3000–5000 eurų ar net daugiau siekiančias pensijas gaunantys šveicarai į senatvę išeina pakelta galva, o pensijų sistema sukurta taip, kad pensininkas gautų mažiausiai 60 proc. buvusio paskutinio atlyginimo.
Šiuo metu Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius yra 659 Eur, o vidutinė senatvės pensija – 274 eurai. Taigi, pensija siekia apie 40 proc. buvusio atlyginimo.
DELFI aiškinasi, kodėl šveicarai gali dirbti ir gyventi nesijaudindami dėl artėjančios senatvės ir kokia yra šalies pensijų sistema. Pasirodo, šalyje išties yra nemažai įdomybių.
Kad „nenumirtų iš bado“ – 1000–2000 eurų kas mėnesį
Šiuo metu Lietuvoje į pensiją vyrai išeina sulaukę 63 metų ir 6 mėnesio amžiaus, moterys – 62 metų.
DELFI primena, kad senatvės pensijos amžius didinamas pagal 2011 m. priimtą Pensijų įstatymo pakeitimą. Nuo 2012 m. senatvės pensijos amžius moterims kasmet didinamas keturiais mėnesiais per metus, vyrams – dviem mėnesiais, taigi 2026 m. tiek vyrai, tiek moterys į pensiją išeis tik sulaukę 65 metų.
Šveicarijoje vyrai į pensiją jau dabar išeina 65 metų, moterys – 64-erių, tačiau, jei asmuo nori nustoti dirbti anksčiau, jis gali tą padaryti.
Šveicarijoje veikiančios įmonių grupės „Agus“ partneris Gitanas Kancerevyčius DELFI pasakojo, kad tapti pensininkais ir gauti visas garantijas šveicarai gali ir nuo 58 metų, tik, žinoma, tuomet pensija bus mažesnė. Lietuvoje dėl išankstinės pensijos gyventojai taip pat gali kreiptis likus penkeriems metams iki oficialios datos.
Jis pasakojo, kad šalyje veikia trijų pakopų pensijų sistema, kuri užtikrina šveicarams solidžias pensijas.
„Pirmoji pakopa yra bazinė senatvės ir neįgalumo pensija, t. y. valstybinis draudimas, panašus į mūsų „Sodrą“, tik skirtumas toks, kad kiekvienas turi savo sąskaitą, kurioje jis mato ir žino, kiek į ją yra įmokama. Laikoma, kad ši pensija skirta būtiniausiems gyvenimo poreikiams užtikrinti, kad „nenumirčiau iš bado“, – apibendrino jis.
Be to, G. Kancerevyčius atskleidžia ir daugiau įdomybių: „Šveicarijoje labai daug antrųjų pusių nedirba. Sakykime, vyras dirba, o moteris namuose augina vaikus. Tokiu atveju vyras, mokantis įmokas pensijai gauti, kartu moka ir už savo žmoną, nors įmoka iš tikrųjų nepadidėja. Tačiau vis tiek laikoma, kad žmona taip pat yra apdrausta.“
Taip pat įmokas pensijai gauti turi mokėti absoliučiai visi Šveicarijos gyventojai, sulaukę tam tikro amžiaus.
„Ar tu dirbi, ar ne – vis tiek privalai susimokėti. Nedirbantieji moka nustatytą metinį minimumą, kai sukanka 20 metų.Tai yra vienas ir Šveicarijos ypatumų“, – pabrėžia jis.
O tiek, kiek trūksta iš surinktų įmokų, yra finansuojama iš Šveicarijos konfederacijos, tiksliau, – dalinai iš PVM, kuris šalyje siekia 8 proc., ir lošimo namų apmokestinimo.
Pensijos dalį darbuotojas moka kartu su darbdaviu. Nuo kiekvieno mėnesio atlyginimo tiek darbdavys, tiek darbuotojas į fondą sumoka po 4,2 proc. nuo algos senatvės pensijos draudimo įmokas, 0,7 proc. – neįgalumo draudimo ir po 0,225 proc. – nedarbo draudimo įmokas.
„Dar vienas įdomus dalykas – pensijos išmoka priklauso nuo dvidešimtų gyvenimo metų sumokėtų metinių įmokų vidurkio. Tada yra tam tikri atlyginimų dydžių rėžiai, pagal kuriuos tavo bazinė pensija gali svyruoti nuo 1170 frankų (apie 1013 eurų) iki 2350 frankų (apie 2025 eurų) per mėnesį. Kitaip tariant, žmogus visuomet motyvuotas gauti didesnį atlyginimą, kad dėl to ir teks mokėti didesnes įmokas“, – pažymi jis.
Šiuo metu Lietuvoje viena iš lietuviškos pensijos sudėtinių dalių – bazinė pensija siekia 130 eurų. Tačiau jau nuo 2018 m. ji didės, nes įsigalios pensijų indeksavimo tvarka.
„Lietuvoje situacija labai baudžianti. Nesvarbu, ar uždirbi 2000–3000 eurų, ar 600 eurų, vis tiek gausi daugmaž panašią pensiją. Todėl žmogus, išėjęs į pensiją, tiesiog gauna šoką, nežino, kaip gyventi, kai jo finansinė padėtis staiga taip pasikeičia“, – atkreipia dėmesį jis.
