esą neišmano, ką ir už kiek reikėtų pirkti.

„Kai jos sakydavo, kad nežino, ką pirkti, nesupratom. Kai nuvažiavome patys, pajutome, kad ir mes nebežinome, ką pirkti: tiek ten visko!”, – pasakojo Virginija. Ji dairėsi po nedidelių miestelių turgus netoli Mančesterio ir Londono. Dalis jų vyko tuščiose avių fermose – vasarą, kai avys išgenamos į laukus, ten organizuojami turgūs. Prekiautojų pora ten lankėsi birželio viduryje.

Prieš kelionę ji mokėsi anglų kalbą – vaikščiojo pas mokytoją. Pirmas jos pirkinys buvo žvakidė. „Ėjau ir klausiau, kiek kainuoja, vos nenumiriau iš baimės. Nusiderėjau ir nusipirkau už svarą. Tai buvo sunki ir labai graži žalvarinė žvakidė, kurią čia pardaviau už 45 litus“, – juokėsi moteris. Iš Anglijos jie parsisiuntė gerų daiktų, kurie Lietuvoje akimirksniu surado pirkėjus.

Kaupti taip greitai neatpras

Anot Antano, kai kuriuos gerus daiktus pirkti ten galima tik sau, nes su antkainiu Lietuvoje jie taptų per brangūs. Palėpes ir garažus ištuštinančius ir po svarą už daiktą prašančius anglus gožia tenykščiai perpardavinėtojai, kurie stengiasi tokius pigius daiktus kuo greičiau nupirkti, o paskui siūlo pigiau.

Perpardavinėtojai – daugiausia lenkai, prie jų prisideda rusai ir lietuviai. Į šią rinką šiuo metu įsiterpė ir vieną kitą daiktą Virginijai ir Antanui nuperkantys vaikai.

„Kada mes, lietuviai, priaugsime prie to, kad tuos nereikalingus daiktus išmesime, neįsivaizduoju. Už dešimties metų? Kažin. Virginija tai nieko neišmeta. Aš tai dar išmesčiau“, – svarstė Antanas.

Ketino tapti daržininke

Naujajame sandėlyje pora jaučiasi labai gerai. Nepajunta, kaip ateina vakaras. Į namus Mažeikiuose neskubama.

V. Žalkauskienė Užlieknėje daugeliui pažįstama. Čia ji užaugo, čia gyvena jos tėvai.

Kadaise, Užlieknėje baigusi devynias klases, išvyko į Radviliškį. Šiltnamyje daržoves auginanti mama dukteriai buvo parinkusi sodininkės ir daržininkės profesiją. Ji Virginiją nukreipė į profesinę technikos mokyklą šiame mieste. Tačiau sovietmečio šiltnamių era ėjo į pabaigą, o šeimą sukūrusi Virginija už vietą šioje rinkoje jau ir nekovojo. Viena pirmųjų jos darbo vietų buvo Užlieknės biblioteka, vėliau dirbo muzikos vadove vaikų darželyje. Sodininkės ir daržininkės profesija jai pravertė, kai įsidarbino ūkvede pas verslininkų šeimoje.

Ūkvede ji dirbo metus. Tuo pat metu, būdama 24-erių, pradėjo prekiauti padėvėtais drabužiais. „Šeštadienis ir sekmadienis man buvo laisvadieniai. Tuo metu visi bėgdavome į turgų, rasdavome ten pigių ir gerų padėvėtų drabužių. Mane pagavo smalsumas. Ėmiau prekiauti pati. Greitai pradėjau nebespėti: darbas, prekyba drabužiais: jeigu jau jų pasiėmei, reikia parduoti, surinkti pinigus. Mečiau ūkvedės darbą“, – pasakojo moteris.

Dėvėtais drabužiais prekiauti nesisekė

Anų laikų dienas prisimena kaip gyvenimą tarp maišų vieno kambario bute, kuriame augo du vaikai. Pirkėjai ateidavę ir į namus. Tačiau moteris prisipažįsta, kad prekyba drabužiais jai nežinia kodėl sekėsi sunkiai. Prekyba pagyvėjusi, kai, kažkam pasiūlius, ji šalia drabužių ėmusi prekiauti sendaikčiais.

Tuo metu Mažeikiuose atsidarė sendaikčių ir dėvėtų drabužių rūšiavimo punktas. Iš Anglijos gauti daiktai buvo išskirstomi į drabužius, rankines, kitokius daiktus. Virginijai įdomiausi pasirodę mišrūs daiktai.

„Po truputį pradėjau imti maišais. Iš pradžių prekiaudavau labai pigiai. Neskirdavau nei aukso, nei sidabro. Namuose buvau apsikrovusi kaip muziejuje. Nešdavau į namus daiktus, kurie patikdavo, atrodydavo gražūs. Po trejų metų viską išnešiau iš namų. Tokiame darbe dirbant nieko nebesinori“, – sakė V. Žalkauskienė.

Prasigyveno dirbdamas santechniku

Skuodo rajone, netoli Apuolės piliakalnio, gimusio Antano Žukausko kelias į turgų – labiau vingiuotas nei jo draugės. Jaunystėje baigė Kuršėnų profesinę technikos mokyklą, įsigijo autošaltkalvio specialybę. Tarnavo sovietinėje armijoje. Kaip ir daugelis Mažeikiuose užkliuvusių žmonių, kurį laiką dirbo naftos perdirbimo produktų gamykloje.

Apsigimęs verslininkas. Juokauja: jau nuo septynerių nieko veltui nedirbdavęs – tik už atlygį. Per vandens skaitiklių montavimo bumą A. Žukauskas įrenginėjo skaitiklius. Vėliau vertėsi iš santechnikos paslaugų, projektavo ir gamino baldus, dirbo statybose. Iš santechnikos verslo per pusmetį nusipirko butą Mažeikiuose, nors mokydamasis proftechninėje tvirtino tokio darbo nedirbsiąs niekada gyvenime.

Panašiai nutiko ir su turgumi: nė įsivaizduoti negalėjęs apie turgaus prekiautojo darbą. Tačiau Virginija jį jau prijaukino prie sendaikčių – prekiauti jais Antanui jau patinka. Pradėjo nuo to, kad susipažinęs su moterimi sykį padėjo iškrauti iš Kauno atgabentą krovinį. Tai nutikę prieš dvejus metus. Iš pradžių jis klausinėdavęs Virginijos, kur kokį daiktą dėti, o dabar ir jinai jo to paties paklausianti.

Išmeta brangias ikonas ir smuikus

Iš Anglijos į Lietuvą atkeliauja labai įvairūs daiktai – taip buvo prieš dešimtmetį, taip liko ir dabar. Kai kas atsisako labai senų daiktų, kai kas – ir visai neseniai įsigytų. Lieka mįslė, kas prieš porą metų galėjo išmesti pusę kilogramo kartu su rėmu sveriančią sidabrinę graikišką ikoną. Greičiausiai kas nors valė palėpę ir šią ikoną neapsižiūrėjęs įmetė prie beverčių daiktų. Šiuo metu už ikoną prekiautojams kolekcionieriai siūlo 700 litų, tačiau prekiautojai jos parduoti neskuba.

Nebe taip, kaip prieš dešimtmetį, skuba ką nors įsigyti ir pirkėjai. Anuomet jie kraudavosi į maišą neklausdami kainų ir tada prašydavo suskaičiuoti sumą. Dabar žmonės ilgiau svarsto ir renkasi.
Per vienuolika prekybos metų padėvėtais daiktais Virginijai yra pasitaikę rasti gerų muzikos instrumentų. Prisimena radusi smuiką. Turguje jis neužsistovėjęs. Moteris įtaria, kad jos pirkėjai dažnai geriau žinodavo, kokie kiekvieno daikto vertė.

„Prie manęs susidarydavo eilės nuo septintos ryto. Apsitverdavau virve, neleisdavau prieiti: kol išsidėliodavau daiktus, mane apvogdavo. Kai pasakodavau Antanui, jis netikėdavo: „Nesąmonė, kokios dar eilės?“, – šypsojosi Virginija.

Sidabrinė apyrankė už litą

Anuomet moteriai nelikdavo laiko gilintis, kas yra gamintojas, kada daiktas pagamintas. „Gauni prekes, įkainoji, veži, dėliojiesi. Turėjau įsipareigojimą paimti prekes ir jas išparduoti, nes iš pradžių jas imdavau tik aš. Sukdavausi be sustojimo. Būdavo, ant stalo paberdavau papuošalus. Moteris manęs klausia, kiek kainuoja apyrankė, sakau jai, kad litas. Ji man ir sako: „Ar jūs žinote, kad tai sidabras?“ Gerai, jai sakau, tada tegul būna penki“, – atviravo prekiautoja.

Dabar šios situacijos atrodo komiškos, tačiau tai Virginijai pritraukė labai daug klientų. Nors šiuo metu, įvertindama prekes, tokių grubių klaidų pardavėja padaro retai, tačiau nemažai pirmųjų pirkėjų ji išsaugojo. Jie kartais su nostalgija prisimena geruosius senuosius laikus: „Kokių grožybių prisipirkdavome!” Ne vienas jų pusvelčiui yra pirkęs aukso ar sidabro gaminių, aptikęs briliantų.