Sistema sukurta taip, kad pensininkai gyventų oriai
Lietuvoje antros pakopos kaupimas pensijai yra savanoriškas, o Šveicarijoje tai privaloma visiems pagal darbo sutartį dirbantiems gyventojams, per metus gaunantiems mažiausiai apie 19 tūkst. eurų.
Siekiama, kad šios dvi privalomos pakopos žmogui garantuotų mažiausiai 60 proc. buvusio paskutinio atlyginimo dydžio pensiją, tačiau kai kada pensija siekia ir 80 proc. buvusio atlyginimo.
„Šis kaupimas dar vadinamas profesiniu dirbančiųjų draudimu. Jis nėra valstybinis, o privatus, t. y. šalyje egzistuoja daugybė privačių pensijų kasų, reguliuojamų panašiai kaip bankai. Pasirinkus norimą pensijų kasą, darbdavys kas mėnesį į ją pervedą tam tikrą įmoką. Ji vėlgi skaidoma per pusę – t. y. po tiek pat sumoka darbdavys ir darbuotojas.
Jeigu asmuo yra jaunas, iki 24 metų, jis moka draudimo įmokas, bet jų nekaupia. Nuo 25 metų jis moka 7 proc. atlyginimo dydžio įmoką (3,5 proc. – darbdavio dalis, 3,5 proc. – darbuotojo dalis), o sulig metais įmokos procentas auga ir likus 10 metų iki pensijos pasiekia 18 proc., t. y. darbdavys ir darbuotojas kas mėnesį sumoka po 9 proc.“, – aiškina jis.
Atėjus pensijos laikui, antroje pakopoje sukauptos sumos bazės kontekste paskaičiuojamas metinis pensijos dydis, pritaikant konversijos koeficientą, šiuo metu siekiantį 6,8 proc. Taigi kiekvienais metais žmogui bus išmokama 6,8 proc. antroje pakopoje sukaupto asmeninio fondo dydžio papildoma pensija. Tarkime, jeigu antroje pakopoje sukaupėte 100 tūkst. frankų, kasmet papildomai gausite 6 800 frankų vien iš antrosios pakopos.
Be to, jeigu išvažiuoju gyventi į kitą šalį, galiu išsivežti šią sumą su savimi ir ją pervesti į kitos šalies pensijų fondą arba tiesiog atsiimti. Lietuvoje to padaryti aš negaliu, nors antroje pakopoje yra sukaupti mano paties pinigai.“
Visos suneštos lėšos yra investuojamos ir apdraustos iki 100 tūkst. frankų.
O štai trečioji pakopa jau savanoriška. Ji palanki dėl to, kad iki 6700 (apie 580 eurų) frankų per metus įnešta suma yra neapmokestinama pajamų mokesčiu.
„Nėra ribojama, kiek į ją galima įnešti. Galiu ten ir milijoną įdėti, jei turiu“, – juokėsi G. Kancerevyčius.
Žavi, kaip šveicarai sprendžia nelygybės klausimus
Banko „Luminor“ vyr. ekonomistas Žygimantas Mauricas, dvejus metus studijavęs ir dirbęs Šveicarijoje, gyrė šalies pensijų sistemą ir pasakojo, kad esminis šveicarų bruožas – suvokimas apie pensiją kaip draudimą.
„Jie suvokia pensiją kaip taupymo instrumentą – kaip draudimą, ir žmonės supranta, kad mokėdami tas įmokas jie moka sau, o pas mus yra kreivų veidrodžių karalystė – žmogus nesupranta, nei ką jis moka, nei kodėl, nei kokia bus jo pensija, o pats mokestis, nors yra vadinamas įmoka, vis tiek iš esmės yra mokestis. Pavyzdžiui, Lietuvoje kuo daugiau uždirbi – tuo daugiau sumoki. Tarkime, sveikatos draudimo įmokos, nors dėl to tu daugiau tikriausiai nesergi, vadinasi, sumoki už kitus“, – sako jis.
Po studijų dar gavau ir palūkanų, nors jos nebuvo didelės, nes jau buvo prasidėjusi krizė, tačiau vis tiek tos palūkanos buvo mokamos. Tai yra visiškai kitoks mąstymas.
Beje, šveicarai moka mažus pajamų mokesčius, todėl dauguma tampa šios šalies mokestiniais rezidentais, nors, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto mokesčiai yra labai dideli, be to, yra prabangos mokesčiai. Dėl tokios mokesčių sistemos turtingiems žmonėms labai apsimoka gyventi Šveicarijoje, todėl ši šalis prisivilioja turtingų užsieniečių, kurie, nors ir moka mažus pajamų mokesčius, sumoka didelius NT mokesčius.
Per visą tokią sistemą užsisuka ratas, todėl šveicarai dalinai išsprendžia nelygybės, taip pat pensijų, sveikatos draudimų klausimus“, – paaiškina jis, kodėl šveicarų pensininkus savotiškai išlaiko ir užsieniečiai.