Turėjo praeiti nemažai metų, kad brangius daiktus Virginija imtų atskirti vos užmetusi akį. Vis dėlto daiktai tokie įvairūs, kad juos greitai įkainoti tikrai nelengva, nors abu prekybininkai domisi daiktų kilme, žino, kur ieškoti informacijos. Neseniai į jų rankas pakliuvo akmuo su fosilija, kurią jie paskubomis pardavė tik už penkis litus. „Vos nagų nenusigraužiau, kai supratau, ką pardaviau. Tokios fosilijos kainuoja 250 litų“, – juokėsi V. Žalkauskienė.

Vertingų daiktų kainas jiedu su A. Žukausku sužino interneto tinklalapiuose, kuriuose skelbiamos antikvarinių daiktų kainos.

Kainos padvigubėjo

Iš Mažeikių dėvėtų daiktų rūšiuotojų Virginija savo lobius imdavusi devynerius metus. Iš pradžių tai būdavę labai geri daiktai. Vėliau prekiautoja pradėjo įtarti, kad jai siūlomi jau rūšiuoti – geruosius kažkas išrinkdavęs. Nelikę antikvarinių grožybių. Padaugėję įvairiausių šiukšlių.

Parduodamų daiktų kainos kilo panašiai kaip ir daugelio prekių kainos. Pačioje pradžioje už kilogramą nerūšiuotų daiktų Mažeikiuose mokėdavusi penkis litus. Dabar ši kaina šoktelėjo dvigubai.

Kurį laiką Virginija sendaikčius veždavosi dar ir iš Klaipėdos, Kauno. Ten gaudavusi to, ko nebebuvę Mažeikiuose. Kauniečių parduodamose dėžėse ji rasdavo labai daug nešvarių daiktų. Tekdavo juos plauti, šveisti, kad įgytų prekinę išvaizdą. Iš keptuvių gramdydavusi taukus. Pigesni, nešvarūs daiktai parkeliaudavo iš imigrantų iš trečiųjų šalių kvartalų.

Neblogas Klaipėdiškių parduodamų sendaikčių kanalas vėliau buvo nukreiptas į Latviją – kaimyninės šalies prekiautojai Virginiją nukonkuravo. Šioje sistemoje, pasak prekiautojos, tebegalioja dovanėlių ir kyšių sistema, pardavimų vadybininkai ją patyliukais palaiko. Sendaikčių kanalų Lietuvoje nėra labai daug, o iškovotą sandėrį tenka saugoti, būti patikimu.

Vokiškų daiktų kratosi

Tiekėjai tuo tarpu ne visada tokie patikimi, kokiais dedasi. Virginija pastebi, kad kai kurie iš jų į angliškas prekes pradėjo primaišyti ir vokiškų. Vokiškos prekės esą labai prastos. Virginija spėlioja: gal juos netvarkingai surenka, gal jie čia papuola jau išrūšiuoti, o gal vokiečiai taupesni už britus, gal jiems mažiau rūpi grožis? Tokių gražių daiktų, kaip britų, vokiškose siuntose būna retai.

Sendaikčių supirkimo Anglijoje patirtį turi Antano ir Virginijos tiekėjai, su kuriais susipažino prieš dvejus metus. Dabar šie žmonės vadinami kolegomis. Prekiautojus riša bendras verslas ir tarpusavio pasitikėjimas. Rūšiuotus sendaikčius iš partnerių mažeikiškiai perka po 8 litus už kilogramą.

„Mums nusibodo pirkti prastus daiktus“, – sakė internete verslo partnerius suradęs A. Žukauskas.

Planus atsidaryti parduotuvę Šiauliuose Antanas ir Virginija atideda ateičiai. Vos tik prasidėjus įvykiams Ukrainoje, pirkėjų dėmesys sendaikčiams gerokai sumažėjo. Pardavimai smuktelėjo 20–25 procentais. Galbūt įtakos turi artėjantis euro įvedimas. Nemažai vyresnio amžiaus žmonių puolė taupyti, kaupti cukrų, druską, miltus, makaronus. Kai kurie neslepia ruošiąsi karui. Gražūs daiktai jiems neberūpi.

Iki įvykių Ukrainoje naują sendaikčių siuntą prekiautojai atsigabendavo kas tris mėnesius. Vieno krovinio svoris – 5 tonos. Išrūšiavus, atsikračius šiukšlių, per mėnesį išprekiaujama nuo 500 kilogramų iki tonos. Prekiaujama Mažeikių ir Naujosios Akmenės turguose, dalis prekių keliauja į parduotuvę Mažeikiuose.

Randa pinigų

Šiuo metu šeštadienį prekiauja Mažeikių, o sekmadienį – Naujosios Akmenės turguose. Į Naująją Akmenę, kurioje gražių daiktų mėgėjų ir pirkėjų inteligencijos daugiau, „pravėdinti prekėms“ važiuojama ir ketvirtadieniais. Parduotuvę Mažeikiuose Virginija įsteigė prieš trejus metus. Čia dirba jos sesuo.

Virginija ne tik įvertina daiktus, bet ir jaučia iš jų sklindančią energiją – ar ji gera, ar bloga. „Jaučiu, kuris daiktas šypsosi, o kuris verkia“, – sakė moteris. Kadaise nuvykusi pas kolegas į Panevėžį, patarusi kuo greičiau išmesti nedidelį veidrodį.

Pasitaiko Virginijai ir lobių atrasti. Prisimena pardavinėjusi komplektą – skėtį ir piniginę. Žmonės vis bandę išskleisti skėtį, o ji vis tvarkiusi ir pykusi, kad pirkėjai tokie netvarkingi. Paskui netikėtai atidariusi piniginę ir pamačiusi krūvą svarų. Juos iškeitusi praturtėjo 500 litų.

Lėktuvą ir jo sparną skyrė tonos

Kiekvienam sendaikčiui – savas laikas. Kai kurie daiktai jau pradėjo laukti vasaros. Dėžės su užrašu „Kalėdos“ irgi kol kas nejudinamos. Yra ir tokių, kurie laukia, kada atsiras jų prarasta detalė. Taip yra nutikę ne vienam daiktui: prarastas žaislinio lėktuvo sparnas atsiradęs po kelių penkiatonių krovinių siuntų.

Antanas ir Virginija – kūrybingi žmonės. Vienas iš Virginijos pomėgių, kuris atneša papildomas pajamas – kalėdinių puokščių gamyba. „Tarp daiktų randu daug gražių detalių. Kai ką gauname sulaužytą. Būna, kad kai kurias detales nusilipdau iš modelino ir iškepu orkaitėje. Prisirenku kankorėžių, nupurškiu dažais. Artėjant šventėms, mano parduotuvėje tokių prekių trūksta“, – pasakojo Virginija.

Jos sukurtos interjero puošmenos neužsistovi – pirkėjai jas šluote iššluoja. Tokiu būdu „nenaudingas svoris“, kaip šiuos daiktus vadina Antanas, atneša šiek tiek pelno.

Vienuolika metų be atostogų

Antanas, kuris tebejaučia savyje menininko gyslelę, irgi norėtų ką nors pagaminti, tik kad pritrūksta laiko. „Mano svajonė – kažkada atsisėsti, pasistatyti molbertą ir ką nors tapyti. Kažkada tai dariau, bandžiau stoti į Telšių dailės technikumą, tik, kaip tais laikais sakydavo: pritrūko pusės paršo. Neišlaikiau matematikos egzamino“, – pasakojo A. Žukauskas. Didžiuojasi esąs kalvio anūkas. Kadaise iš jo išmokęs visokių kalvystės gudrybių. Nieko nereiškę susukti metalinę rožę.

Pirmadienis Antanui ir Virginijai – nedarbo diena. Vasarą abu vyksta į žvejybą. Prasidėjus grybų sezonui, keliauja į mišką. Antradienis, trečiadienis ir penktadienis – prekių rūšiavimo, pasiruošimo turgui dienos.

Anglijoje dirbantiems V. Žalkauskienės dukteriai dabar 23 metai, sūnui – 21-eri. Jie jau savarankiški, mamos pagalbos nebeprašo. Tai leido sumažinti tempą.

Šie metai Virginijai išskirtiniai. Ji pirmą sykį per visą darbo turguje laikotarpį atostogavo. „Visą laiką rūpinausi šeima, vaikais, kur nors keliauti nebuvo kada. Netausojau savęs. Dvyliktą guldavausi miegoti, ketvirtą keldavausi. Pati gabenau ir kroviau prekes, pati dirbau parduotuvėje ir turguose, dar rūpinausi vaikais. Išvyko vaikai, iširo mano šeima. Apsirgusi pradėjau į gyvenimą žiūrėti kitaip. Antanas mane išmokė mylėti save“, – atviravo Virginija.